„Jei mokykloje muša – duok atgal“: praėjo daugiau nei 25 metai, bet iki šiol negaliu suprasti, kodėl tėvai man tai sakė

Praėjo daugiau nei 25 metai, tačiau vieną vaikystėje nuolat girdėtą sakinį prisimenu iki šiol. „Jeigu mokykloje tave muša, duok atgal. Nebūk skystas. Neleisk savęs skriausti.“ Tėvams tai tikriausiai atrodė geras patarimas. Jie galvojo, kad taip moko mane apsiginti, būti stipresnį, neleisti kitiems lipti ant galvos. Tačiau dabar, kai į viską žiūriu suaugusio žmogaus akimis, man tas patarimas atrodo ne šiaip neteisingas. Jis atrodo siaubingas.

Man buvo maždaug vienuolika ar dvylika metų. Mokyklos penkta ar šešta klasė. Amžius, kai vaikas dar nelabai supranta, kodėl vieni žmonės elgiasi žiauriai su kitais, bet jau puikiai žino, ką reiškia bijoti. O aš bijojau. Ne kartą, ne du, ne vieną nesėkmingą dieną. Buvau vaikas, kurį mokykloje nuolat mušdavo.

Šiandien sunkiausia prisiminti net ne pačius smūgius. Sunkiausia suvokti, kad apie tai pasakodavau savo tėvams, tačiau vietoj pagalbos gaudavau nurodymą pačiam išspręsti problemą, kurios neturėjau spręsti vienas.

Mokykla buvo vieta, į kurią eidavau ne mokytis, o nežinodamas, kas manęs laukia

Prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus apie patyčias mokyklose buvo kalbama gerokai mažiau nei dabar. Bent jau mano aplinkoje atrodė, kad vaikų muštynės yra kažkas įprasto. Berniukai mušasi, stipresni skriaudžia silpnesnius, o jeigu kas nors pasiskundžia, vadinasi, nemoka už save pastovėti.

Tik kad mano atveju tai nebuvo jokios muštynės. Muštynėse paprastai dalyvauja dvi pusės, kurios bent kažkiek pasirengusios kovoti. O kai vieną vaiką nuolat skriaudžia kiti, tai nėra muštynės. Tai smurtas.

Nežinau, ar žmogus, kuriam vaikystėje neteko to patirti, gali iki galo suprasti, ką reiškia kasdien eiti į mokyklą ir nežinoti, ar šiandien vėl gausi į galvą. Ar tave pastums koridoriuje, ar kas nors prisikabins per pertrauką, ar teks ieškoti kelio, kuriame nesutiksi tų pačių vaikų.

Tokiose situacijose pradedi galvoti ne apie pamokas. Galvoji, kur stovėti per pertrauką, su kuo eiti namo, kaip nepatraukti dėmesio. Pradedi stebėti kitų nuotaikas, bandai nuspėti, kada geriau patylėti, o kada apskritai pasitraukti.

Ir visa tai vyksta tada, kai tau vos vienuolika ar dvylika metų.

Tokiame amžiuje turėtum galvoti apie draugus, žaidimus, namų darbus, galbūt apie pirmąją simpatiją. Ne apie tai, kaip išvengti kito smūgio.

O skaudžiausia, kad visa ši baimė nesibaigdavo išėjus pro mokyklos duris. Ji keliaudavo kartu namo. Ryte atsikeldavau žinodamas, kad vėl reikės ten grįžti.

Tėvams sakydavau, kad mane muša. Atsakymas visada būdavo tas pats

Neslėpiau, kas vyksta. Pasakodavau tėvams, kad mokykloje mane muša. Man atrodo, čia ir yra pati svarbiausia visos istorijos dalis. Aš neprašiau, kad jie perskaitytų mano mintis. Nesitikėjau, kad patys pastebės kažkokius nematomus ženklus. Aš jiems tiesiai sakiau, jog patiriu smurtą.

Tačiau atsakymas būdavo toks, kokį tuo metu tikriausiai girdėjo daugybė vaikų.

„Tai duok atgal.“

„Nepasiduok.“

„Turi mokėti apsiginti.“

Vieną kartą kalba net pasisuko apie didelius žieminius batus. Tėvai sakė, kad nupirks tokius, su kuriais galėsiu duoti atgal. Tarsi problema būtų buvusi ne tai, kad mane nuolat muša, o tai, kad neturiu tinkamos avalynės atsakyti tuo pačiu.

Dabar prisimindamas tą sakinį nebežinau, ar juoktis iš jo absurdiškumo, ar pykti.

Vienuolikmetis vaikas ateina pas suaugusiuosius ir pasako, kad mokykloje nėra saugus. O suaugusieji jam pasiūlo tapti stipresniu smurtautoju. Nusipirkti didesnius batus. Smogti stipriau. Parodyti, kad ir pats gali.

Bet juk aš neprašiau batų. Aš norėjau, kad mane nustotų mušti.

Ir tai yra du visiškai skirtingi dalykai.

Šiandien suprantu, kad tėvai galbūt nuoširdžiai tikėjo tokiais patarimais. Gal juos pačius taip auklėjo. Gal jų vaikystėje nebuvo įprasta kreiptis į mokytojus ar mokyklos administraciją dėl tokių dalykų. Gal jiems atrodė, kad įsikišę tik pablogins situaciją.

Tačiau paaiškinimas nėra pateisinimas.

Jeigu vaikas nuolat pasakoja, kad jį muša, suaugusiojo pareiga nėra patarti, kaip smogti atgal. Suaugusiojo pareiga yra pasirūpinti, kad tas vaikas būtų saugus.

„Duok atgal“ iš tikrųjų reiškia: susitvarkyk pats, nes mes nesikišime

Man atrodo, kad būtent čia slypi didžiausia tokio auklėjimo problema. Iš pirmo žvilgsnio posakis „duok atgal“ skamba kaip padrąsinimas. Lyg tėvai sakytų, kad tiki savo vaiku, nori išmokyti drąsos ir savarankiškumo.

Tačiau vaikui, kuris jau ne kartą buvo sumuštas ir bijo, tokie žodžiai gali reikšti visai ką kita.

Jie gali reikšti: daugiau mums nesiskųsk. Jie gali reikšti: jeigu tave muša, vadinasi, pats nesugebi apsiginti. Jie gali reikšti: ši problema tavo, ne mūsų.

Būtent taip viskas ir atrodo žvelgiant iš vaiko pusės.

Įsivaizduokite suaugusį žmogų, kuris darbe nuolat patiria fizinį smurtą. Jis grįžta namo, pasako artimiesiems, kad bendradarbiai jį muša, o šie atsako: „Tai trenk jiems atgal. Nupirksime tau sunkesnius batus.“

Skamba absurdiškai, tiesa?

Suaugusiųjų pasaulyje tokia situacija būtų vertinama kaip rimtas smurto atvejis. Būtų kalbama apie policiją, atsakomybę, saugumą, darbo aplinką. Niekam neatrodytų normalu, kad žmogus privalo kiekvieną rytą grįžti ten, kur jį muša, ir pats susikauti dėl teisės ramiai praleisti dieną.

Tačiau kai kalbame apie vaikus, kažkodėl atsiranda žmonių, kuriems atrodo, kad tai yra charakterio ugdymas.

Ne, tai nėra charakterio ugdymas.

Vaikas netampa stipresnis vien todėl, kad yra priverstas kasdien bijoti. Jis netampa drąsesnis vien todėl, kad niekas nepadeda. Kartais jis tiesiog išmoksta tylėti, prisitaikyti, vengti kitų ir nebetikėti, kad prašyti pagalbos apskritai verta.

Savigyna ir smurtas nėra tas pats. Jeigu vaiką užpuola, jis turi teisę saugotis, išsilaisvinti ir pasitraukti. Tačiau vienkartinė būtinoji savigyna nėra sprendimas, kai smurtas kartojasi savaitėmis ar mėnesiais. Nuolatinio smurto sustabdymas yra suaugusiųjų atsakomybė.

Pokalbis su mokyklos direktore būtų buvęs teisingas sprendimasNuotrauka: Gemini

Praėjo daugiau nei 25 metai, o šiandien labiausiai pykstu ne ant tų vaikų

Vaikystėje labiausiai bijojau tų, kurie mane mušdavo. Jie buvo mano kasdienės baimės priežastis. Tačiau dabar, praėjus daugiau nei 25 metams, apie viską galvoju kiek kitaip. Tie vaikai elgėsi žiauriai, bet aplink mus buvo suaugusių žmonių. Mokytojų, mokyklos darbuotojų, tėvų. Žmonių, kurie turėjo suprasti, kad vienas vaikas nuolat skriaudžiamas, ir kažką dėl to padaryti. O aš buvau tik penktokas ar šeštokas, kuris nelabai žinojo, kur kreiptis ir kaip iš tokios situacijos ištrūkti.

Galėjau padaryti vieną dalyką – grįžti namo ir pasakyti savo tėvams, kas vyksta. Ir aš tai dariau. Ne kartą. Todėl šiandien mane labiausiai slegia ne klausimas, kodėl tie vaikai taip elgėsi. Labiau norėčiau suprasti, kodėl mano tėvams atrodė, kad jų pagalba gali apsiriboti patarimu „duok atgal“. Kodėl nė vienas nepagalvojo, kad galbūt reikėtų nueiti į mokyklą, pasikalbėti su mokytojais, išsiaiškinti situaciją ir pasirūpinti, kad visa tai liautųsi?

Ir, tiesą pasakius, mane stebina dar vienas dalykas. Per visus tuos metus tėvai taip ir neatsiprašė. Nors šiandien jau esu suaugęs žmogus, nors apie tuos įvykius esame kalbėję ne vieną kartą, jų požiūris beveik nepasikeitė. Jie puikiai prisimena, kaip mokykloje mane mušdavo, prisimena ir savo patarimus, net istoriją apie didelius žieminius batus. Tačiau kai apie tai užsimenu, dažniausiai viskas baigiasi juoku.

„Na, matai, koks užaugai. Matai, kaip gyvenime viską susitvarkei.“

Ir štai šie žodžiai mane kartais įskaudina labiau nei norėčiau pripažinti. Nes atrodo, kad mano dabartinis gyvenimas jiems yra įrodymas, jog tuomet jie elgėsi teisingai. Kadangi užaugau, sugebėjau atsistoti ant kojų ir pats spręsti savo problemas, vadinasi, jų auklėjimo metodas pasiteisino. Bet juk tai visiškai nelogiška. Jeigu žmogus išgyveno sunkią vaikystės patirtį ir vėliau susikūrė normalų gyvenimą, tai dar nereiškia, kad toji patirtis jam buvo reikalinga ar naudinga.

Galbūt aš gyvenime susitvarkiau ne dėl to, kad vaikystėje buvau paliktas vienas su savo problemomis, o nepaisant to. Galbūt būčiau užaugęs toks pat savarankiškas, o gal net labiau pasitikintis savimi, jeigu tuomet būčiau jautęs, kad tėvai mane gina ir palaiko. Šito šiandien niekas nepatikrins. Tačiau viena žinau tikrai – vienuolikos ar dvylikos metų vaikui neturėtų reikėti įrodinėti savo stiprybės atlaikant kitų vaikų smūgius.

Aš nesitikiu, kad tėvai dabar ims kaltinti save dėl visko, kas įvyko prieš ketvirtį amžiaus. Suprantu, kad laikai buvo kitokie, kad anuomet apie patyčias ir vaikų emocinį saugumą buvo kalbama mažiau. Tikriausiai jie patys buvo auklėti panašiai ir nuoširdžiai manė, jog moko mane nepasiduoti. Tačiau juk nuo to laiko praėjo tiek metų. Per tą laiką žmonės keičiasi, mokosi, pradeda kitaip suprasti dalykus, kurie anksčiau atrodė normalūs.

Todėl kartais norėtųsi išgirsti visai paprastą sakinį: „Žinai, mes tada tikrai negerai pasielgėme. Turėjome tau padėti, o ne liepti muštis. Atsiprašome.“

Nežinau, ar tėvai kada nors tai pasakys. Galbūt jiems atrodo, kad atsiprašydami pripažintų buvę blogi tėvai. Gal jiems sunku į savo ankstesnius sprendimus pažvelgti kitaip. O gal jie iš tiesų nesupranta, kodėl man ši istorija iki šiol svarbi. Tačiau aš niekada neprašiau jų būti tobulais. Norėjau tik vieno – kad bent kartą pripažintų, jog tada, kai man reikėjo pagalbos, jie jos nesuteikė.

Ir tai nereiškia, kad nemyliu savo tėvų ar kad visa mano vaikystė buvo bloga. Gyvenime nėra vien juodos ir baltos spalvų. Gali mylėti savo tėvus, būti jiems dėkingas už daugybę dalykų ir kartu pripažinti, kad vienoje labai svarbioje situacijoje jie tave nuvylė. Viena tiesa nepanaikina kitos.

Manau, būtent tai norėčiau, kad suprastų ir kiti tėvai. Tai, kad jūsų vaikas užaugo, sukūrė šeimą, dirba, išlaiko save ir atrodo laimingas, dar nereiškia, kad visi jūsų kadaise priimti sprendimai buvo teisingi. Kartais suaugęs vaikas prisimena ne tai, ko jam nenupirkote, ne kur jo nenusivežėte, o momentą, kai jis pasakė, kad jam skauda, ir liko neišgirstas.

Jeigu šiandien mano vaikas pasakytų, kad jį mokykloje muša, atsakymas būtų visiškai kitoks

Kartais pagalvoju, ką daryčiau, jeigu šiandien vaikas grįžtų iš mokyklos ir pasakytų, kad jį nuolat muša bendraklasiai ar vyresni mokiniai. Ir žinau viena – tikrai nesakyčiau „duok atgal“. Pirmiausia norėčiau suprasti, kas vyksta, kiek laiko tai tęsiasi, kas skriaudžia ir ar apie tai žino mokytojai. Tačiau svarbiausia būtų parodyti vaikui, kad jis padarė teisingai man papasakodamas ir kad nuo šiol šios problemos nebeturės spręsti vienas.

Tada kreipčiausi į mokyklą. Ne tam, kad sukelčiau skandalą ar įrodyčiau, jog mano vaikas visada teisus, o tam, kad išsiaiškinčiau situaciją ir pareikalaučiau konkrečių veiksmų. Jeigu reikėtų, kalbėčiau su mokyklos administracija, specialistais, kitų vaikų tėvais. Jeigu situacija nesikeistų, ieškočiau kitų būdų užtikrinti savo vaiko saugumą. Nes mokykla yra vieta, kurioje vaikas turi mokytis, o ne kiekvieną dieną galvoti, kaip išvengti smūgio.

Žinoma, vaiką reikia mokyti apsiginti. Jis turi žinoti, kad niekas neturi teisės jo mušti, kad užpuolimo metu galima gintis tiek, kiek būtina saugiai pasitraukti, ir kad nereikia stovėti bei laukti kito smūgio. Tačiau tarp mokėjimo apsisaugoti ir reikalavimo pačiam susidoroti su nuolatiniu smurtu yra milžiniškas skirtumas. Kai vaiką skriaudžia nuolat, tai jau nėra vien jo asmeninis konfliktas su kitu mokiniu. Tai problema, kurią privalo spręsti suaugusieji.

Labiausiai norėčiau, kad tėvai suprastų vieną dalyką: vaikas, kuris grįžta namo ir pasako, kad jį muša, jau parodė drąsą. Pripažinti savo baimę nėra lengva net suaugusiam žmogui. O vaikui, kuris ir taip jaučiasi pažemintas, pasakyti tėvams, kad mokykloje nesugeba apsiginti, gali būti be galo sunku. Todėl paskutinis dalykas, kurio jam reikia, yra dar vienas priminimas, kad jis nepakankamai stiprus.

Aš savo tėvams apie tai pasakojau. Dabar, žvelgdamas atgal, suprantu, kad tais pokalbiais prašiau pagalbos. Galbūt nemokėjau to gražiai suformuluoti, galbūt tiesiog sakydavau, kad vėl gavau mušti. Bet argi iš vienuolikos metų vaiko galima tikėtis kažkokio ypatingo paaiškinimo? Ar neužtenka vien išgirsti, kad tavo vaiką mokykloje kažkas nuolat skriaudžia?

Tėvams tuomet atrodė, kad mane reikia išmokyti duoti atgal. O aš šiandien manau, kad mane pirmiausia reikėjo išmokyti visai ko kito – kad prašyti pagalbos nėra silpnumas ir kad suaugusiaisiais, ypač pačiais artimiausiais, galima pasitikėti.

Praeities nepakeisiu, bet nenoriu, kad ši klaida būtų kartojama ir šiandien

Šią istoriją pasakoju ne todėl, kad norėčiau po daugiau nei 25 metų su kažkuo suvesti sąskaitas. Tie vaikai jau seniai užaugo, mokyklos laikai baigėsi, o gyvenimas nuėjo savo keliu. Nenoriu ir viešai teisti savo tėvų. Tačiau man atrodo svarbu kalbėti apie tokius dalykus, nes vis dar tenka išgirsti suaugusiuosius kartojant tą patį posakį, kurį girdėjau vaikystėje.

„Jeigu tave muša, duok atgal.“

Kartais tai ištariama su šypsena, kartais labai rimtai, tarsi būtų perduodama gyvenimiška išmintis. Bet man šie žodžiai neatrodo išmintingi. Jie primena laikus, kai vaikui dažnai tekdavo pačiam susitvarkyti su tuo, ko nesugebėdavo ar nenorėdavo spręsti suaugusieji. Kai patyčios buvo vadinamos vaikų nesutarimais, o smurtas – paprastomis berniukų muštynėmis.

Nemanau, kad visi tėvai, kada nors pasakę tokius žodžius, yra blogi žmonės. Tačiau manau, kad tai labai blogas patarimas vaikui, kuris patiria nuolatinį smurtą. Ypač jeigu po šių žodžių nieko daugiau nedaroma. Nes tokiu atveju atsakomybė tiesiog perkeliama tam, kuris ir taip yra silpnesnėje padėtyje.

Ir dar norėčiau, kad tėvai nebijotų atsiprašyti savo vaikų. Net jeigu tie vaikai jau suaugę, turi savo šeimas, darbus ir seniai nebegyvena kartu. Atsiprašymas nepakeis to, kas įvyko, tačiau jis gali parodyti, kad žmogaus patirtis buvo išgirsta ir pripažinta. Kartais būtent to ir trūksta labiausiai.

Mano tėvai iki šiol mano, kad viskas baigėsi gerai, nes užaugau ir susitvarkiau savo gyvenimą. Galbūt jų akimis taip ir yra. Tačiau man ši istorija nėra apie tai, kuo tapau. Ji apie tai, kaip jaučiausi būdamas vaikas, kai kiekvieną dieną reikėjo eiti į vietą, kurioje mane mušė, o namuose vietoj pagalbos girdėdavau, kad turiu duoti atgal.

Niekada nežinosiu, kaip būtų pasikeitusi mano vaikystė, jeigu tėvai būtų pasielgę kitaip. Galbūt būtų užtekę vieno pokalbio mokykloje, gal būtų prireikę daug daugiau pastangų. Tačiau bent jau būčiau žinojęs, kad kažkas stovi mano pusėje ir nepaliks manęs vieno.

Šiandien, kai apie tai kalbu, man nereikia nei užuojautos, nei paaiškinimų, kad „tokie buvo laikai“. Ir tikrai nereikia priminimo, koks stiprus užaugau. Aš ir pats žinau, kokį gyvenimą susikūriau. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad vaikystėje buvo akimirkų, kai man reikėjo tėvų pagalbos, o jos nesulaukiau.

Labiausiai norėčiau, kad tėvai, kurių vaikai šiandien grįžta iš mokyklos sumušti, išgirstų šią istoriją. Nes po 25 metų jų vaikas galbūt jau nebeprisimins kiekvieno smūgio ar skriaudėjo veido, bet gali vis dar prisiminti, ką tą dieną jam pasakė mama ar tėtis. Ir būtų gerai, kad tas prisiminimas būtų ne „duok atgal“, o „mes tavimi pasirūpinsime“.

Aš tokio atsakymo tada neišgirdau. O atsiprašymo už tai nesulaukiau iki šiol.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt