Žagarėliai kaip pas močiutę: į tešlą įpilu šaukštą degtinės, todėl jie išeina traškūs ir nesugeria aliejaus

Į žagarėlių tešlą įpilu šaukštą degtinės, o išminkytą tešlą plonai iškočioju ir kepu gerai įkaitintame aliejuje. Taip iškepu traškius žagarėlius, kurie paprastai prisigeria mažiau riebalų, nors vien degtinė negarantuoja, kad jie visai nesugers aliejaus.

Man šis skonis primena naminius žagarėlius: lengvai apskrudusius, trapius ir vos apibarstytus cukraus pudra. Geriausią rezultatą gaunu tada, kai dėmesio skiriu ne tik tešlai, bet ir aliejaus kaitrai.

Ką dedu į tešlą

Vienai žagarėlių porcijai imu maždaug 250 g kvietinių miltų, 2 kiaušinių trynius, 100 g grietinės, 1 valgomąjį šaukštą degtinės, 1 šaukštą cukraus ir žiupsnelį druskos. Kepimui naudoju neutralaus skonio aliejų, o patiekimui – šiek tiek cukraus pudros.

Pirmiausia dubenyje sumaišau trynius, grietinę, cukrų ir druską, tada įpilu degtinę. Miltus beriu palaipsniui, nes jų kiekis gali šiek tiek skirtis pagal grietinės tirštumą ir trynių dydį.

Tešlą minkau, kol ji tampa vientisa, elastinga ir nebelimpa prie rankų. Jeigu ji labai limpa, įberiu dar truputį miltų, bet stengiuosi nepadauginti: pernelyg kietą tešlą sunkiau plonai iškočioti.

Kodėl įpilu degtinės

Degtinę naudoju dėl tešlos trapumo: kepant alkoholis greitai garuoja ir gali prisidėti prie lengvesnės, pūslėtos žagarėlių tekstūros. Vis dėlto šaukštas degtinės neatstoja kitų darbo žingsnių – storai iškočiota tešla ar per mažai įkaitintas aliejus vis tiek gali nuvilti.

Aliejaus susigėrimą sieju pirmiausia su kepimo sąlygomis. Kai aliejus per vėsus, žagarėliai jame kepa ilgiau ir gali prisigerti daugiau riebalų, todėl prieš dedant visą partiją visuomet patikrinu kaitrą su mažu tešlos gabalėliu.

Taip pat nesitikiu, kad kepant visas alkoholis būtinai išgaruos. Jei gaminu žmogui, kuris alkoholio vengia, degtinės nededu ir suprantu, kad be jos žagarėlių tekstūra gali šiek tiek skirtis.

Žagarėliai kaip pas močiutę: į tešlą įpilu šaukštą degtinės, todėl jie išeina traškūs ir nesugeria aliejausNuotrauka: Pexels / Kuba Karoń

Kaip formuoju ir kepu

Išminkytą tešlą uždengiu ir palieku maždaug pusvalandžiui pailsėti. Per tą laiką ji atsipalaiduoja, todėl man lengviau ją plonai iškočioti ir nereikia kovoti su atgal besitraukiančiais kraštais.

Tešlą padaliju į kelias dalis ir kiekvieną iškočioju plonai, maždaug 2–3 mm storio. Supjaustau juostelėmis, kiekvienos viduryje įpjaunu plyšelį ir vieną galą per jį perveriu – taip suformuoju įprastą žagarėlio kaspinėlį.

Aliejų pilu į gilesnį puodą tiek, kad žagarėliai galėtų jame laisvai plaukioti, ir kaitinu ant vidutinės kaitros. Įmetus mažą tešlos gabalėlį, aplink jį turi pradėti kilti burbuliukai; jei aliejus ima rūkti, kaitrą išjungiu ir leidžiu jam atvėsti.

Kaip išsaugau traškumą

Žagarėlius kepu nedidelėmis partijomis, kad puode jiems netrūktų vietos ir aliejus per daug neatvėstų. Kai viena pusė tampa auksinė, atsargiai apverčiu, o apskrudusius ištraukiu kiaurasamčiu.

Iškepusius dedu ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų paviršiuje likęs aliejus. Cukraus pudra barstau šiek tiek pravėsusius žagarėlius: ant labai karštų ji greičiau sudrėksta.

Kepdama nepalieku įkaitinto aliejaus be priežiūros ir saugau jį nuo vandens, nes lašai gali sukelti pavojingą taškymąsi. Jei aliejus užsidegtų, vandens nepilčiau – išjungčiau kaitrą, jei saugu, ir liepsną slopinčiau tinkamu dangčiu.

Traškiausius žagarėlius gaunu derindama tris dalykus: šaukštą degtinės tešloje, ploną kočiojimą ir tinkamai įkaitintą aliejų. Likučius visiškai atvėsinu ir laikau sandariame inde, kad kuo ilgiau išliktų trapūs.