Meistras liepė nupirkti medžiagas, o likučius išsivežė pats: paklausus, kur mano daiktai, pokalbis greitai pasikeitė

Po remonto mūsų bute liko švarios grindys, perdažytos sienos ir tuščia vieta balkone, kur dar išvakarėse stovėjo dažai bei nesunaudotos medžiagos. Meistras viską išsivežė kartu su savo įrankiais, o kai paklausiau, kada grąžins, išgirdau, kad dėl „tokių smulkmenų“ paprastai niekas nesiaiškina. Būtent tada supratau, kad mes skirtingai supratome, kam priklauso mano nupirkti likučiai.

Medžiagas pirkome pagal jo atsiųstą sąrašą

Gyvename Kaune, Šilainiuose, senesniame bute, kurio koridorių seniai norėjome atnaujinti. Prie durų sienos buvo apsitrynusios, vienoje vietoje luposi dažai, o ankstesnio glaistymo žymės matėsi net vakare įjungus šviesą. Didelio remonto neplanavome – norėjome sutvarkyti koridorių ir vieną svetainės sieną.

Meistrą rekomendavo pažįstami, todėl iš pradžių jaučiausi ramiai. Atvažiavęs apžiūrėti jis pasakė, kad medžiagas geriau pirkti mums patiems: matysime kainas, turėsime čekius ir galėsime pasirinkti dažus. Kitą dieną atsiuntė sąrašą su kiekiais, o prie kelių pozicijų pridėjo, kad geriau paimti daugiau, nes darbo metu važinėti į parduotuvę nepatogu.

Taip ir padarėme, nors prie kasos suma pasirodė didesnė, nei buvome numatę. Grįžus vyras dar paklausė, kam reikės tiek dažų, jeigu sienų plotas nedidelis. Atsakiau, kad perku pagal meistro nurodytus kiekius, o likučius pasiliksime vėlesniems pataisymams.

Už darbą atsiskaitėme, bet balkono nepatikrinome

Remontas vyko be didelių nesutarimų. Rytais prieš darbą įleisdavau meistrą, vakare apžiūrėdavome, kas padaryta, kartais aptardavome smulkmenas. Dažų kibirai, gruntas, glaistas ir kiti reikmenys stovėjo balkone, o jo įrankiai – koridoriaus kampe.

Paskutinę dieną meistras parašė, kad jau baigia ir tvarkosi. Grįžome abu su vyru, apžiūrėjome sienas, atsiskaitėme už darbą ir padėkojome, kad nepaliko dulkių bei šiukšlių. Kai jis nešėsi daiktus į automobilį, net nepagalvojau stovėti prie durų ir tikrinti kiekvieno kibiro.

Tik kitą vakarą nuėjau į balkoną paimti dažų pavadinimo, nes norėjau nusifotografuoti etiketę ir spalvos kodą. Ten nebebuvo nei kibiro, nei neatidarytos grunto pakuotės, nei kelių kitų daiktų, kuriuos prisiminiau mačiusi. Pirmoji mintis buvo visai nekalta: turbūt supakavo kartu su savais ir nepastebėjo.

Paprastas klausimas virto nemaloniu aiškinimusi

Parašiau trumpą žinutę ir paklausiau, ar mūsų medžiagos netyčia neliko jo automobilyje. Atsakymas atėjo greitai: išsivežė likučius, nes tvarkė patalpą. Kai parašiau, kad norėtume juos atgauti, jis paskambino.

Iš pradžių kalbėjo ramiai, tarsi aiškintų savaime suprantamą dalyką. Sakė, kad dažai jau pradaryti, glaisto nedaug, o žmonės paprastai džiaugiasi, kai po remonto nereikia nieko išnešti. Primenu, jog buvome sutarę dėl šiukšlių, tačiau neprašėme išvežti tinkamų naudoti medžiagų.

Tuomet pokalbio tonas pasikeitė: jis paklausė, ar tikrai ketiname dabar skaičiuoti kiekvieną volelį. Pasidarė nejauku, nors puikiai žinojau, kad klausimas pagrįstas – dalį daiktų pirkome su atsarga jo paties prašymu. Labiausiai supykdė bandymas priversti mane pasijusti smulkmeniška, nes norėjau susigrąžinti tai, už ką sumokėjome.

Pasakiau, kad nevertinu jo darbo ir nesideru dėl jau sutarto atlygio. Tiesiog prašau grąžinti dažus bei kitas likusias medžiagas, kurių niekam neatidavėme. Po trumpos tylos jis atsakė pažiūrėsiantis, kas dar likę automobilyje, ir pažadėjo perskambinti.

Daiktus grąžino, tačiau pasitikėjimas nebegrįžo

Kitą vakarą meistras atvežė dažų kibirą, gruntą ir maišelį su keliais reikmenimis. Kai ko trūko, tačiau dalies smulkių medžiagų sunaudojimo jau negalėjome tiksliai atsekti. Atsisveikinome mandagiai, tik tas ankstesnis lengvas bendravimas buvo dingęs.

Grąžintus dažus padėjome sandėliuke, prieš tai nusifotografavę etiketę. Vėliau jais pataisėme vietą prie durų, kurią užkliudėme nešdami baldą, todėl kibiras tikrai nebuvo nereikalinga našta. Vis pagalvodavau: jeigu nebūčiau paklaususi, mūsų pirkinys būtų ramiai likęs kitur, o mes prireikus būtume važiavę pirkti naujo.

Po šio atvejo prieš darbų pradžią susitarčiau ir dėl to, kas lieka po remonto, o kas išvežama kaip atliekos. Medžiagų pirkimo sąrašą bei čekius išsaugočiau, o likučius apžiūrėčiau kartu su meistru dar prieš galutinai atsiskaitant. Ne tam, kad sektume kiekvieną sunaudotą varžtą, bet kad abu vienodai suprastume susitarimą.

Taip pat nebevadinčiau visko vienu žodžiu „likučiai“. Tuščia, užteršta pakuotė, netinkama naudoti sukietėjusi medžiaga ir neatidarytas pirkinys yra skirtingi dalykai. Jei meistrui kažkas praverstų kitame objekte, visai galbūt sutikčiau atiduoti – tik pirmiausia norėčiau išgirsti klausimą, o ne po fakto aiškinimą, kad dėl to neturėčiau rūpintis.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.