Pensininkė neleidžia parduoti tuščio buto, o vaikai kas mėnesį dengia jo išlaidas
– Vėl atėjo sąskaita už šildymą, – Rasa padėjo ant virtuvės stalo baltą voką, kiek sušlapusį nuo lietaus. – Mama, ten nuo balandžio niekas negyvena.
Aldona, šešiasdešimt aštuonerių, nenusiėmė akinių. Sėdėjo prie lango su vilnoniu megztiniu, nors bute buvo šilta, ir lygino iš spintelės ištrauktą staltiesę.
– Žinau, kad negyvena, – pasakė ji. – Bet juk butas niekur nedings.
Rasa, keturiasdešimt dvejų, tą sakinį girdėjo ne pirmą kartą. Ji dirbo vaistinėje, augino du paauglius ir kiekvieno mėnesio pradžioje laukdavo žinutės iš brolio Tomo: „Pervedžiau už mamą. Tu komunalinius?“ Jie abu prisidėdavo prie tuščio buto išlaidų, nors turėjo savų paskolų, draudimų ir kitų mokėjimų.
Butas buvo Aldonos. Prieš ketverius metus ten gyveno jos sesuo Janina. Kai Janina išvažiavo į slaugos namus, o vėliau mirė, po visų reikalų butas atiteko Aldonai. Pati Aldona gyveno mažesniame pirmo aukšto bute, kurį kadaise pirko su vyru. Tuščiajame liko sena sekcija, išlankstoma sofa su įdubimu viduryje, keli nuskilę puodeliai ir spintoje kabantys Janinos paltai.
Iš pradžių Aldona sakė: „Palaukim iki vasaros.“ Vasarą jau buvo kita kalba – gal Tomas su šeima kada nors persikels. Rudenį užsiminė, kad gal būtų galima butą nuomoti, tik prieš tai reikėtų perdažyti. Rasa surado dažytojo numerį, bet mama pasakė, kad svetimų žmonių į sesers namus neves.
– Mes neprašom tavęs buto atiduoti, – vieną vakarą Rasa kalbėjo tyliau. Už sienos jos penkiolikmetė dukra ruošė pamokas. – Tik gal parduoti. Pinigai būtų tavo. Vonios kambaryje seniai viskas byra, galėtum kur nors išvažiuoti bent savaitei.
Aldona pakėlė akis.
– O jūs ramiau gyventumėt, jei manęs nebeliktų ir reikėtų viską dalintis?
Rasa net atsistojo nuo kėdės. Tą savaitę buvo trys ilgos pamainos, sūnui reikėjo sportinių batelių, vyras vis priminė apie automobilio remontą. Ji norėjo atkirsti, bet tik suspaudė voko kampą.
– Mama, čia ne apie tai.
– O apie ką? Jūs abu skaičiuojat, kiek man kainuoja gyventi.
Po to Rasa dvi savaites mamai neskambino. Tik pervesdavo savo dalį ir pyko ne vien ant Aldonos, bet ir ant savęs. Ji juk buvo paskaičiavusi. Vyrui net buvo pasakiusi, kad pardavus butą galėtų šį tą atidėti vaikų studijoms. Pati išgirdusi save pasijuto nekaip.
Tomas, trisdešimt devynerių, į viską žiūrėjo kitaip. Retai ginčydavosi, bet ir retai imdavosi ką nors spręsti. Vieną sekmadienį jis užsuko pas Rasą su maišeliu bandelių.
– Gal nereikia jos taip spausti. Kol galiu, sumokėsiu, – pasakė.
– Tu gali, nes nežinai, kiek galėsi po metų, – atkirto Rasa. – Ir aš nenoriu mokėti už butą, kuriame stovi Janinos patalynė ir nieko daugiau nevyksta.
– Ne apie patalynę čia. Mama bijo, kad parduos tą butą, o paskui liks viena savo kambariuose. Mes atvažiuosim, kai turėsim laiko, ir tiek.
Tomas tai pasakė nežiūrėdamas į seserį. Trupino bandelės plutą ant lėkštės. Rasą ta mintis supykdė, gal todėl, kad buvo panaši į tiesą.
Po kelių dienų Aldona pati paprašė nuvežti ją į tuščią butą. Buvo lapkritis. Laiptinėje kvepėjo drėgnais paltais ir kažkieno virtais kopūstais. Rasa atrakino duris, įjungė šviesą. Lemputė prieškambaryje kelis kartus sumirgėjo. Ant kilimėlio gulėjo reklaminiai laikraščiai.
Mama lėtai perėjo kambarius. Atidarė spintą, palietė paltų rankoves, paskui uždarė. Virtuvėje įsipylė vandens į seną arbatinuką, nors Rasa žinojo, kad arbatos čia nebus.
– Janina vis sakydavo, kad čia jai ankšta, – tarė Aldona. – O paskui išvažiuoti nenorėjo.
– Tu irgi nenori nieko keisti, – pasakė Rasa. Šįkart be priekaišto.
Aldona atsisėdo prie stalo. Ant jo gulėjo plastikinė staltiesė su citrinomis, lipni viename kampe.
– Aš nenoriu, kad jūs manęs lauktumėt su skaičiuotuvu. Supranti?
Rasa atsisėdo priešais. Ne viską ji suprato. Jai vis dar atrodė neteisinga, kad šeimos pinigai išeina už užrakintą butą. Bet ji pamatė, kad mamai čia ne vien apie sienas ir Janinos daiktus.
Tą vakarą jos nesusitarė buto parduoti. Sutarė dėl mažesnio dalyko: Tomas su Rasa nebemokės visko tylėdami. Aldona sakė, kad prisidės iš pensijos, kiek galės. Iki pavasario nutarė pasikviesti žmogų, kuris pažiūrėtų, ką reikėtų tvarkyti, jeigu butą kada nors būtų galima nuomoti. Tik pažiūrėti, nieko nežadant.
Po mėnesio Tomas į bendrą pokalbį parašė, kad sąskaita vėl didesnė, nei tikėjosi. Rasa kelias minutes žiūrėjo į ekraną, paskui atrašė: „Rytoj paskambinsiu mamai.“
Ar tas pokalbis bus ramus, ji nežinojo.
Įvertinkite šį straipsnį:
Kraunami duomenys...
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienos
Ieškote daugiau?