Atlyginimas į sąskaitą įkrito penktadienį, o pirmadienį liko vos 200 eurų: susirašiau visas išlaidas ir nustėrau

Pirmadienio rytą sėdėjau automobilyje prie darbovietės ir žiūrėjau į telefono ekraną. Banko programėlė rodė 200 eurų. Patikrinau dar kartą, nes pagalvojau, kad galbūt kažko nepastebėjau. Ne, viskas teisingai. Penktadienį į sąskaitą buvo pervestas 1 580 eurų atlyginimas, o po savaitgalio iš jo liko vos du šimtai. Iki kitos algos – beveik keturios savaitės. Ir pirmą kartą per ilgą laiką man pasidarė ne šiaip neramu, o iš tikrųjų baisu.

Man 39 metai. Gyvenu Klaipėdoje, dirbu administracinį darbą, viena auginu dvylikametį sūnų. Nesame turtingi, bet niekada nemaniau, kad gyvename taip blogai. Turiu nuolatinį darbą, atlyginimas į sąskaitą ateina laiku, nevėluoju mokėti mokesčių. Jeigu kas nors būtų paklausęs, ar uždirbu mažai, tikriausiai būčiau atsakiusi, kad ne. Juk 1 580 eurų į rankas Lietuvoje nėra pati mažiausia alga.

Tik niekada anksčiau nebuvau susėdusi ir sąžiningai suskaičiavusi, kiek iš tos algos iš tikrųjų priklauso man.

Penktadienį, kai telefone pamačiau pranešimą apie atlyginimą, net nuotaika pagerėjo. Pagalvojau, kad pagaliau galėsiu nusipirkti naujus rudeninius batus. Senieji jau antrą sezoną leidžia vandenį, o rytais einant iki automobilio per šlapias balas kojos būna drėgnos. Dar norėjau savaitgalį nuvežti sūnų į kiną. Nieko prabangaus. Tiesiog normaliai pagyventi, ne vien dirbti ir mokėti sąskaitas.

Tačiau pirmadienį apie naujus batus jau nebegalvojau.

Pirmiausia sumokėjau už viską, ką visą mėnesį buvau atidėliojusi

Atlyginimą gavau penktadienį apie vidurdienį. Darbe išgėriau kavos, pasitikrinau sąskaitą ir pajutau tą malonų palengvėjimą, kurį tikriausiai pažįsta daugelis. Kai banke matai keturženklį skaičių, kelias valandas atrodo, kad viskas gyvenime tvarkoje.

Vakare grįžusi namo prisėdau prie kompiuterio. Pirmiausia sumokėjau 540 eurų už buto nuomą. Tada 160 eurų už komunalines paslaugas. Dar 285 eurai iškeliavo už automobilio lizingą.

Automobilį pirkau ne todėl, kad norėjau pasirodyti prieš kaimynus. Tiesiog man jo reikia darbui ir sūnui nuvežti į būrelius. Gyvename ne miesto centre, o autobusais važinėjant tektų sugaišti gerokai daugiau laiko. Galbūt kažkas pasakys, kad galėjau nusipirkti pigesnį automobilį. Tikriausiai galėjau. Bet kai prieš dvejus metus jį rinkausi, atrodė, kad tokią įmoką tikrai išgalėsiu mokėti.

Tada prisiminiau kredito kortelę. Praėjusį mėnesį sugedo skalbimo mašina, todėl teko pasinaudoti atidėtu mokėjimu. Šįkart sumokėjau 115 eurų.

Šeštadienį ryte nuvažiavome į parduotuvę. Šaldytuve buvo beveik tuščia, reikėjo produktų savaitei, skalbiklio, tualetinio popieriaus ir kelių kitų buities smulkmenų. Prie kasos sumokėjau 132 eurus.

Net nesupykau. Tiesiog nuskenavau lojalumo kortelę, pasiėmiau čekį ir išėjau.

Dar įsipyliau degalų už 70 eurų. Sumokėjau 34 eurus už telefoną ir internetą. O sekmadienį sūnui nupirkau sportinius batelius už 44 eurus, nes senieji jau spaudė pirštus.

Atrodė, kad nieko nereikalingo nepirkau. Nei kvepalų, nei naujos rankinės, nei brangių drabužių. Net į kiną taip ir nenuvažiavome.

Todėl pirmadienį pamačiusi sąskaitos likutį iš pradžių pagalvojau, kad bankas kažką neteisingai suskaičiavo.

Kai viską surašiau ant popieriaus, pasidarė nejauku

Per pietų pertrauką pasiėmiau tuščią lapą ir tušinuką. Nutariau surašyti visas išlaidas, nuo penktadienio iki pirmadienio. Ne apytiksliai, kaip paprastai darydavau mintyse, o tiksliai.

Parašiau: atlyginimas – 1 580 eurų. Nuoma – 540. Komunaliniai – 160. Automobilis – 285. Kredito kortelė – 115. Parduotuvė – 132. Degalai – 70. Telefonas ir internetas – 34. Sūnaus bateliai – 44.

Sudėjau viską.

Išlaidos – 1 380 eurų. Likutis – 200 eurų.

Kurį laiką tiesiog žiūrėjau į lapą. Mane pribloškė ne pati suma, o tai, kad visos išlaidos turėjo priežastį. Negalėjau išbraukti nė vienos ir pasakyti: štai čia be reikalo ištaškiau pinigus.

Galėjau nepirkti batelių sūnui. Bet ar tikrai turėčiau siųsti vaiką į kūno kultūros pamokas su batais, kurie jam per maži? Galėjau sumažinti maisto pirkinių krepšelį, tačiau jame nebuvo nei ikrų, nei brangių kepsnių. Buvo vištiena, bulvės, kruopos, pienas, kiaušiniai, daržovės ir įprasti namų reikmenys.

Tada paėmiau skaičiuotuvą ir padalijau likusius 200 eurų iš 27 dienų iki kito atlyginimo.

Gavau maždaug 7 eurus ir 40 centų per dieną.

Dviem žmonėms.

Ir tie pinigai turėjo būti skirti ne tik maistui. Dar reikės papildyti degalų baką, galbūt nupirkti vaistų, sumokėti už kokį nors netikėtą mokyklos reikalą. O jei suges automobilis? Jei susirgsiu? Jei šį mėnesį vėl nutiks kas nors, kam reikia pinigų?

Tą akimirką supratau, kodėl man nuolat atrodo, kad gyvenu nuo algos iki algos. Nes taip ir yra. Tik iki šiol nenorėjau to pripažinti.

„Mama, kodėl mes niekur nebevažiuojame?“ – sūnaus klausimas mane palaužė

Tą patį vakarą gaminau vakarienę. Kepiau vištieną su bulvėmis, o sūnus sėdėjo prie virtuvės stalo ir ruošė pamokas.

Staiga paklausė:

„Mama, gal šeštadienį galim nuvažiuoti į Palangą? Seniai niekur nebuvom.“

Pasakiau, kad pažiūrėsime, koks bus oras.

Jis pakėlė akis nuo sąsiuvinio.

„Tu visada taip sakai. Paskui būna, kad reikia kažką tvarkyti arba tau per brangu.“

Nežinau, kodėl tie žodžiai mane taip užgavo. Gal todėl, kad jis buvo teisus.

Atsisėdau prie stalo ir pasakiau, kad šį mėnesį reikia labiau pataupyti. Sūnus paklausė, ar mums trūksta pinigų.

Norėjau atsakyti, kad ne. Kad viskas gerai. Kad mama viskuo pasirūpins, kaip visada.

Bet pirmą kartą pasakiau tiesą.

„Ne visai trūksta. Tiesiog dabar viskas labai daug kainuoja, o aš bandau suskaičiuoti, kaip geriau išgyventi iki kitos algos.“

Jis kelias sekundes patylėjo ir tarė:

„Tai gal aš galiu neiti į tą ekskursiją su klase?“

Vos susilaikiau nepravirkusi.

Juk vaikas nekaltas, kad nuoma kainuoja daugiau kaip penkis šimtus eurų. Kad parduotuvėje už įprastus produktus palieku daugiau kaip šimtą. Kad kartais tenka rinktis tarp naujų batų sau ir būtino pirkinio jam.

Apkabinau sūnų ir pasakiau, kad į ekskursiją jis važiuos. O į Palangą galime nuvažiuoti tiesiog pasivaikščioti prie jūros. Nebūtina pirkti kavos, valgyti kavinėje ar leisti pinigus pramogoms.

„Tai gerai, – nusišypsojo jis. – Galim pasiimti sumuštinių.“

Ir man pasidarė dar graudžiau. Nes kartais vaikai labai greitai išmoksta suprasti dalykus, kurių suaugusieji nenori jiems užkrauti.

Labiausiai išgąsdino ne kainos, o suvokimas, kad neturiu jokios atsargos

Po to pirmadienio pradėjau kitaip žiūrėti į pinigus. Ne todėl, kad staiga tapau taupesnė. Taupiau ir anksčiau. Bet supratau, kad problema daug didesnė nei keli nereikalingi pirkiniai.

Vien už nuomą, komunalinius mokesčius ir automobilio įmoką kas mėnesį sumoku 985 eurus. Dar nepradėjusi pirkti maisto jau būnu išleidusi daugiau kaip pusę atlyginimo.

O kai prisideda kitos sąskaitos, gyventi lieka labai nedaug.

Labiausiai mane išgąsdino mintis, kad neturiu jokio rimtesnio finansinio rezervo. Jeigu netekčiau darbo, nežinau, kaip sumokėčiau kito mėnesio nuomą. Jeigu prireiktų kelių šimtų eurų automobilio remontui, vėl tektų skolintis. O kiekviena nauja skola kitą mėnesį dar labiau sumažintų laisvų pinigų sumą.

Supratau, kad taip sukasi ratas, iš kurio labai sunku ištrūkti. Kai neturi santaupų, bet koks netikėtas pirkinys tampa skola. O mokėdamas skolą kitą mėnesį vėl pritrūksti pinigų.

Todėl nusprendžiau bent pabandyti kažką pakeisti.

Pirmiausia peržiūrėjau visas nuolatines išlaidas. Atsisakiau dviejų beveik nenaudojamų prenumeratų. Pradėjau planuoti savaitės maistą ir į parduotuvę eiti su sąrašu. Automobilio atsisakyti kol kas negaliu, tačiau nusprendžiau pasidomėti, ar ateityje būtų įmanoma jį pakeisti pigesniu. Taip pat išsikėliau tikslą kuo greičiau grąžinti kredito kortelės skolą, kad kiekvieną mėnesį nereikėtų jai atiduoti dalies atlyginimo.

Nesitikiu, kad dėl šių pokyčių staiga tapsiu turtinga. Puikiai suprantu, kad atsisakiusi kelių prenumeratų neišspręsiu 540 eurų nuomos problemos. Tačiau bent jau noriu žinoti, kur dingsta mano pinigai, ir nebeapsimetinėti, kad viskas kažkaip savaime susitvarkys.

Kitą penktadienį vėl lauksiu algos. Tik dabar viską matau kitaip

Anksčiau man atrodė, kad žmonės, kurie nesugeba sutaupyti, tiesiog nemoka tvarkyti savo pinigų. Gal per daug perka, gal nemoka atsisakyti pramogų, gal gyvena ne pagal galimybes.

Dabar taip lengvai kitų nebevertinu.

Nes supratau, kad gali kasdien eiti į darbą, gauti visai padorų atlyginimą, nepirkti prabangių daiktų ir vis tiek gyventi nuolatiniame nerime dėl pinigų.

Kartais socialiniuose tinkluose perskaitau patarimus, kaip kiekvieną mėnesį atsidėti po 200 ar 300 eurų. Žmonės aiškina, kad reikia tiesiog mažiau išlaidauti, rečiau pirkti kavą išsinešti ir atsisakyti spontaniškų pirkinių.

Aš kavos išsinešti beveik neperku. Pietus į darbą dažniausiai nešuosi iš namų. Atostogauti užsienyje nebuvau trejus metus. Net plaukus dažausi pati, nes kirpyklai šiuo metu gaila pinigų.

Bet vis tiek pirmadienį po atlyginimo mano sąskaitoje liko 200 eurų.

Ir žinote, kas skaudžiausia? Ne tai, kad negaliu nusipirkti naujų batų. Ne tai, kad šį savaitgalį su sūnumi neisime į kavinę.

Skaudžiausia, kad dirbdama visą darbo dieną kartais jaučiuosi taip, lyg nuolat kažkam būčiau skolinga. Nuomotojui, bankui, parduotuvei, degalinei. Visiems, tik ne sau.

Vakar vakare vėl pasiėmiau tą lapą su išlaidomis. Jis vis dar guli ant virtuvės stalo, prispaustas puodeliu. Pažiūrėjau į paskutinę eilutę, kurioje parašyta „Liko – 200 €“, ir šalia užsirašiau dar vieną sakinį:

„Kitą mėnesį turi likti daugiau.“

Nežinau, ar pavyks. Galbūt vėl atsiras nenumatytų išlaidų. Gal reikės remontuoti automobilį, pirkti vaistų ar ką nors sumokėti mokykloje. Tačiau nebenoriu gyventi užsimerkusi.

Labiausiai nustebino ne tai, kad per tris dienas išleidau 1 380 eurų. Labiausiai nustebino, kad beveik visi tie pinigai buvo skirti tiesiog normaliam gyvenimui. Be prabangos, be atostogų ir be didelių pirkinių.

O juk kažkada maniau, kad jeigu uždirbsiu pusantro tūkstančio eurų į rankas, pagaliau galėsiu nebeskaičiuoti kiekvieno cento.

Pasirodo, klydau.

Istoriją atsiuntė Edita, koreguota redakcijos.