Šeimoje vienas nori augintinio, kitas – ne: ar kompromisas apskritai įmanomas?

Prie vakarienės stalo vėl kalbama apie šunį ar katę. Vienas šeimos narys jau įsivaizduoja guolį kambario kampe, kitas galvoja apie plaukus ant sofos, keliones ir tai, kas rūpinsis gyvūnu, kai visi bus užsiėmę. Ginčas kyla ne vien dėl meilės gyvūnams: sprendimas pakeistų namus ir tiems, kurie augintinio neprašė.

Kodėl norisi gyvūno namuose

Norą turėti augintinį lengva suprasti. Gyvūnas gali tapti kasdieniu draugu, suteikti namams gyvybės ir padėti lengviau išgyventi vienišas dienas. Grįžus po darbo ar mokyklos, jo draugija kai kam yra būtent tai, ko trūksta. Šuns vedžiojimas suteikia progą išeiti į lauką, o katės buvimas greta gali būti maloni ramaus vakaro dalis.

Šeimos, kuriose auga vaikai, kartais tikisi ir kitos naudos: augintinis moko pastebėti kito poreikius. Reikia pasirūpinti maistu, vandeniu, švara, skirti dėmesio. Tai nėra vienkartinė užduotis, kurią galima atidėti iki patogesnės dienos. Norintiems augintinio toks įsipareigojimas gali atrodyti prasmingas, o bendras rūpestis – galimybė šeimai daugiau veikti kartu.

Prieštaravimas tokiam norui kartais skaudina. Žmogui gali atrodyti, kad artimieji atmeta ne tik gyvūną, bet ir jam svarbų gyvenimo būdą. Ypač tada, kai jis pasirengęs pats ieškoti informacijos, tvarkyti gyvūno daiktus ir prisiimti kasdienius darbus. Jo akimis, prašymas nėra užgaida – tai ilgai apgalvotas noras, kuriam namuose vis neatsiranda vietos.

Šeimoje vienas nori augintinio, kitas – ne: ar kompromisas apskritai įmanomas?Nuotrauka: Pexels / Huy Phan

Kodėl kitas sako „ne“

Vis dėlto pažadas viskuo pasirūpinti neišsprendžia kiekvieno nepatogumo. Gyvūnas gyvens bendroje erdvėje: gali skleisti garsus, palikti plaukų, užimti vietą, reikalauti dėmesio tada, kai namuose norisi tylos. Net jei kraiko dėžę valo ar šunį vedžioja vienas žmogus, kiti vis tiek prisitaiko prie naujos kasdienybės.

Prieštaraujantis šeimos narys gali turėti patirties, kurios norintysis nemato. Gal anksčiau jam tekdavo prižiūrėti gyvūną, nors tai nebuvo jo pasirinkimas. Gal jis bijo šunų, yra alergiškas arba tiesiog nenori, kad po namus vaikščiotų katė. Tai skirtingos priežastys, todėl ir atsakymas į jas negali būti vien pažadas dažniau išsiurbti kilimą.

Praktiniai klausimai taip pat iškyla ne tik gyvūno šeimininkui. Kas nutiks susirgus, užtrukus darbe ar išvykus? Ar bus galima spontaniškai nakvoti kitur? Kas pasirūpins augintiniu per atostogas? Maistas, priežiūros priemonės ir veterinarinė pagalba kainuoja, tad net turint aiškų susitarimą dėl išlaidų gali pasikeisti bendro šeimos biudžeto galimybės.

Su vaikais pažadai tampa dar jautresne tema. Vaikas gali nuoširdžiai norėti vedžioti šunį ar rūpintis kitu augintiniu, tačiau jo dienotvarkė ir gebėjimai keičiasi. Suaugusiesiems tenka iš anksto apsvarstyti, kas prisiims priežiūrą, jei vaikas pavargs, susirgs ar susidomės kita veikla. Priešingu atveju atsakomybė gali atsidurti būtent ant to žmogaus pečių, kuris augintinio nenorėjo.

Susitarimas prasideda dar prieš renkantis augintinį

Prieš priimant sprendimą pravartu aptarti ne tik tai, kokio gyvūno norėtųsi, bet ir kaip atrodytų įprasta diena. Kas pasirūpintų juo ryte ir vakare, kas valytų jo vietą, o kas ieškotų pagalbos, jei gyvūnas susirgtų? Taip pat reikia sutarti, kur jis galėtų būti, ar būtų įleidžiamas į miegamąjį, kaip būtų tvarkomi namai. Konkretūs atsakymai parodo daugiau nei bendras pažadas, kad rūpinsis visi.

Galima neskubant pasidomėti skirtingų gyvūnų poreikiais. Mažesnis gyvūnas nebūtinai reiškia mažai darbo: jam taip pat reikia tinkamos aplinkos, priežiūros ir dėmesio. Laikinas pažįstamų augintinio prižiūrėjimas, jei tam pritaria visi namuose, gali padėti pajusti pasikeitusią rutiną. Tačiau trumpa patirtis neatskleis visų ilgalaikės priežiūros aplinkybių ir neįpareigoja vėliau įsigyti gyvūno.

Kompromisas gali atsirasti, kai prieštaraujama ne pačiam gyvūnui, o neaiškiam darbų pasidalijimui, triukšmui ar netinkamam laikui. Tuomet šeima gali susitarti palaukti, pasirinkti kitokį gyvūną ar aiškiai pasidalyti pareigas. Tačiau jei žmogus dėl baimės, alergijos ar tvirto nenoro negali jaustis gerai gyvendamas su augintiniu, vienam nusileidus problema nebūtinai išnyks. Kartais norą bendrauti su gyvūnais galima įgyvendinti ir už namų ribų, neperkeliant šio pasirinkimo visai šeimai.

Kaip jūsų namuose sprendžiate, kai vienam šeimos nariui augintinio labai norisi, o kitam – visai ne?