Kaimynas virš mūsų jau trečią mėnesį daro remontą nuo aštuntos ryto: kai nuėjau paprašyti tylos šeštadienį, jis pasakė, kad turi teisę

Šeštadienį pabudau dar prieš pirmą grąžto garsą. Gulėjau užsimerkusi ir laukiau, nors žadintuvo nebuvau nustačiusi. Kai virš galvos kažkas sunkiai nukrito, pažiūrėjau į telefoną: aštuonios minutės po aštuonių. Vyras nusisuko į sieną, o iš vaikų kambario pasigirdo: „Mama, jie vėl?“ Atsakiau, kad girdžiu. Daugiau nebeturėjau ką pasakyti.

Virš mūsų remontas vyko trečią mėnesį. Pirmomis savaitėmis net juokaudavome, kad kaimynas turbūt pats iš naujo stato visą butą. Vėliau nustojome juokauti. Darbo dienomis išeidavome ir bent dalies triukšmo negirdėdavome, tačiau šeštadienio rytą namuose norėjosi ramiai išgerti kavos. Tąkart puodelį palikau ant stalo ir nuėjau į viršų.

Prie durų dar stengiausi kalbėti ramiai

Kaimynas atidarė vilkėdamas dulkėtais marškinėliais. Už jo stovėjo kibirai, prieškambaryje buvo sukrautos lentos. Prisistačiau, nors jau buvome kelis kartus susitikę laiptinėje, ir paklausiau, ar negalėtų šeštadieniais triukšmingų darbų pradėti vėliau. Pasakiau, kad vaikai pabudo, o mes po darbo savaitės norėjome bent kiek ilgiau pamiegoti.

– Aš turiu teisę remontuotis, – atsakė jis. – Naktį juk negręžiu.

Nesitikėjau, kad žmogus apsidžiaugs mane pamatęs, bet toks atsakymas vis tiek užgavo. Paaiškinau, kad neprašau nutraukti remonto. Prašau vieną rytą nepradėti nuo grąžto. Jis parodė į buto vidų ir pasakė, kad meistras gali atvažiuoti tik savaitgaliais, medžiagos brangsta, o pats jis jau kelis mėnesius gyvena tarp maišų.

– Jums atrodo, man malonu? – paklausė.

Tą akimirką supratau, kad jis mano prašymą išgirdo kaip kaltinimą. O aš jo atsakymą – kaip pareiškimą, kad mūsų savijauta jam visai nerūpi. Dar kelias minutes kartojome tą patį, tik vis garsiau. Galiausiai pasakiau: „Gerai, supratau“, nors iš tikrųjų nieko neišsprendėme.

Namuose užteko vieno vyro sakinio

Grįžusi radau vyrą virtuvėje. Jis paklausė, kaip sekėsi, ir aš pradėjau atpasakoti pokalbį, mėgdžiodama kaimyno toną. Vyras išklausė, tada pasakė, kad gal reikėjo iš anksto susitarti ir eiti abiem. Supykau jau ant jo: kodėl dabar aiškina, kaip turėjau kalbėti, jeigu pats liko namuose?

Vaikai sėdėjo prie pusryčių stalo ir tylėjo. Pamačiau, kaip dukra atsargiai pastūmė lėkštę nuo savęs, ir nutilau. Buvau nuėjusi prašyti ramybės, o grįžusi pradėjau bartis savo virtuvėje.

Po pusryčių parašiau namo administratoriui. Paprašiau paaiškinti, kokia triukšmingų remonto darbų tvarka galioja mūsų name ir kur rasti savivaldybės nustatytus reikalavimus. Nenorėjau dar kartą eiti prie kaimyno durų apsiginklavusi iš nuogirdų surinktais argumentais. Tačiau kartu supratau, kad net ir išsiaiškinus valandas liks paprastas klausimas: kaip mums visiems čia gyventi iki remonto pabaigos?

Rytais neįmanoma ilgiau pamiegoti

Vakare telefonas suvibravo dar kartą

Į namo gyventojų grupę parašiau trumpai: gal kas nors žino, kiek dar tęsis triukšmingi darbai virš mūsų? Žinutę perskaičiau kelis kartus ir ištryniau sakinį apie tai, kad „kai kuriems žmonėms neegzistuoja kaimynai“. Labai norėjau jį palikti.

Netrukus kaimynas parašė man asmeniškai. Paaiškino, kad liko sutvarkyti vonią ir pritvirtinti kelis dalykus virtuvėje. Tuomet paklausė, nuo kelintos valandos šeštadienį mums būtų lengviau. Pasiūliau nuo dešimtos, bent kol baigs garsiausius darbus, ir paprašiau iš anksto pranešti, kuriomis dienomis jų tikėtis.

Jis sutiko ne su viskuo. Pasakė, kad vieną rytą meistro laiko jau nepakeis, bet kitais kartais pabandys. Tai nebuvo atsiprašymas, kurio slapta laukiau. Vis dėlto pirmą kartą per tris mėnesius žinojau, ko tikėtis.

Kitą šeštadienį pusryčiaujant viršuje girdėjosi žingsniai ir stumdomi daiktai, tačiau grąžtas tylėjo. Dukra paklausė, ar remontas baigėsi. Pasakiau, kad dar ne. Paskui atsisėdau prie stalo ir pagaliau išgėriau kavą, kol ji neatšalo.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt