58-erių netekau darbo: Užimtumo tarnyboje pasiūlė kursus, o darbdaviai po pokalbio nebeatskambina, nors patirties turiu daugiau už visus kandidatus

Po vieno darbo pokalbio dar savaitę visur nešiojausi telefoną, net į vonią, kad nepraleisčiau skambučio. Man 58-eri, gyvenu Kaune su vyru. Mūsų vaikai jau suaugę, gyvena atskirai. Daugiau kaip dvidešimt metų dirbau sandėlio administratore: tvarkiau užsakymus, bendravau su tiekėjais, aiškinausi, kodėl vėluoja pristatymai. Kai įmonė sumažino darbuotojų skaičių, tikėjausi, kad su tokia patirtimi gana greitai susirasiu kitą darbą.

Supratau, kad reikės atnaujinti gyvenimo aprašymą, gal ir išmokti dirbti naujomis programomis. Vis dėlto maniau, kad darbdaviams bus svarbu ir tai, ką jau moku, kiek metų dirbau panašų darbą. Iš pradžių net raminau vyrą, kad nereikia jaudintis dėl kiekvieno pirkinio. Paskui pati parduotuvėje ėmiau ilgiau stovėti prie lentynų ir svarstyti, be ko šią savaitę galėtume apsieiti.

Pirmas mėnuo atrodė kaip ilgesnės atostogos

Kol dar turėjau santaupų ir planų, rytais keldavausi tuo pačiu metu kaip anksčiau. Prie kavos peržiūrėdavau darbo skelbimus, paskui siųsdavau gyvenimo aprašymus į panašias įmones. Pirmą savaitę net džiaugiausi, kad galiu ramiai nueiti į polikliniką ir susitvarkyti virtuvės spintelę. Tik vakare, vyrui grįžus iš darbo, būdavo nejauku pasakoti, kad visą dieną laukiau atsakymų.

Iš kelių vietų paskambino gana greitai. Vienur pasikalbėjome telefonu, kitur pakvietė atvykti, tad atrodė, kad paieškos juda. Į pirmą pokalbį nuėjau anksčiau, nusivilkau paltą ir laukdama pastebėjau ant kelnių užtiškusį purvą. Grįžusi namo pasijuokiau, kaip jaudinausi, nors pati jau galvojau, kada galėčiau pradėti dirbti.

Po savaitės atsakymo vis dar nebuvo, todėl parašiau trumpą laišką. Atrašė mandagiai: pasirinko kitą žmogų. Daugiau nieko nepaaiškino. Bandžiau savęs nekaltinti, nes ir ankstesniame darbe matydavau, kiek žmonių kartais atsiliepia į vieną skelbimą. Vis dėlto nežinoti, ko pritrūko, buvo sunkiau, nei tikėjausi.

Kursų pasiūlymas iš pradžių nuskambėjo kaip priekaištas

Užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje papasakojau, kokio darbo ieškau ir ką esu dirbusi. Konsultantė pasiūlė pasidomėti kursais, kuriuose galėčiau atnaujinti darbo kompiuteriu įgūdžius. Priėmiau tai nelabai draugiškai, nors ji kalbėjo ramiai ir manęs neskubino. Tuo metu pagalvojau, kad po tiek metų turėsiu vėl įrodinėti, jog moku tai, ką darbe dariau kone kasdien.

Grįžusi pasiskundžiau vyrui, kad man vėl siūlo mokytis, lyg nieko nemokėčiau. Jis tik pasakė: „Gal ten ką nors naujo parodys.“ Supykau ir atkirtau, kad jam lengva kalbėti, nes jis darbą turi. Kitą rytą atsiprašiau. Paskui dar kartą perskaičiau informaciją apie mokymus ir nusprendžiau pabandyti.

Grupėje buvo įvairaus amžiaus žmonių: vieni ieškojo darbo, kiti norėjo pakeisti sritį. Per pertraukas pasikalbėdavome apie ankstesnes darbovietes. Iš to, ką girdėjau, panašaus darbo patirties buvau sukaupusi nemažai. Bet kai reikėjo atlikti užduotis su nepažįstama programa, kelis kartus teko prašyti šalia sėdinčios moters pagalbos. Jaučiausi nejaukiai, nors vėliau ir pati jai parodžiau, kaip susidėlioti užsakymų lentelę.

58-erių netekau darbo: Užimtumo tarnyboje pasiūlė kursus, o darbdaviai po pokalbio nebeatskambina, nors patirties turiu daugiau už visus kandidatusNuotrauka: Pexels / Lucie Liz

Po mandagių pokalbių likdavo tyla

Kol lankiau kursus, toliau siuntinėjau gyvenimo aprašymus ir kelis kartus buvau pakviesta į pokalbį. Pasakodavau apie darbą su tiekėjais, klaidas važtaraščiuose, apie tai, kaip perskirstydavome užsakymus, kai vėluodavo prekės. Kartais pašnekovai klausydavosi, kažką užsirašydavo, pasiteiraudavo, kada galėčiau pradėti. Išėjusi stengdavausi per daug nesitikėti, bet laukdama autobuso vis tiek galvodavau, ar gerai atsakiau.

Vienoje įmonėje pasakė: „Susisieksime, kai apsispręsime.“ Praėjo kelios dienos, paskui dar kelios, bet niekas neskambino. Pati paskambinusi sužinojau, kad atranka jau baigta. Kodėl manęs nepasirinko, taip ir nepaklausiau. Vėliau gailėjausi, nors nežinau, ar būčiau išgirdusi ką nors daugiau.

Pagalvodavau ir apie savo amžių, ypač jei per pokalbį užsimindavo, kad kolektyvas jaunas. Bet negaliu pasakyti, kas lėmė kiekvieną sprendimą. Gal kitų kandidatų įgūdžiai labiau tiko, o gal pati ne viską aiškiai papasakojau. Kartą taip susinervinau, kad į paprastą klausimą atsakiau ilgai ir painiai. Tik namie sugalvojau, ką iš tikrųjų norėjau pasakyti.

Namuose teko persikalbėti apie kasdienes išlaidas

Po kelių mėnesių prie stalo kalbėdavomės vis mažiau. Ant šaldytuvo kabėjo sąskaita už šildymą, o aš vis svarsčiau, ar pirkti naujus žieminius batus. Vyras ėmėsi kelių papildomų darbų, grįždavo pavargęs ir ne visada norėdavo apie tai kalbėti. O aš susierzindavau, kai jis paklausdavo, kaip sekasi ieškoti. Atrodė, kad ir vėl neturiu ką pasakyti.

Vieną vakarą pati pasiūliau susėsti su užrašų knygele ir pasižiūrėti, kokius pirkinius galėtume atidėti. Buvo nemalonu pripažinti, kad mūsų santaupos nėra neišsemiamos. Vis dėlto bent jau pasikalbėjome, kas kuriam kelia nerimą. Sutarėme kurį laiką nepirkti kelių nebūtinų daiktų, nukėlėme ir savaitgalio kelionę. Dukrai iš karto visko nepasakojau, nes nenorėjau, kad ji pultų mums padėti.

Išmokau prašyti aiškesnio atsakymo

Kursai baigėsi, bet darbo vis dar ieškau. Dabar kai ką darau kitaip: gyvenimo aprašyme trumpiau aprašiau senas pareigas, o prieš siųsdama pasižiūriu, ką verta pabrėžti pagal skelbimą. Paprašiau ir buvusios kolegės jį perskaityti, nes pati jau nebemačiau, kur kartojuosi. Ji pastebėjo, kad mažai parašiau apie darbą kompiuteriu, nors ankstesnėje darbovietėje juo dirbau kasdien.

Po pokalbių dabar pasiteirauju, kada maždaug galiu tikėtis atsakymo, o vėliau paklausiu ir ko man pritrūko. Ne visi atsako, o kartais pasako tiek mažai, kad nelabai ką iš to suprantu. Vis dėlto man pačiai ramiau paklausti, negu visą savaitę tikrinti telefoną. Supratau, kad patirtis yra svarbi, bet ją dar reikia suprantamai parodyti žmogui, kuris niekada nėra su manimi dirbęs.

Neseniai sulaukiau kvietimo į dar vieną pokalbį. Šį kartą namiškiams nežadu, kad po jo jau tikrai turėsiu darbą. Kursuose išmoktus dalykus naudoju, nors kai kurias funkcijas vis dar tenka pasitikrinti užrašuose. Vyras mažiau klausinėja, o aš stengiuosi nesusierzinti vos jam užsiminus apie paieškas. Naujų žieminių batų kol kas nenusipirkau, bet senieji dar neperšlampa.

• Prieš siųsdama gyvenimo aprašymą pasižiūriu, ką verta pabrėžti pagal konkretų skelbimą.
• Jei kyla abejonių, paprašau kito žmogaus jį perskaityti.
• Po pokalbio pasiteirauju, kada galėčiau tikėtis atsakymo, o prireikus paklausiu, ko man pritrūko.

O kaip jūs elgtumėtės mano vietoje?