Artimieji sako „galvok pozityviai“ sunkią dieną: šis patarimas kartais pablogina savijautą

Telefonas suskamba pačiu netinkamiausiu metu: po nemalonaus pokalbio darbe, gydytojo vizito, bemiegės nakties su sergančiu vaiku ar tiesiog dienos, kai viskas slysta iš rankų. Iš kitos pusės pasigirsta pažįstamas, lyg ir geranoriškas balsas: „Nesuk galvos, galvok pozityviai.“ Žodžiai trumpi, pasakyti norint padrąsinti, bet po jų kartais lieka dar sunkiau.

Žmogus juk ne visada ieško greito sprendimo. Kartais jam reikia kelių minučių, per kurias galima pasakyti: „Man šiandien tikrai blogai“, ir nesulaukti pamokymo, kad taip jaustis nederėtų. Kai skausmas, nuovargis ar nerimas uždengiami privalomu optimizmu, atsiranda keistas kaltės jausmas: negana to, kad sunku, dar atrodo, jog nemoki būti „teisingai“ nusiteikęs.

Pozityvus mąstymas savaime nėra blogas dalykas. Viltis, gebėjimas pastebėti, kas dar veikia, ir tikėjimas, kad sunkus etapas nesitęs amžinai, gali padėti išbūti. Tačiau frazė „galvok pozityviai“ dažnai tampa ne parama, o bandymu kuo greičiau uždaryti nepatogų pokalbį.

Kai žmogui leidžiama jaustis blogai

Sunki diena nėra asmeninis pralaimėjimas. Kartais ją sukuria vienas rimtas įvykis, o kartais – dešimt mažų dalykų: vėluojantis autobusas, sąskaita, prastas miegas, konfliktas namuose, spaudimas darbe. Žmogaus kantrybė nėra beribė, todėl visai natūralu, kad vieną vakarą jis nebeturi jėgų į viską pažvelgti šviesiai.

Liepiant „neigiamų minčių neprisileisti“, jausmai nedingsta. Jie tik nustumiami giliau, o žmogus gali pradėti abejoti savimi: gal tikrai perdedu, gal neturiu teisės pykti, liūdėti ar bijoti? Toks vidinis ginčas išvargina labiau nei pats nemalonus įvykis, nes reikia ne tik išgyventi sunkumą, bet ir slėpti jo pėdsakus.

Dažnai daug daugiau duoda paprasta reakcija: „Skamba labai sunkiai“, „Suprantu, kodėl tave tai supykdė“ arba „Nori papasakoti, ar geriau tiesiog pabūti ramiai?“ Tai nėra dramatizavimas ir nereiškia, kad žmogus skatinamas pasiduoti liūdesiui. Tai reiškia, kad jo būsena priimama kaip reali, o ne taisytina klaida.

Vienas vakaras po darbo

Įsivaizduokime žmogų, kuris grįžta namo po dienos, kai darbe buvo sukritikuotas, pakeliui turėjo spręsti netikėtą šeimos reikalą, o namuose laukia vakarienė, buitis ir neatsakyti laiškai. Jis pasako artimajam, kad jaučiasi visiškai išsekęs. Atsakymas „na, bent turi darbą, galvok pozityviai“ gali nuskambėti kaip palyginimas: tavo nuovargis nepakankamai svarbus.

Artimasis tikriausiai nenorėjo įžeisti. Jis galbūt pats nemoka būti šalia svetimo skausmo, skuba pasiūlyti šviesesnį kampą arba bijo, kad pokalbis nuves į ašaras ir bejėgiškumą. Tačiau pavargusiam žmogui tuo metu nereikia priminimo apie tai, už ką jis turėtų būti dėkingas. Jam pirmiausia reikia saugios vietos pripažinti, kad ši diena buvo per sunki.

Po kelių minučių tokio atviro pokalbio optimistiškesnė mintis gali ateiti savaime. Gal atsiras noras rytoj pasikalbėti su vadovu, pasidalinti darbais namuose, anksčiau nueiti miegoti ar kreiptis pagalbos. Tikras nusiraminimas dažniau prasideda ne nuo draudimo jausti, o nuo leidimo pasakyti tiesą apie savo būseną.

Artimieji sako „galvok pozityviai“ sunkią dieną: šis patarimas kartais pablogina savijautąNuotrauka: Pexels / Alena Darmel

Kodėl tas pats patarimas skirtingiems žmonėms žeidžia nevienodai

Senjorui, kuris nerimauja dėl sveikatos ar vienatvės, raginimas mąstyti pozityviai gali skambėti tarsi jo baimė būtų nereikšminga. Tėvams, kurie kelintą naktį nemiega dėl vaiko, jis gali priminti, kad iš jų vis tiek laukiama kantrybės ir šypsenos. Žmogui, patiriančiam ilgalaikį nerimą, depresinę nuotaiką ar gedulą, tokia frazė kartais sustiprina izoliaciją: atrodo, kad aplinkiniai nori matyti tik patogią jo versiją.

Dirbantis žmogus gali išgirsti tą patį patarimą, kai skundžiasi per dideliu krūviu, o mažesnio miesto gyventojas – kai kalba apie ribotas paslaugas ar sudėtingą susisiekimą. Skirtingos aplinkybės, bet jausmas panašus: problema paverčiama vien požiūrio klausimu. Taip pranyksta svarbi dalis tiesos – ne viską galima išspręsti šviesia mintimi, nes dalis sunkumų yra labai konkretūs ir reikalauja konkrečios pagalbos.

Žinoma, artimiesiems taip pat nelengva. Jie nėra psichologai, o nuolat klausytis kito žmogaus rūpesčių gali būti emociškai sunku. Vis dėlto palaikymui nereikia tobulų žodžių. Kartais pakanka nebandyti iškart pataisyti situacijos ir paklausti, kokios pagalbos dabar labiausiai reikia.

Viltis nėra tas pats, kas priverstinė šypsena

Viltis gali būti labai žemiška. Ji nebūtinai reiškia įsitikinimą, kad rytoj viskas bus puiku. Kartais viltis yra mintis, kad šiandien galima išgerti vandens, pavalgyti, atidėti nebūtiną sprendimą, paskambinti patikimam žmogui ar rytoj kreiptis į šeimos gydytoją bei psichikos sveikatos specialistą, jei bloga savijauta neslūgsta.

Jei norisi palaikyti artimąjį, verta vietoj automatinio „galvok pozityviai“ pasirinkti konkretesnius žodžius. Galima pasakyti: „Aš tavęs klausau“, „Tai tikrai neteisinga“, „Ką galėčiau padaryti, kad šiandien būtų bent truputį lengviau?“ Tokie klausimai grąžina žmogui pasirinkimą ir parodo, kad jis nėra našta vien todėl, kad išgyvena sunkų laiką.

Pačiam sau taip pat galima leisti mažiau reikalauti. Bloga diena netampa geresnė nuo įsakymo būti laimingam, tačiau ji gali tapti pakeliamesnė, kai nustojame su savimi kovoti. Jei liūdesys, nerimas, beviltiškumas ar miego sutrikimai tęsiasi, stiprėja ar ima trukdyti kasdienybei, verta nelikti vienam – pagalbos prašymas nėra pozityvumo stoka.

Kartais didžiausias artumo ženklas nėra bandymas žmogų pralinksminti. Tai gebėjimas ramiai pabūti šalia jo sunkios dienos ir neleisti jam pasijusti blogam vien todėl, kad šiandien jis negali galvoti pozityviai.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!