Vairuotojas pamainomis dirba Norvegijoje, o žmona Lietuvoje viena augina vaikus

– Mama, jis vėl neatsiliepia, – septynmetė Ugnė padėjo telefoną ant stalo.

Virtuvėje kvepėjo per ilgai virtais makaronais, ant palangės džiūvo du išskalauti sportiniai marškinėliai. Rasa viena ranka maišė padažą, kita bandė užsegti keturmečio Mato striukę. Berniuką po pietų reikėjo vesti į darželį, nors jis nuo ryto kartojo, kad skauda pilvą. Rasai jau buvo aišku: pirmadieniais jam dažnai ką nors skaudėdavo, ypač kai reikėdavo vėl eiti į darželį.

– Gal prie vairo, Ugne. Negalima kalbėti, – pasakė ji, nors pati prieš dešimt minučių vyrui skambino jau trečią kartą.

Tomas dirbo vairuotoju Norvegijoje: šešias savaites ten, dvi Lietuvoje. Taip gyveno beveik dvejus metus. Iš pradžių atrodė, kad reikia tik šiek tiek pakentėti – padengti seną būsto paskolą, susitvarkyti vonią, turėti bent truputį santaupų nenumatytiems atvejams.

– Dar vieni metai, Rasute. Atsistosim tvirčiau ant kojų, – sakydavo jis, koridoriuje dėdamasis daiktus į juodą kelioninį krepšį.

Tik tie „dar vieni metai“ vis nusikeldavo.

Tą vakarą Tomas perskambino po devintos. Vaikai jau miegojo: Matas gulėjo skersai lovos, įsikibęs į kojinę, Ugnė buvo užmigusi su knyga ant krūtinės. Rasa sėdėjo virtuvėje prie atšalusios arbatos.

– Buvau kalnuose, ryšio nebuvo, – pasakė Tomas. Fone ūžė variklis, kažkas nusijuokė.

– Ugnė laukė. Norėjo parodyti piešinį.

– Rytoj parodys.

– Rytoj ji turi plaukimą, po to anglų. Aš irgi turiu darbą, Tomai. Ne viskas čia laukia, kol tu turėsi ryšį.

Kitoje pusėje kelias sekundes buvo tylu.

– Man atrodo, kad ką bedaryčiau, vis tiek esu blogas, – galiausiai pasakė jis.

– Aš nesakiau, kad blogas.

– Bet taip skamba.

Rasa neatsakė. Ji žinojo, kaip jis anksti ryte sėda į kabiną, valgo degalinėse pirktą maistą, savaitėmis mato kelius, rampas ir lietų ant stiklo. Bet jos rytai irgi nebuvo lengvi: du skirtingi išėjimo laikai, pamesti pirštiniai, sąskaitos, vaikų kosuliai naktimis. Dar ir automobilis vieną šaltą rytą neužsivedė, o ji net nežinojo, kam pirmiausia skambinti.

Vairuotojas pamainomis dirba Norvegijoje, o žmona Lietuvoje viena augina vaikusNuotrauka: Pexels / Pavel Danilyuk

Po savaitės mokykla atsiuntė žinutę apie klasės šeimų vakarą. Reikėjo atsinešti ką nors bendram stalui ir ateiti su vienu iš tėvų. Ugnė žinutę perskaitė pirma.

– Tėtis bus namie? – paklausė ji, stovėdama prie šaldytuvo su atverstu sąsiuviniu.

Rasa telefone peržiūrėjo datas. Tomas turėjo grįžti penktadienį, o renginys vyko ketvirtadienį.

– Ne šį kartą.

– Tai tegul atvažiuoja vėliau.

– Jis negali taip paprastai.

– O kodėl kiti tėčiai gali?

Rasa stipriau nei reikėjo įspaudė peilį į pjaustymo lentelę. Norėjo pradėti aiškinti apie paskolą, darbą, pinigus, bet sustojo. Ugnė dėl to niekuo dėta.

– Nežinau, – pasakė ji. – Tikrai nežinau.

Į šeimų vakarą jos nuėjo trise. Matas prie mokyklos aktų salės užmigo Rasai ant peties, nors prieš tai lakstė aplink kėdes. Ugnė pasodino mamą pirmoje eilėje ir nuėjo prie klasės draugų. Ant bendro stalo Rasa padėjo parduotuvinių sausainių – tą dieną tiesiog nespėjo nieko kepti. Šalia buvo naminių kibinų, vaisių, kažkieno keptas pyragas.

Kai mokytoja pakvietė vaikus dainuoti, Ugnė iš pradžių vis žvilgčiojo į duris. Paskui pamatė mamą su miegančiu Matu ant rankų ir tik trumpai nusišypsojo.

Tomas grįžo po trijų dienų pavargęs, neskustas, su maišeliu norvegiškų saldainių ir naujomis pirštinėmis Ugnei. Matas pirmas pribėgo prie durų, bet po kelių minučių jau sėdėjo kambaryje prie kaladėlių. Vaikai priprato prie tėčio išvykimų, nors Rasai tas jų pripratimas neatrodė geras dalykas.

Vakare, kai vaikai užmigo, Tomas iš spintelės ištraukė puodelius ir ėmė ieškoti kavos. Rasa stovėjo tarpduryje, dar su darbo megztiniu.

– Gal man reikėtų ieškoti darbo čia, – pasakė jis. – Pinigų būtų mažiau, aišku.

– Man reikia ne dar vieno pažado. Man reikia žinoti, kiek dar taip bus, – atsakė Rasa.

Tomas linktelėjo, bet konkrečiai nieko nepasakė. Abu suprato, kad vienas vakaro pokalbis to neišspręs. Ant stalo gulėjo jo telefonas, sąskaitų vokai, Ugnės piešinys.

Kitą rytą Tomas nuvedė Matą į darželį, o Rasa pirmą kartą per kelis mėnesius išgėrė kavą dar karštą. Vakare Tomas pats paskambino Ugnei, dar jai neprimenant. Rasa girdėjo iš kambario, kaip dukra jam kažką pasakoja apie mokyklą. Ji neklausė, ką jis atsakys ir ar kitą kartą tikrai prisimins. Tiesiog tvarkė virtuvę, nes ryte vėl reikės keltis visiems skirtingu laiku.