Septynias dienas namus tvarkiau tik po 20 minučių: trečią vakarą jau norėjau viską mesti

Laikmatį telefone nustačiau dvidešimčiai minučių. Kai jis suskambo, stovėjau su drėgna šluoste rankoje, o pusė virtuvės stalviršio dar buvo nenuvalyta. Pirmas noras buvo paspausti „dar penkios minutės“. Būtent tada supratau, kad sunkiausia šio eksperimento dalis bus ne tvarkytis, o laiku sustoti.

Mintis pabandyti kilo sekmadienį. Tvarkiausi beveik tris valandas: keičiau patalynę, siurbiau, valiau vonią ir dėliojau per savaitę susikaupusius daiktus. Vakare namai atrodė geriau, tačiau aš buvau pikta. Vyras paklausė, kodėl nepasakiau, kad reikia pagalbos. Atsakiau, kad nenoriu kiekvieną kartą dalyti užduočių.

Tą vakarą sutarėme kitą savaitę pabandyti kitaip. Kasdien tvarkymuisi skirsime iš viso 20 minučių. Jeigu dirbsime abu, laikmatį nustatysime dešimčiai minučių – nenorėjau, kad mano „dvidešimties minučių eksperimentas“ iš tikrųjų būtų keturiasdešimties.

Iš karto atskyrėme, ką skaičiuosime. Maisto gaminimas, apsipirkimas ir vaiko priežiūra į šį laiką neįėjo. Skaičiavome indų sudėjimą, paviršių valymą, siurbimą, vonios tvarkymą ir darbą su skalbiniais. Skalbimo mašinos veikimo laiko, žinoma, nematavome. Išsiliejusį vandenį ar kitą neatidėliotiną nešvarą būtume sutvarkę iš karto, net jei limitas jau išnaudotas.

Pirmos dvi dienos: paaiškėjo, kur dingsta minutės

Pirmadienį tvarkiausi viena, kol vyras su sūnumi buvo treniruotėje. Pradėjau nuo virtuvės, nes ten netvarka mane erzina labiausiai. Sudėjau indus į indaplovę, nuvaliau stalą ir viryklę.

Tada pamačiau ant spintelės gulintį mokyklos lapelį. Nunešiau jį į sūnaus kambarį, pakėliau nuo grindų kojinę, užėjau į vonią padėti jos į skalbinių krepšį ir pastebėjau nešvarų veidrodį. Kai suskambo laikmatis, virtuvės dar nebuvau baigusi.

Antradienį taip nebedariau. Pasiėmiau krepšelį svetimiems daiktams ir pasilikau vienoje patalpoje. Viską, kas nepriklausė virtuvei, dėjau į jį. Išnešiojau tik pabaigoje.

Spėjau gerokai daugiau, nors neskubėjau stipriau. Paaiškėjo, kad nemažai laiko prarasdavau vaikščiodama iš kambario į kambarį ir vis pradėdama naują darbą. Iki tol būdavau įsitikinusi, kad taip tvarkausi kruopščiau.

Trečią vakarą tvarka baigėsi ties skalbinių krepšiu

Trečiadienį laukė išdžiūvę skalbiniai, pilna indaplovė ir vonia, kurios praustuvė jau prašėsi valymo. Su vyru pasidalijome darbus: jis ėmėsi indų ir virtuvės, aš – skalbinių.

Per dešimt minučių sulanksčiau rankšluosčius, surūšiavau apatinius ir sudėjau dalį drabužių. Marškinėliai liko krepšyje. Vonios niekas nepalietė.

Sėdėdama ant sofos vis žvilgčiojau į tuos skalbinius. Vyras pasiūlė juos nunešti į miegamąjį, bet nenorėjau tik paslėpti. Pasakiau, kad eksperimentas neveikia.

Jis paklausė, ar anksčiau trečiadienio vakarais viskas būdavo sutvarkyta. Turėjau pripažinti: ne. Tik anksčiau krepšys stovėdavo iki šeštadienio, o aš kelis vakarus iš eilės sau priekaištaudavau, kad jo neįveikiu.

Ketvirtadienį pirmiausia sutvarkėme tai, kas liko. Aš baigiau drabužius ir nuvaliau praustuvę, vyras išsiurbė prieškambarį bei virtuvę. Svetainės grindys liko nesiurbtos, tačiau ten nebuvo nei trupinių, nei nuo batų pribyrėjusio smėlio.

Pirmą kartą darbus rinkomės pagal tai, kur jų labiausiai reikėjo, o ne pagal įprotį apeiti visus kambarius.

Penktą dieną nustojau manyti, kad kiekvienas daiktas yra mano užduotis

Penktadienį ant valgomojo stalo gulėjo vyro kompiuterio laidas, sūnaus piešiniai, neatplėštas laiškas ir mano rankinė. Anksčiau būčiau viską išnešiojusi pati. Šįkart prieš paleisdama laikmatį paprašiau kiekvieno pasiimti savo daiktus. Pati irgi pasidėjau rankinę į vietą.

Tai užtruko kelias minutes, kurias sąžiningai atėmėme iš dienos limito. Stebuklo neįvyko – sūnui teko priminti antrą kartą. Tačiau man nebereikėjo spėlioti, kuriuos jo popierius galima išmesti, o kuriuos būtina išsaugoti.

Likusias minutes skyrėme virtuvei ir šiukšlėms. Vakarą praleidome prie laisvo stalo, nors lentynose dulkės niekur nebuvo dingusios.

Šeštadienį norėjau „atsigriebti“ ir išvalyti visą vonią. Sustabdžiau save, nes papildoma valanda būtų sugadinusi bandymą. Pasirinkau tualetą ir dušo grindis. Vyras tuo metu išsiurbė svetainę. Dušo stiklas liko su vandens žymėmis.

Jos erzino. Bet pirmą kartą šeštadienį prieš pietus išėjome iš namų nesulaukę, kol viską baigsiu. Pasivaikščiojome, užsukome į parduotuvę, o grįžusi pamačiau, kad vonia atrodo lygiai taip pat, kaip palikome. Niekas per tas kelias valandas nepablogėjo.

Po savaitės turėjau ir rezultatą, ir nebaigtų darbų sąrašą

Sekmadienį paskutines 20 minučių skyrėme virtuvei ir švarių skalbinių sudėjimui. Po to atsisėdau su lapeliu, kuriame visą savaitę žymėjau, ką padarėme.

Per septynias dienas aktyviam tvarkymuisi skyrėme 140 minučių – dvi valandas ir dvidešimt minučių. Tai buvo mažiau nei mano ankstesnis sekmadienio tvarkymasis, neskaičiuojant darbų kitais vakarais.

Virtuvė išliko naudojama, vonios pagrindiniai paviršiai buvo švarūs, skalbiniai nebesikaupė iki savaitgalio. Tačiau dulkės nuo visų lentynų nenuvalytos, patalynė nepakeista, miegamajame po lova nesiurbta. Šių darbų niekas slapta už mane nepadarė.

Todėl nesakyčiau, kad dvidešimties minučių užtenka visai namų ruošai. Mūsų savaitė buvo gana įprasta: niekas nesirgo, neturėjome svečių, negaminome šventinės vakarienės. Kitokią savaitę rezultatas galėjo būti prastesnis.

Vis dėlto laikmatį pasilikau. Darbo dienomis jis padeda nepradėti penkių darbų vienu metu, o didesnius darbus dabar susitariame iš anksto. Kitą šeštadienį numatėme pakeisti patalynę ir išvalyti dušo stiklą.

Vyras paklausė, nuo ko pradėsime. Parodžiau jam vonią, pati pasiėmiau švarius užvalkalus. Šį kartą nereikėjo laukti, kol supyksiu.