Grįžęs iš Norvegijos maniau, kad santaupų užteks pradėti iš naujo: sunkiausia buvo išgirsti, kiek mano darbą vertina Lietuvoje

Per pirmą darbo pokalbį net persiklausiau, ar teisingai išgirdau atlyginimą. Vyras kitoje stalo pusėje pakartojo sumą, tada pridūrė, kad vėliau bus galima užsidirbti daugiau. Paklausiau, nuo ko tai priklausys. Nuo užsakymų, greičio, rezultatų. Kada būtų peržiūrimas atlygis, konkrečiai nepasakė. Važiuodamas namo galvojau, kaip apie tą pokalbį papasakosiu mamai. Prieš savaitę ji buvo išplovusi mano seną puodelį, pastačiusi ant stalo ir pasakiusi: „Gal jau dabar pabūsi.“

Man keturiasdešimt ketveri. Norvegijoje praleidau septynerius metus. Dirbau vidaus apdailos ir montavimo darbus: durys, grindjuostės, sienų apdaila, kartais baldų surinkimas. Išmokau dirbti pagal brėžinius, planuoti medžiagas ir pasakyti užsakovui, kad jo sumanymo per pusdienį kokybiškai padaryti nepavyks. Taupiau, nors namo parsiveždavau ir visai paprastą nuovargį: vakarais kartais neturėdavau noro nei gaminti, nei kam nors skambinti.

Grįžau su dvidešimt keturiais tūkstančiais eurų. Maniau, kad tiek užteks susirasti būstą, nusipirkti automobilį, ramiai pasirinkti darbą. Pirmą kartą po ilgo laiko norėjau rinktis pagal tai, kaip gyvensiu po darbo: ar galėsiu užvažiuoti pas mamą trečiadienį, susitikti su draugu neplanuodamas skrydžio, užsirašyti pas odontologą ir neatidėlioti iki kitų atostogų.

Santaupos mažėjo nuo visai paprastų pirkinių

Pirmą mėnesį leidau sau neskubėti. Apsistojau pas mamą, susitvarkiau dokumentus, apžiūrėjau kelis nuomojamus butus. Nedidelis butas Kaune kainavo keturis šimtus penkiasdešimt eurų per mėnesį, dar reikėjo tokio pat dydžio užstato. Nusipirkau naudotą automobilį už šešis su puse tūkstančio. Dalį įrankių parsivežiau, kitus teko įsigyti. Dar draudimas, automobilio aptarnavimas, patalynė, puodai – daiktai, apie kuriuos taupydamas Norvegijoje atskirai negalvodavau.

Sąskaitoje vis dar buvo pinigų, todėl nerimo iš pradžių nejutau. Tačiau pradėjau skaičiuoti, kiek kainuoja mėnuo be pajamų. Nuoma, sąskaitos, maistas, degalai. Vieną vakarą telefone susirašiau visas išlaidas ir ištryniau planą pavasarį pirkti sodybą. Nebuvau jos net išsirinkęs, tik turėjau kelis išsaugotus skelbimus. Vis dėlto ištrinti juos buvo nemalonu.

Darbo ieškojau savo srityje. Turėjau atliktų darbų nuotraukų, rekomendaciją, galėjau papasakoti, ką moku. Į pokalbius važiavau nusiteikęs derėtis. Supratau, kad norvegiško atlyginimo negausiu. Buvau pasiruošęs uždirbti mažiau, bet tikėjausi, kad patirtis leis pradėti bent nuo tvirtesnės pozicijos.

„Norvegija čia nebus“

Pirmoje įmonėje pasiūlė tūkstantį šimtą penkiasdešimt eurų į rankas už visą darbo laiką. Paklausiau apie darbo dienos pradžią, keliones tarp objektų, viršvalandžius. Pašnekovas atsakinėjo, tačiau jaučiau, kad mano klausimai jį erzina. Galiausiai nusišypsojo ir pasakė: „Tik iš karto susitarkim – Norvegija čia nebus.“ Atsakiau, kad suprantu. Dar pridūriau, jog dėl to ir klausiu sąlygų Lietuvoje.

Po pokalbio ilgai sėdėjau automobilyje. Mintyse perskaičiavau, kas liktų po nuomos ir kitų išlaidų. Dar turėčiau šiek tiek atsidėti, nes automobilis sensta, įrankiai dėvisi, o santaupų kas mėnesį papildyti iš pačių santaupų neišeis. Jaučiausi kvailai, kad prieš grįždamas tiek daug galvojau apie gyvenimą namuose ir tiek mažai – apie konkretų atlyginimą.

Kitas darbdavys pasiūlė daugiau, tačiau negalėjo aiškiai pasakyti, kiek darbo turėtų žiemą. Trečioje vietoje kalbėjo apie atlyginimą už atliktą kiekį. Parodžius objektą paaiškėjo, kad dalį laiko tektų taisyti ankstesnės brigados paliktus darbus. Paklausiau, kaip tas laikas būtų apmokamas. Išgirdau, kad reikia pirma pradėti, o paskui susitarsime. Būtent tokio neapibrėžtumo nebenorėjau.

Vieną sekmadienį mama paklausė, ar jau ką nors išsirinkau. Pasakiau, kad pasiūlymų yra, tik atlygis mažesnis, nei tikėjausi. Ji pasiūlė dar pagyventi pas ją, kol įsikursiu. Supykau visai ne vietoje: pasakiau, kad grįžau gyventi savarankiškai. Mama nutilo ir pradėjo rinkti lėkštes. Tada pasidarė gėda. Ji siūlė man sumažinti išlaidas, o aš jos pagalboje išgirdau priekaištą, kurio nebuvo.

Darbą priėmiau, bet santaupoms nubrėžiau ribą

Galiausiai įsidarbinau nedidelėje baldus montuojančioje įmonėje. Atlyginimas – tūkstantis trys šimtai penkiasdešimt eurų į rankas. Prieš sutikdamas išsiaiškinau darbo laiką, kelionių tvarką ir apmokėjimą už papildomas valandas. Savininkas neslėpė, kad daugiau tuo metu pasiūlyti negali. Pokalbis buvo dalykiškas, ir po kelių ankstesnių susitikimų man tai daug reiškė.

Pirmą algą gavęs vis tiek nusivyliau. Buvau kelias savaites dirbęs, kėlęsis anksti, nešiojęs baldų plokštes į butus be lifto. Pervedžiau nuomą, apmokėjau sąskaitas ir supratau, kad didesniems planams teks ieškoti papildomų pajamų arba geriau mokamo darbo. Santaupų likutį nusprendžiau saugoti. Nebepirkau įrankio vien todėl, kad kada nors gali prireikti, ir nebeskubėjau galvoti apie nuosavą verslą, kol neturėjau aiškių užsakymų.

Kartais paskambina buvęs bendradarbis iš Norvegijos. Paklausia, kaip sekasi, papasakoja apie objektus. Žinau, kad galėčiau pasidomėti grįžimu, todėl negaliu sakyti, jog šį klausimą jau užverčiau. Kol kas dirbu čia. Trečiadieniais kartais užvažiuoju pas mamą vakarienės, o ji vis pasiūlo įdėti maisto kitai dienai.

Anksčiau būčiau atsisakęs, kad parodyčiau, kaip gerai pats susitvarkau. Dabar pasiimu. Tik vakare, grįžęs į nuomojamą butą, vis dar atsidarau darbo skelbimus. Noriu likti Lietuvoje, tačiau su tuo, ką uždirbu šiandien, dar nesusitaikiau.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt