Mama kasmet prieš Vėlines perka dešimtis žvakių: šiemet suskaičiavome, kiek išleidžia, ir pasiūliau kitą būdą pagerbti artimuosius

Kiekvienais metais, artėjant Vėlinėms, mama pradeda tą patį ritualą. Dar spalio viduryje važiuoja į parduotuvę, apžiūri kapų žvakes, lygina kainas, ieško akcijų ir krauna jas į vežimėlį. Vienos skirtos seneliams, kitos proseneliams, dar kelios giminaičiams, kurių kapus aplanko tik kartą ar du per metus. Jai atrodo, kad ant kiekvieno kapo privalo degti bent kelios žvakės. Kitaip, pasak jos, būtų negražu.

Šiemet nuvažiavau kartu. Mama jau buvo įsidėjusi du didelius žvakių rinkinius, kelias brangesnes stiklines žvakes ir dar ieškojo mažesnių, kurias galėtų pastatyti ant tolimesnių giminaičių kapų. Kai paklausiau, kiek visa tai kainuos, ji tik numojo ranka. „Ai, ką čia skaičiuoti, juk kartą per metus. Negi dabar mirusiems artimiesiems gailėsi?“ – atsakė.

Nenorėjau ginčytis vidury parduotuvės, tačiau pasiūliau paprastą dalyką. Suskaičiuoti visas žvakes, kurias ji planuoja nupirkti, ir pažiūrėti, kiek iš tikrųjų kainuoja mūsų šeimos Vėlinių tradicija. Kai grįžome namo ir ant virtuvės stalo sudėjome pirkinius bei ankstesnius kvitus, net mama nustebo.

Iš pradžių atrodė, kad išleidžia vos keliasdešimt eurų

Mama kasmet aplanko aštuonias kapavietes. Vienose palaidoti mūsų artimiausi šeimos nariai, kitose – tolimesni giminaičiai. Ant senelių kapų ji paprastai pastato po keturias ar penkias žvakes, ant kitų – po dvi ar tris. Dar kelias pasiima atsargai, nes kartais kapinėse prisimena žmogų, kurio kapo iš anksto neįtraukė į savo sąrašą.

Šiemet nusprendėme suskaičiuoti viską iki paskutinio euro. Kainas ėmėme iš jos pasirinktų prekių, o ne iš reklamose nurodomų pigiausių pasiūlymų.

Pirkinių sąrašas atrodė taip:

Mama kelias sekundes žiūrėjo į skaičius. „Negali būti, kad tiek prisideda“, – pasakė ir pati dar kartą viską perskaičiavo telefono skaičiuotuvu.

Tačiau tai buvo tik žvakės. Ji dar planavo nupirkti tris chrizantemų vazonėlius po 5,99 euro, o už kelionę automobiliu į kelias skirtingas kapines taip pat reikėjo sumokėti.

Pridėjome 17,97 euro už gėles ir maždaug 12 eurų degalams. Galutinė suma siekė 123,43 euro. Degalų išlaidas vertinome apytiksliai, todėl tai nebuvo tiksli visų išlaidų apskaita, bet bendras vaizdas tapo aiškus.

Mama ilgai tylėjo. Tuomet pasakė, kad per metus šie pinigai pasimiršta, nes viskas perkama ne vienu kartu. Vieną savaitę pasiima žvakių prekybos centre, kitą – dar kelias turguje, o prieš pat Vėlines dažniausiai vėl kažko pritrūksta.

Paskaičiavome, kiek tokia tradicija kainuoja per dešimt metų

Labiausiai mamą nustebino ne šių metų suma, o kitas mano pasiūlytas skaičiavimas. Paklausiau, kiek metų ji taip perka žvakes. Atsakė, kad mažiausiai penkiolika, gal net dvidešimt.

Nutariau paimti dabartines išlaidas ir apskaičiuoti, kiek susidarytų per ilgesnį laiką, jeigu kasmet pirktume tiek pat, o kainos nesikeistų.

Vien žvakėms per dešimt metų būtų išleista 934,60 euro. Pridėjus gėles ir keliones, suma pasiektų 1 234,30 euro. Per penkiolika metų ji sudarytų 1 851,45 euro. Žinoma, tai tik teorinis palyginimas dabartinėmis kainomis, o ne tikslus ankstesnių metų išlaidų įvertinimas.

„Už tokius pinigus galima ir paminklą sutvarkyti“, – pati pastebėjo mama.

Būtent tada ir pasiūliau pakeisti mūsų Vėlinių tradiciją. Neatsisakyti žvakių, nes mamai jos labai svarbios, o tiesiog nustoti pirkti jų tiek daug. Juk kai ant vieno kapo sustatomos penkios ar šešios žvakės, artimieji nuo to netampa labiau prisimenami.

Mama iš pradžių paprieštaravo. Pasakė, kad kapinėse visi stengiasi gražiai sutvarkyti kapus, todėl nesinori, kad mūsų artimųjų kapai atrodytų tušti. Supratau, jog čia kalbame ne vien apie pinigus. Jai uždegtos žvakės reiškia rūpestį, pagarbą ir ryšį su žmonėmis, kurių nebėra.

Todėl pasiūliau ne atimti iš jos tradiciją, o suteikti jai kitokią prasmę.

Vietoj 54 žvakių – 16, o sutaupytus pinigus skirsime kapų priežiūrai

Pasiūliau ant kiekvienos iš aštuonių kapaviečių pastatyti po dvi žvakes. Ne pačias pigiausias, bet tvarkingas, su keičiamais įdėklais, kad tuos pačius gaubtus būtų galima naudoti dar ne kartą.

Pirmą kartą tam reikėtų įsigyti 16 daugkartinio naudojimo žvakidžių po maždaug 3,50 euro. Iš viso – 56 eurai. Tai nėra pats pigiausias sprendimas pirmaisiais metais, tačiau vėliau, jeigu žvakidės nesudužtų ir išliktų tinkamos naudoti, pakaktų pakeisti jų įdėklus.

Jeigu vienas įdėklas kainuotų 0,79 euro, kitais metais 16 įdėklų atsieitų vos 12,64 euro. Palyginti su mamos įprastais 93,46 euro žvakių pirkiniais, tai būtų 80,82 euro skirtumas per metus.

Tiesa, svarbu nepamiršti vienos aplinkybės: įdėklų kartais prireikia daugiau, o daugkartinės žvakidės gali sudužti, aprūkti ar nusidėvėti. Todėl realus sutaupymas priklausytų nuo to, kiek laiko jos tarnautų. Vis dėlto net ir įsigyjant keletą papildomų įdėklų, išlaidos galėtų būti gerokai mažesnės.

Dar pasiūliau atsisakyti dalies vienmečių gėlių. Vietoj trijų chrizantemų vazonėlių galėtume atnaujinti daugiamečius augalus tose kapavietėse, kuriose jie prigytų ir nereikalautų nuolatinės priežiūros. Tai kainuotų pradžioje, tačiau nereikėtų kasmet pirkti tiek naujų gėlių.

Sutaupytus pinigus nutarėme kaupti atskirai. Kartą per kelerius metus juos būtų galima skirti suskilusioms kapų plytelėms pakeisti, senam paminklui nuvalyti ar kitam reikalingam darbui.

Mama pripažino, kad kai kuriems kapams tokios priežiūros tikrai reikia labiau negu dar vienos žvakės.

Mama pasakė vieną sakinį, po kurio supratau, kodėl jai taip sunku keisti įpročius

Vėliau, kai jau baigėme skaičiuoti, mama prisiminė savo tėvus. Papasakojo, kaip vaikystėje su močiute eidavo į kapines ir uždegdavo paprastas žvakeles. Tais laikais niekas jų nestatydavo dešimtimis. Kartais viena žvakė degdavo visai šeimai, o svarbiausia buvo sutvarkyti kapą ir pabūti prie jo.

„Gal aš dabar perku tiek žvakių todėl, kad daugiau nieko dėl jų nebegaliu padaryti“, – tyliai pasakė mama.

Tą akimirką supratau, kad mano skaičiavimai jai reiškė visai ką kita negu man. Aš mačiau beveik šimtą eurų žvakėms, o ji matė aštuonias vietas, kuriose ilsisi jos gyvenime svarbūs žmonės. Kiekviena papildoma žvakė jai atrodė tarsi dar vienas mažas dėmesio ženklas.

Pasakiau, kad galime tą dėmesį parodyti kitaip. Prie kapo nereikia skubėti nuo vienos žvakės prie kitos. Galime nuvalyti paminklą, sutvarkyti aplinką, uždegti po vieną ar dvi žvakes ir tiesiog pabūti. Prisiminti senelį, kuris visada turėdavo saldainių kišenėje, arba močiutę, kurios virtuvėje per šventes vos tilpdavome prie stalo.

Mamą ši mintis, regis, įtikino labiau už visus skaičius.

Galiausiai susitarėme, kad šiemet nebevažiuosime papildomai pirkti žvakių, o dalį jau įsigytų pasiliksime kitam kartui. Ateityje bandysime apsiriboti dviem žvakėmis ant kiekvieno kapo ir naudoti keičiamus įdėklus. Ne todėl, kad gailime pinigų artimiesiems, o todėl, kad norime juos leisti prasmingiau.

Man pačiam ši istorija tapo priminimu, kaip lengvai tradicijos virsta įpročiais, kurių net nebekvestionuojame. Kasmet perkame tą patį, kartojame tuos pačius veiksmus ir retai pagalvojame, ar visa tai iš tiesų reikalinga.

Šiemet mūsų šeimos Vėlinės, tikiuosi, bus kitokios. Kapinėse degs mažiau žvakių, tačiau tam skirsime ne mažiau laiko. O mamai pažadėjau, kad aplankysime ir vieną seniai pamirštą giminaičio kapą, iki kurio ji vis neprisiruošdavo nuvažiuoti.

Galbūt tai bus prasmingiausias mūsų šių metų sprendimas. Juk žmogaus atminimo neįmanoma išmatuoti nei žvakių skaičiumi, nei išleistais eurais. Kartais viena uždegta liepsnelė ir nuoširdus prisiminimas pasako gerokai daugiau negu visas jų dešimtukas.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt