Užrakinote duris, bet vis tiek grįžtate patikrinti? Dar vienas patraukimas už rankenos gali tik sustiprinti abejonę

Raktas pasuktas, durys uždarytos, jau leidžiatės laiptais. Tada galvoje atsiranda klausimas: „O ar tikrai užrakinau?“ Grįžtate, patraukiate rankeną ir trumpam nusiraminate. Tačiau kartais netrukus norisi patikrinti dar kartą. Tyrimai rodo paradoksą: kartojamas tikrinimas gali ne sustiprinti pasitikėjimą atmintimi, o jį susilpninti.

Tokia abejonė savaime nereiškia nei atminties sutrikimo, nei psichologinės problemos. Kasdienius veiksmus dažnai atliekame beveik automatiškai: uždarome langą, išjungiame šviesą, užrakiname duris. Tuo pat metu galvojame apie vėlavimą, pamirštą pirkinį ar laukiančius darbus.

Tačiau yra skirtumas tarp retkarčiais kylančio klausimo ir situacijos, kai be pakartotinio patikrinimo nebegalite ramiai išeiti. Norint suprasti šį skirtumą, svarbu stebėti ne vien tai, kiek kartų patraukiate rankeną, bet ir kodėl tai darote bei kiek tai trukdo gyventi.

Duris užrakinote, bet ryškaus prisiminimo neturite

Užrakinimas – trumpas ir nuolat pasikartojantis veiksmas. Jis dažniausiai nepalieka tokio aiškaus prisiminimo kaip netikėtas pokalbis ar neįprastas įvykis. Jeigu tuo metu dar kalbate telefonu, ieškote raktų nuo automobilio ar raginate vaiką paskubėti, vėliau gali būti sunku prisiminti būtent šio ryto užrakinimą.

Tuomet neaiškus prisiminimas lengvai supainiojamas su neatliktu veiksmu. „Neprisimenu, kaip užrakinau“ galvoje virsta klausimu „gal neužrakinau?“. Nors šie du dalykai nėra tapatūs, abejonė gali pasirodyti pakankamai įtikinama, kad apsisuktumėte.

Kartais grįžimą paskatina ir galimų pasekmių vertinimas. Žmogus pagalvoja apie namuose paliktus daiktus, augintinį ar galimybę įsibrauti. Patikrinti atrodo paprasčiau, nei visą dieną nerimauti.

Vis dėlto iš šio įpročio negalima patikimai nustatyti žmogaus charakterio. Grįžimas prie durų savaime neįrodo, kad esate atsakingesnis, kūrybiškesnis ar labiau mėgstate kontrolę nei kiti. Vienas kasdienis veiksmas nėra asmenybės testas.

Kodėl dar vienas patikrinimas ne visada suteikia daugiau ramybės?

Sugrįžus ir įsitikinus, kad durys užrakintos, įtampa paprastai sumažėja. Dėl to kitą kartą kilus panašiai abejonei norisi pasielgti taip pat. Problema atsiranda tada, kai palengvėjimas trunka vis trumpiau, o tikrinimų reikia vis daugiau.

Šį reiškinį tyrė psichologai Marcelis van den Houtas ir Merel Kindt. Eksperimentuose dalyviai tikrino virtualią viryklę. Pakartotinis tos pačios užduoties atlikimas sumažino prisiminimų ryškumą, detalumą ir pasitikėjimą atmintimi, nors pats prisiminimų tikslumas nesuprastėjo. Tyrimai atlikti su sveikais dalyviais, todėl jų rezultatai neleidžia diagnozuoti konkretaus žmogaus, tačiau padeda paaiškinti, kaip tikrinimas gali palaikyti abejones.

Kasdienybėje tai gali atrodyti taip: prisimenate, kad rankeną jau traukėte, bet nebesate tikri, kuris patikrinimas buvo paskutinis. Veiksmai tampa labai panašūs, o aiškumo nepadaugėja.

Nepasitikėjimas prisiminimu nėra tas pats, kas prasta atmintis. Žmogus gali pakankamai tiksliai prisiminti atliktą veiksmą ir vis tiek jausti, kad to prisiminimo neužtenka. Tuomet ieškoma nebe naujos informacijos apie duris, o visiško tikrumo, kurio dar vienas patikrinimas nesuteikia ilgam.

Kada įprotis pradeda trukdyti kasdienybei?

Vien tai, kad kartą grįžote prie durų, nėra obsesinio-kompulsinio sutrikimo, arba OKS, požymis, kurio pakaktų diagnozei. Daug svarbiau, ar abejonės kartojasi, kelia didelę įtampą ir verčia atlikti veiksmus, kuriuos sunku sustabdyti.

Atkreipti dėmesį verta, jeigu dėl tikrinimo nuolat vėluojate, grįžtate jau nuvažiavę dalį kelio, ilgai negalite atsitraukti nuo durų arba prašote artimųjų vis iš naujo patvirtinti, kad viskas užrakinta. Sunkumas gali pasireikšti ir mintyse: žmogus vėl ir vėl bando atkurti užrakinimo akimirką, tačiau vis tiek nenusiramina.

Dažnai minima vienos valandos riba nėra vienintelė diagnozavimo sąlyga. Vertinant OKS svarbu, ar įkyrios mintys ir pasikartojantys veiksmai užima daug laiko arba sukelia reikšmingą kančią bei trukdo kasdieniam gyvenimui. Todėl pagalbos nereikia atidėti vien dėl to, kad ritualai trunka trumpiau nei valandą. Diagnozę nustato specialistas, įvertinęs visą situaciją.

Artimųjų pastaba „tiesiog nebetikrink“ tokiais atvejais retai išsprendžia problemą. Žmogus dažnai pats supranta, kad tikrino pakankamai, tačiau abejonę ir su ja susijusį nerimą vis tiek patiria labai stipriai.

Ką daryti, kad kasdienis užrakinimas nevirstų ilgu ritualu?

Jeigu abejonė kyla retkarčiais, pradėkite nuo išsiblaškymo mažinimo. Rakindami trumpam padėkite telefoną, nespręskite tuo pat metu kitų reikalų ir skirkite dėmesio pačiam veiksmui. Tam nereikia ypatingos frazės, griežtos judesių sekos ar nustatyto pakartojimų skaičiaus.

Atskirkite realią techninę problemą nuo pasikartojančio nerimo. Jeigu spyna stringa, durys neužsidaro arba mechanizmas veikia nepatikimai, pirmiausia reikia sutvarkyti gedimą. Tačiau jei durys tvarkingos, o abejonė grįžta po daugelio patikrinimų, vien papildomos saugumo procedūros gali nepadėti.

Jeigu fotografuoti užrakintas duris, skaičiuoti patikrinimus ar prašyti artimųjų patvirtinimo jau tampa būtinybe, verta tai aptarti su specialistu. Toks būdas nusiraminti gali pats įsitraukti į pasikartojantį ritualą.

Varginantis tikrinimas gali būti veiksmingai gydomas. Vienas taikomų metodų – kognityvinė elgesio terapija su ekspozicija ir atsako prevencija. Dirbant su specialistu palaipsniui mokomasi išbūti kylantį nerimą neatliekant įprasto priverstinio veiksmo. Gydymas pritaikomas individualiai, o prireikus gydytojas gali pasiūlyti ir vaistų.

Jeigu išėjimas iš namų vis dažniau tampa užsitęsusiomis derybomis su savimi prie durų, apie tai galima pasikalbėti su šeimos gydytoju ar psichikos sveikatos specialistu. Nereikia laukti, kol tikrinimas pradės diktuoti visos dienos planus.