Tėčiui nupirkome naują telefoną, bet jis vis tiek skambino iš senojo. Vieną dieną paprašiau parodyti, kodėl

Kai tėčiui padovanojome naują telefoną, maniau, kad pagaliau palengvinome jam gyvenimą. Didesnis ekranas, aiškesnės nuotraukos, galimybė matyti anūką per vaizdo skambučius – buvome apgalvoję viską. Bent jau taip atrodė, kol po kelių savaičių pastebėjau, kad naujasis aparatas stovi indaujoje, o tėtis į kišenę vis dar dedasi senąjį. Tikroji priežastis paaiškėjo vieną šeštadienį, kai ant virtuvės stalo jis padėjo mažą languotą sąsiuvinį.

Telefoną rinkome kartu su broliu. Jis lygino baterijas, aš ieškojau didesnio ekrano, o mano penkiolikmetis sūnus rūpinosi kamera. Senelis mėgo fotografuoti savo šiltnamį, tačiau senojo telefono nuotraukose pomidorai dažniausiai susiliedavo į raudonas dėmes. Atrodė, padovanosime daiktą, kurio pats sau jis niekada nepirktų, nors tikrai apsidžiaugtų gavęs.

Per gimtadienį tėtis dėžutę atidarė atsargiai. Pirmiausia, žinoma, papriekaištavo, kad per daug išleidome, paskui ilgai vartė telefoną rankose. Kol ant stalo buvo pjaustomas tortas, mes jau perkėlinėjome kontaktus ir rodėme, kur ką paspausti. Brolis įjungė orų prognozę, sūnus nufotografavo katiną, aš sukūriau šeimos pokalbių grupę.

Dovaną išpakavome greitai, išmokyti naudotis bandėme dar greičiau

Dabar prisimenu, kad tą vakarą beveik neleidome tėčiui pačiam palaikyti telefono. Vos jis ilgiau užtrukdavo, kuris nors paimdavome aparatą: „Duok, parodysiu.“ Ekrane keitėsi programėlės, nuotraukos ir nustatymai, o tėtis linksėjo. Kai paskambinau, jis kelis kartus paspaudė žalią ragelį, tačiau atsiliepti nepavyko – reikėjo perbraukti pirštu. Anūkas nusijuokė, kad čia jau nebe mygtukai, ir parodė judesį. Niekas nenorėjo jo įžeisti. Visi buvome tikri, kad padedame.

Pirmomis dienomis tėtis telefonu pasidžiaugė. Bent jau taip sakė mums. Tačiau šeimos grupėje jo žinučių nebuvo, o pakviestas pasikalbėti su anūku per vaizdo ryšį vis rasdavo priežastį atidėti. Kartą užsiminė, kad kortelę vėl įsidėjo į senąjį aparatą, nes naujasis išsikrovė. Vėliau aiškino, jog naujojo nesineša į dirbtuves – nenori subraižyti. Tie paaiškinimai skambėjo įtikinamai, todėl kurį laiką neklausinėjau.

Vieną šeštadienį užvažiavusi radau jį virtuvėje taisantį spintelės dureles. Šalia atsuktuvo gulėjo senasis telefonas, nutrintais skaičiais ir atsilupusiu korpuso krašteliu. Naujasis stovėjo indaujoje, atremtas į cukrinę. Paklausiau, kodėl vėl naudojasi senuoju. Tėtis gūžtelėjo pečiais: šitas buvęs po ranka. Tada paėmiau naująjį aparatą ir paprašiau parodyti, kaip jis susiranda mano numerį.

Sąsiuvinyje buvo surašyta tai, kas mums atrodė savaime suprantama

Tėtis padėjo atsuktuvą, nusivalė rankas ir atsisėdo. Telefoną atrakino, tačiau paskui sustojo. Paraginau spausti ragelio ženklą. Atsivėrus skambučių sąrašui, jis pernelyg ilgai laikė pirštą ant mano vardo, todėl ekrane atsirado papildomas langas. Tėtis iškart padėjo telefoną ant stalo. „Va, ir vėl“, – pasakė taip tyliai, kad vos išgirdau.

Iš stalčiaus jis ištraukė languotą sąsiuvinį. Ant viršelio didžiosiomis raidėmis buvo užrašęs „TELEFONAS“. Viduje radau instrukcijas: paspausti šoninį mygtuką, braukti aukštyn, įvesti keturis skaičius, ieškoti žalio ragelio. Toliau buvo nupieštos rodyklės, keli ženklai ir atskiras paaiškinimas, kaip grįžti atgal. Vienoje vietoje parašyta: „Jeigu dingo vaizdas – neskubėti.“

Tėtis mokėsi. Vakarais atsisėsdavo prie stalo, atsiversdavo užrašus ir bandydavo pakartoti tai, ką buvome rodę. Tačiau vienas netikslus prisilietimas atverdavo nepažįstamą langą, ir visos instrukcijos tapdavo bevertės. Jis bijojo ištrinti nuotraukas, kažką užsisakyti ar sugadinti nustatymus. Paklausiau, kodėl nepaskambino ir nepaprašė pagalbos. „Jūs gi jau rodėt. Nenorėjau, kad reikėtų vėl dėl manęs važiuoti“, – atsakė jis.

Šį kartą telefoną laikė jis, o aš laukiau

Tą popietę pradėjome nuo vieno veiksmo – kaip man paskambinti. Padidinome raides, kelis nereikalingus ženklus pašalinome iš pagrindinio ekrano, o artimiausių žmonių kontaktus sudėjome lengviau pasiekiamoje vietoje. Telefonas visą laiką liko tėčio rankose. Kai jis suklysdavo, turėjau susilaikyti nepaėmusi jo ir nesutvarkiusi visko per tris sekundes.

Paskui nuėjau į kitą kambarį. Pirmas bandymas nepavyko, antras taip pat, bet trečią kartą mano telefonas suskambo. Atsiliepusi išgirdau atsargų: „Girdi?“ Kai grįžau į virtuvę, tėtis taisė instrukciją sąsiuvinyje. Šalia senojo užrašo pridėjo dar vieną eilutę. Nebesiūliau jo išmesti ir nebesakiau, kad netrukus viską mokės atmintinai.

Po savaitės gavau pirmą jo atsiųstą nuotrauką. Pusę kadro dengė pirštas, kitoje pusėje ant palangės gulėjo trys dideli pomidorai. Netrukus tėtis paskambino pasitikslinti, ar gavau. Jau norėjau patarti, kaip kitą kartą geriau laikyti telefoną, bet jis mane aplenkė: „Tik šiandien daugiau nieko nemokyk. Šiandien išmokau išsiųsti.“ Pasakiau, kad nuotrauką gavau, ir paklausiau, kurią veislę šiemet sodins dar kartą.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt