Su vyru uždirbame 2 800 eurų, tačiau mėnesio pabaigoje sąskaita tuščia: vieną vakarą suskaičiavome visas smulkias išlaidas

Praėjusį mėnesį, likus keturioms dienoms iki atlyginimo, stovėjau parduotuvėje su pirkinių krepšeliu ir skaičiavau, ar užteks pinigų pienui, duonai, kiaušiniams ir vištienai. Telefone atsiverčiau banko programėlę. Mano sąskaitoje buvo likę 23 eurai, vyro – kiek daugiau nei 40. Dar reikėjo įsipilti degalų, o savaitgalį buvome pažadėję nuvažiuoti pas mano mamą. Tą akimirką pasidarė ne tik pikta, bet ir gėda. Juk mudu su vyru abu dirbame, neturime prabangių automobilių, neperkame brangių drabužių ir jau kelerius metus nebuvome išvykę į rimtesnes atostogas. Kur dingsta mūsų pinigai?

Man 39-eri, vyrui 42-eji. Gyvename trijų kambarių bute Panevėžyje, auginame du vaikus – keturiolikmetę dukrą ir devynmetį sūnų. Aš dirbu administratore ir į rankas gaunu apie 1 250 eurų, vyras dirba gamybos įmonėje, jo atlyginimas – maždaug 1 550 eurų. Iš viso kiekvieną mėnesį į mūsų sąskaitas įkrenta apie 2 800 eurų. Žinau, kad daugeliui šeimų tokia suma atrodytų visai nebloga. Ir pati taip galvojau. Tačiau kiekvieno mėnesio pabaigoje vėl laukdavome atlyginimo taip, lyg gyventume nuo vienos pašalpos iki kitos.

Ilgą laiką vienas kitam kartojome, kad viskas pabrango. Maistas, degalai, komunaliniai mokesčiai, vaikų būreliai – kiekvienam dalykui reikėjo vis daugiau pinigų. Tačiau vieną vakarą vyras pasakė, kad gal problema ne vien kainose. Pasiūlė atsiversti banko išrašus ir suskaičiuoti, kiek iš tikrųjų išleidžiame. Nenorėjau to daryti, nes nujaučiau, kad teks pamatyti dalykus, kurių iki šiol stengėmės nepastebėti.

Atlyginimai nebuvo maži, bet pinigai kažkodėl baigdavosi vis anksčiau

Prieš penkerius metus, kai mūsų bendros pajamos nesiekė nė 2 200 eurų, sugebėdavome šiek tiek sutaupyti. Tiesa, tada vaikai buvo mažesni, mažiau kainavo jų poreikiai, o ir būsto paskolos įmoka buvo mažesnė. Tačiau net ir dabar, kai uždirbame daugiau, atidėti pinigų beveik nepavyksta.

Kiekvieną mėnesį turime gana aiškių išlaidų. Už būsto paskolą mokame 460 eurų, komunaliniams mokesčiams vidutiniškai skiriame apie 190 eurų, vaikų būreliams – 120 eurų. Dar prisideda telefonai, internetas, draudimas ir kiti būtini mokėjimai. Visa tai žinojome ir buvome įpratę. Todėl kai mėnesio pabaigoje sąskaitose nelikdavo pinigų, kaltindavome dideles maisto kainas.

Vyras dažnai sakydavo, kad parduotuvėje už 50 eurų jau nieko nebenusipirksi. Aš pritardavau, nes tikrai pastebėjau, kaip per pastaruosius metus pasikeitė kasdienio apsipirkimo sumos. Tačiau niekada rimtai nesusimąsčiau, kiek kartų per savaitę užsukame į parduotuvę ir ką iš ten parsinešame.

Mūsų gyvenimas atrodė visai paprastas. Ryte abu išvažiuojame į darbą, vakare grįžtame, pavakarieniaujame, pasirūpiname vaikais. Kartais penktadienį užsisakome picų, savaitgalį nueiname į kavinę ar nusiperkame ko nors skanesnio. Nei aš, nei vyras neturime brangių pomėgių. Jis kartais nusiperka įrankį automobiliui, aš – kokią smulkmeną namams. Atrodė, kad gyvename kukliai.

Vis dėlto mūsų santaupos per dvejus metus beveik nepadidėjo. Kai sugedo skalbimo mašina, teko pasinaudoti kredito kortele. Kai automobiliui prireikė remonto už 600 eurų, pinigus pasiskolinome iš mano mamos. Skolą grąžinome, tačiau po kelių mėnesių vėl buvome beveik toje pačioje vietoje.

Vieną sekmadienį vyras paklausė, kiek pinigų turėtume, jeigu vienas iš mūsų netektų darbo. Iš pradžių atsakiau, kad kažkaip išgyventume. Tačiau paskui supratau, jog iš tiesų neturime santaupų, kurių užtektų bent keliems mėnesiams. Tada ir nusprendėme nustoti spėlioti.

Vieną vakarą ant virtuvės stalo sudėjome visus čekius ir banko išrašus

Vaikams nuėjus miegoti, atsinešėme nešiojamąjį kompiuterį, užrašų knygelę ir telefonus. Vyras atsisiuntė praėjusio mėnesio banko išrašą, aš atsidariau savąjį. Susitarėme, kad neskirstysime išlaidų į mano ir jo. Visi pinigai yra bendri, todėl ir problemą turime spręsti kartu.

Pirmiausia suskaičiavome būtinuosius mokėjimus. Paskolos įmoka, komunalinės paslaugos, vaikų būreliai, draudimas, internetas, telefonai ir degalai sudarė 1 230 eurų. Maistui parduotuvėse buvome išleidę dar 650 eurų. Pridėjus kelis didesnius pirkinius namams, atrodė, kad išlaidos turėtų būti gerokai mažesnės už pajamas.

Tačiau tada pradėjome žiūrėti į smulkias operacijas.

Pirmiausia pastebėjome kavą. Vyras beveik kiekvieną darbo dieną degalinėje nusipirkdavo kavos už 2,50 euro. Kartais kartu paimdavo bandelę ar sumuštinį. Vieną dieną tai kainuodavo penkis eurus, kitą – septynis. Per mėnesį tokiems sustojimams jis buvo išleidęs 112 eurų.

Aš iš pradžių nusijuokiau. Pasakiau, kad už tiek jau galima nusipirkti nemažai kavos namams. Tačiau tada atidarėme mano išrašą. Pasirodė, kad aš pati per pietų pertraukas dažnai užsukdavau į netoliese esančią kepyklėlę. Kartais nusipirkdavau salotų, kartais kavos ir pyragaitį, o kartais tiesiog ką nors užkąsti, nes iš ryto nespėdavau pasiruošti maisto. Per mėnesį susidarė 96 eurai.

Abu nutilome. Vien kavai, užkandžiams ir pietų pertraukoms išleisdavome daugiau kaip 200 eurų, nors namuose turėjome kavos aparatą ir beveik kiekvieną vakarą gamindavome vakarienę.

Tačiau tai buvo tik pradžia.

Didžiausią nuostabą sukėlė ne brangūs pirkiniai, o sumos po kelis eurus

Toliau pradėjome skaičiuoti maisto pristatymo užsakymus. Pasirodė, kad per mėnesį net šešis kartus buvome užsisakę vakarienę į namus. Vieną kartą picas, kitą – mėsainius, dar kelis kartus kebabus ar kitus patiekalus. Kiekvienas užsakymas atrodė nedidelis, tačiau susumavus gavome 174 eurus.

Prisiminiau, kad dažniausiai maistą užsisakydavome ketvirtadieniais ir penktadieniais, kai po darbo abu būdavome pavargę. Kartais šaldytuve net būdavo produktų vakarienei, tačiau paprasčiausiai nenorėdavome gaminti. Atrodė, kad 25 ar 30 eurų už vakarienę nėra didelė suma. Tačiau šeši tokie vakarai per mėnesį jau sudarė nemažą išlaidų dalį.

Dar labiau nustebino prenumeratos. Mokėjome už dvi filmų platformas, muzikos paslaugą, papildomą debesijos saugyklą ir vieną programėlę, kurią buvau išbandžiusi prieš kelis mėnesius ir pamiršusi atšaukti. Iš viso – 58 eurai per mėnesį.

Vyras paklausė, kada paskutinį kartą naudojau tą programėlę. Negalėjau prisiminti. Tada pati paklausiau, kodėl turime dvi filmų platformas, jeigu dažniausiai vakarais žiūrime televiziją. Jis tik gūžtelėjo pečiais.

Toliau sekė smulkūs pirkiniai. Mano apsilankymai kosmetikos ir namų prekių parduotuvėse, vyro perkamos smulkmenos automobiliui, vaikų prašomi užkandžiai, papildomi apsipirkimai parduotuvėje. Nė vienas atskiras pirkinys neatrodė didelis. Penki eurai čia, devyni ten, dar dvylika kažkam, ko po savaitės net nebeprisiminėme.

Vien papildomi užėjimai į parduotuves, kai eidavome nusipirkti vieno produkto, bet parsinešdavome visą maišelį, sudarė apie 230 eurų. Šią sumą buvome išskyrę iš kitų maisto pirkinių, nes norėjome suprasti, kiek kainuoja būtent neplanuoti apsilankymai.

Paskui radome 86 eurus, išleistus įvairioms namų smulkmenoms, 74 eurus – spontaniškiems vaikų pirkiniams ir dar 76 eurus – kitoms mažoms išlaidoms, kurių net nebuvome įtraukę į savo įprastą biudžetą.

Susumavome visas išlaidų grupes. Rezultatas buvo toks:

Pažiūrėjome į bendrą sumą ir kurį laiką nieko nesakėme. Iš 2 800 eurų buvo likę vos 14 eurų. Vadinasi, banko sąskaitos nebuvo tuščios dėl kažkokios paslaptingos priežasties. Mes paprasčiausiai beveik viską išleisdavome.

Net 906 eurai per mėnesį atitekdavo kavai, užkandžiams, maisto užsakymams, prenumeratoms ir įvairiems neplanuotiems pirkiniams. Žinoma, ne visos šios išlaidos buvo nereikalingos. Tačiau iki tol nė nesupratome, kokią didelę mūsų biudžeto dalį jos sudaro.

Vyras pasakė vieną sakinį, po kurio nustojome kaltinti vienas kitą

Kai baigėme skaičiuoti, pirmiausia norėjosi ieškoti kaltų. Aš pagalvojau apie vyro kavą degalinėje ir jo perkamas smulkmenas automobiliui. Jis, matyt, prisiminė mano apsilankymus kepyklėlėje ir namų prekių parduotuvėse. Jau buvome pradėję vienas kitam priekaištauti, tačiau vyras staiga užvertė kompiuterį.

Pasakė, kad jeigu dabar pradėsime aiškintis, kuris išleidžia daugiau, nieko nepakeisime. Juk abu tuos pinigus uždirbame ir abu juos išleidžiame. Problema ne ta, kad vienas iš mūsų nemoka taupyti. Problema ta, kad niekada nesusitarėme, kiek galime išleisti.

Tie žodžiai mane sustabdė. Iš tiesų neturėjome jokio aiškaus biudžeto. Kai gaudavome atlyginimus, sumokėdavome sąskaitas, o likusius pinigus tiesiog leisdavome. Jeigu sąskaitoje būdavo keli šimtai eurų, atrodydavo, kad galime sau leisti užsisakyti vakarienę ar nusipirkti nereikalingą daiktą. Niekada nepagalvodavome, kad tie patys pinigai bus reikalingi mėnesio pabaigoje.

Tą vakarą pirmą kartą susitarėme, kad taupymas nebegali būti tai, kas lieka po visų pirkinių. Nes mums niekada nieko nelikdavo.

Nusprendėme nuo kito atlyginimo dienos iš karto atidėti 250 eurų į atskirą sąskaitą. Ne atostogoms ir ne naujam televizoriui, o nenumatytoms išlaidoms. Norėjome bent pradėti kaupti finansinį rezervą, kad sugedus automobiliui ar buitinei technikai nereikėtų skolintis.

Taip pat peržiūrėjome prenumeratas. Atsisakėme vienos filmų platformos ir programėlės, kurios nenaudojome. Sutaupėme 23 eurus per mėnesį. Gal ir nedaug, bet per metus susidarytų 276 eurai.

Dėl kavos nusprendėme nedaryti griežtų draudimų. Vyras nusipirko daugkartinį puodelį ir pradėjo dažniau vežtis kavą iš namų. Aš susitariau su savimi, kad pietus į darbą nešiuosi bent tris dienas per savaitę. Maisto į namus neatsisakėme visiškai, tačiau nutarėme jį užsisakyti ne dažniau kaip du kartus per mėnesį.

Svarbiausia, kad neketinome gyventi vien draudimais. Abu supratome, jog jeigu nuo rytojaus atsisakysime visų malonumų, po savaitės viskas grįš į senas vėžes.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.