„Man niekada nepavyksta“: penkios frazės, už kurių gali slėptis ilgai nepastebėtas žmogaus skausmas

Kartais sunkiausius dalykus žmogus pasako lyg tarp kitko. Paklaustas, kaip sekasi, šypteli ir atsako: „Ai, kaip visada.“ Neišsiunčia gyvenimo aprašymo į naują darbovietę, nes „vis tiek nepriims“. O kai draugai pakviečia susitikti, numoja ranka: „Man jau niekas nebeįdomu.“

Aplinkiniams tokie žodžiai gali pasirodyti kaip įprastas skundimasis ar bloga nuotaika. Tačiau juos nuolat kartojantis žmogus galbūt jau seniai jaučiasi pavargęs, nusivylęs ar vienišas. Viena frazė, ištarta po sunkios dienos, nieko nepasako apie visą žmogaus gyvenimą. Svarbiau pastebėti, ar tokie žodžiai kartojasi, ar jie keičia žmogaus elgesį ir ar jis dar randa džiaugsmo ten, kur anksčiau jį rasdavo.

„Man niekada nepavyksta“

Nesėkmė gali nutikti kiekvienam: nepriėmė į norimą darbą, nepavyko išlaikyti egzamino, nesusiklostė santykiai. Tačiau žmogus, kuris ilgai nepasitiki savimi, vieną nesėkmę kartais paverčia išvada apie visą savo gyvenimą. „Man nepavyko“ virsta „man niekada nepavyksta“.

Toks skirtumas atrodo mažas, bet jis keičia tai, kaip žmogus žiūri į save. Konkrečią klaidą galima suprasti, ištaisyti ar priimti. O jei žmogus įsitikinęs, kad jam nepavyksta niekada, kitas bandymas gali atrodyti beprasmis. Net sulaukęs pagyrimo jis numoja ranka: „Čia tik pasisekė“, „nieko ypatingo nepadariau“ arba „kitas būtų atlikęs geriau“.

Įsivaizduoti šią savijautą nesunku: žmogus kelias savaites ruošėsi darbo pokalbiui, išdrįso nueiti, bet negavo pasiūlymo. Grįžęs namo sako, kad yra niekam tikęs. Tokiu metu išgirsti „negalvok taip“ gali būti mažai naudinga, nes nusivylimas dar labai tikras.

Jeigu taip kalbate apie save, pabandykite įvardyti būtent tą įvykį: „Šį kartą negavau darbo.“ Nereikia apsimesti, kad neskauda, tačiau viena nesėkmė dar nėra atsakymas į klausimą, ko esate verti. O jeigu tokius žodžius kartoja artimas žmogus, kartais geriausia pradėti nuo klausimo: „Kas nutiko?“ ir tiesiog išklausyti.

„Kodėl man visada taip nutinka?“

Būna laikotarpių, kai atrodo, jog viena bėda laukia, kol pasibaigs kita. Vos apmokėjus automobilio remontą sugenda skalbimo mašina, tada suserga vaikas, o darbe tenka aiškintis dėl klaidos, kurios net nepadarėte. Po kelių tokių savaičių frazė „kodėl man visada taip?“ gali išsprūsti net labai kantriam žmogui.

Joje neretai girdėti nuovargis. Žmogus galbūt nebesijaučia turintis jėgų spręsti dar vieną problemą, o aplinkiniai temato, kad jis ir vėl skundžiasi. Kartais už šio klausimo slypi paprastas noras išgirsti: „Matau, kad tau nelengva.“

Kai žmogus ilgai tikisi blogiausio, jis gali pradėti naujas situacijas vertinti per ankstesnių nusivylimų prizmę. Dar neprasidėjęs pokalbis su vadovu atrodo pasmerktas nesėkmei, o neatsiliepęs draugas – įrodymas, kad niekam nerūpi. Toks jausmas gali būti labai įtikinamas, net jei jis nepasako visos istorijos.

Jeigu pastebite, kad patys dažnai taip galvojate, pabandykite sustoti ir atskirti tai, kas vyksta dabar, nuo kitų gyvenimo įvykių. Paklauskite savęs: „Kokią vieną problemą galiu spręsti šiandien?“ Kartais pirmasis žingsnis yra ne didelis sprendimas, o skambutis meistrui, atviras pokalbis su šeima ar prašymas, kad kas nors pabūtų su vaikais.

„Kiti yra laimingesni už mane“

Šeima nuotraukoje stovi prie naujo namo. Draugai dalijasi atostogų vaizdais. Buvusi bendraklasė džiaugiasi paaukštinimu. O žmogus, žiūrintis į ekraną, sėdi virtuvėje po darbo ir galvoja, kodėl jo gyvenime viskas atrodo taip paprasta, sunku ar nepakankama.

Lyginimasis su kitais yra žmogiškas, tačiau jis gali tapti skausmingas, kai matome tik savo rūpesčius ir tik gražiausias kitų akimirkas. Nežinome, kiek metų šeima taupė namui, ar atostogaujančius draugus neslegia skolos ir ką iš tiesų išgyvena sėkmingai atrodantis žmogus.

Kartu nebūtina sau sakyti, kad lyginimasis tėra kvailystė. Kartais jis parodo, ko ilgimės. Galbūt tai ne svetimas automobilis ar kelionė, o ramybės jausmas, daugiau laiko su šeima arba galimybė nebijoti netikėtos sąskaitos. Kai pavyksta įvardyti tikrąjį norą, lengviau pagalvoti, ką dėl jo galima padaryti savo aplinkybėmis.

Jeigu po naršymo socialiniuose tinkluose nuolat jaučiatės prastesni, pabandykite sumažinti laiką prie ekrano ar atsisakyti paskyrų, kurios skatina nemalonų lyginimąsi. Tai neišspręs visų rūpesčių, bet gali suteikti daugiau erdvės pastebėti savo gyvenimą be nuolatinio svetimo vertinimo.

„Aš niekada to nepasieksiu“

Kai kurie žmonės iš anksto atsisako to, ko labai norėtų. Svajoja pakeisti darbą, bet netikrina skelbimų. Norėtų mokytis, tačiau įsitikinę, kad jau per seni. Norėtų naujų santykių, bet po ankstesnio nusivylimo kartoja: „Kam aš reikalingas?“

Už šių žodžių gali slypėti baimė dar kartą patirti nesėkmę. Galbūt žmogus kadaise išgirdo, kad jam nepavyks, ir ilgainiui pradėjo tuo tikėti. O gal jis tiesiog neturi pakankamai laiko, pinigų ar palaikymo, todėl net pirmasis žingsnis atrodo per didelis.

Pasakyti „tikėk savimi ir viskas pavyks“ lengva, bet toks patarimas nepašalina tikrų kliūčių. Užtat gali padėti mažesnis, apčiuopiamas veiksmas. Norint pakeisti darbą nebūtina rytoj išeiti iš esamo – galima pirmiausia atnaujinti gyvenimo aprašymą ar pasikalbėti su pažįstamu, dirbančiu dominančioje srityje. Norint mokytis galima pasidomėti, kiek kainuotų kursai ir kada jie vyktų.

Jei tokią frazę kartoja artimasis, pabandykite jo nespausti. Klausimas „kas tau šiuo metu labiausiai trukdo?“ gali atverti daugiau nei raginimas „tiesiog imk ir padaryk“.

„Man nerūpi“

Žodžiai „man nerūpi“ kartais reiškia būtent tai, ką girdime: žmogui iš tiesų nesvarbu, kurį filmą žiūrėti ar ką pasirinkti vakarienei. Tačiau jie gali turėti kitą svorį, kai nuskamba kalbant apie dalykus, kurie anksčiau buvo brangūs.

Žmogus atsisako susitikti su draugais, nebesidomi mėgtu užsiėmimu, nebeplanuoja savaitgalio ir į klausimus atsako tuo pačiu: „Man vis tiek.“ Galbūt jis pavargo, ilgai jautėsi neišgirstas ar nusivylė tiek kartų, kad nebenori vėl tikėtis. Iš šalies tai gali atrodyti kaip abejingumas, nors viduje žmogus jaučiasi išsekęs.

Jeigu tai pastebite, pradėkite pokalbį be priekaištų. Vietoj „kodėl niekada nieko nenori?“ galima pasakyti: „Pastebėjau, kad pastaruoju metu atsitraukei. Man rūpi, kaip tu jautiesi.“ Jam nebūtina iš karto visko papasakoti. Kartais svarbu žinoti, kad yra žmogus, kuris pasiruošęs išklausyti ir kitą dieną.

Jeigu prislėgta nuotaika, beviltiškumo jausmas ar susidomėjimo praradimas užsitęsia ir pradeda trukdyti kasdienybei, verta kreiptis į šeimos gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą. Pagalbos galima ieškoti ir tuomet, kai sunku paaiškinti, kas tiksliai negerai. Nereikia laukti, kol žmogus visiškai nustos susitvarkyti su kasdieniais darbais, kad jo savijauta būtų verta dėmesio.