„Dažnai smirda, veža kaip malkas“: vilniečių pyktis dėl autobusų nesibaigia – vien raginimų palikti automobilį nebeužtenka

Autobuse tvanku, prie durų tenka grumtis su kuprinėmis, laisvą sėdynę užima krepšys, o kelionė namo užtrunka gerokai ilgiau, nei norėtųsi. Viešose diskusijose apie Vilniaus transportą netrūksta pykčio. Tačiau keleivį, kuris po nemalonios kelionės kitą rytą pasiima automobilio raktelius, sunku įtikinti vien kalbomis apie tvarumą. Jam reikia patikimos ir pakenčiamos kelionės.

„Iš principo nepatogus viešasis Vilniuje, dažnai smirda, veža kaip malkas“.

Tai grubus vertinimas, bet jis gana tiksliai nusako nusivylimą, kurio nepaaiškinsi vien nenoru važiuoti kartu su kitais žmonėmis. Kai kelionėje susideda nemalonus kvapas, grūstis, laukimas ir vėlavimas, žmogus pradeda ieškoti būdo viso to išvengti.

Būtų netikslu skelbti, kad autobusų nekenčia visi vilniečiai ar ypač visas jaunimas. Vieši komentarai nėra reprezentatyvi apklausa, o jų autorių amžius dažnai nežinomas. Tačiau juose pasikartojančios problemos vertos dėmesio.

Vasarą – tvankus salonas, žiemą – laukimas šaltyje

Vasaros kelionę keleiviui sunku vadinti patogia, jeigu į darbą jis atvažiuoja suprakaitavęs dar nepradėjęs darbo dienos.

Birželio 29 dieną diskusijoje apie Vilniaus transportą vienas „Reddit“ vartotojas rašė:

„Jau pusvalandį laukiu 5G autobuso, o jo kaip nėra, taip nėra.“

Toliau jis skundėsi laukimu ir kelione perpildytame autobuse per karštį. Tai asmeninis pasakojimas, kurio aplinkybės nepriklausomai nepatikrintos, tačiau jame susijungia dvi keleiviui sunkiai pakeliamos problemos: nežinia, kada atvažiuosi, ir diskomfortas pagaliau įlipus.

JUDU šią vasarą pati nurodė, kad kondicionavimo sistemos įrengtos ne visose transporto priemonėse. Net veikiančios sistemos per karščius gali vėsinti silpniau dėl dažnai varstomų durų ir didelių keleivių srautų. Vėsesnę transporto priemonę padeda atpažinti snaigės simbolis švieslentėse ir kelionių planavimo sistemoje.

Informacija naudinga. Vis dėlto žmogui, skubančiam į paskaitą ar darbą, pasirinkimas laukti kito autobuso ne visada įmanomas.

Žiemą lūkesčiai tokie pat paprasti: po laukimo vėjyje ar šaltyje norisi įlipti į šildomą saloną. Todėl transporto kokybę keleivis vertina savo kūnu – ar sušilo, ar turi kuo kvėpuoti, ar nereikia visą kelią stovėti prie besivarstančių durų.

Krepšys ant sėdynės erzina labiau, kai žmogui nėra kur atsistoti

Spalio 7 dieną paskelbtoje diskusijoje apie Vilniaus viešąjį transportą kasdieniu keleiviu prisistatęs autorius piktinosi žmonėmis, kurie neleidžia išlipti, laisvas sėdynes užima daiktais, o praėjimus blokuoja kuprinėmis.

Štai čia pyktis neretai pasisuka prieš kitus keleivius. Vienam užkliūva vyresnė moteris su pirkinių krepšiais, kitam – moksleivis su kuprine, trečiam – prie durų stovintis žmogus.

Į sodą ar parduotuvę važiuojantis senjoras turi tokią pačią teisę keliauti kaip studentas ar biuro darbuotojas. Tačiau krepšys ant laisvos sėdynės, kai šalia stovi žmonės, jau yra elgesio klausimas. Kaip ir nenusiimta didelė kuprinė sausakimšame salone.

Pakanka kelių tokių smulkmenų, kad kelionė virstų nuolatiniu stumdymusi. Vienas bando pasiekti duris, kitas nenori pajudėti, trečias bijo nespėti išlipti. Tada įprastas prašymas pasitraukti nuskamba kaip priekaištas.

Talpesnis transportas ir tinkamas jo dažnis sumažintų įtampą. O keleivių mandagumas padėtų išnaudoti tą erdvę, kuri yra dabar.

Kvapai ir sugaištas laikas reklaminiais šūkiais neišsprendžiami

Nemalonus kvapas yra viena tų temų, kurias viešojo transporto reklamose lengva apeiti. Keleiviui jos apeiti nepavyksta: uždarame, pilname salone jis negali pasirinkti didesnio atstumo.

Tokio nusiskundimo nereikėtų automatiškai nurašyti išrankumui. Žmogus gali suprasti viešojo transporto naudą miestui ir kartu nenorėti nemalonios kasdienės patirties.

Panašiai yra su laiku. Toje pačioje spalio diskusijoje keleivis savo maršrutą apibūdino taip:

„Į darbą atvykstu per 20 min., iš darbo tenka važiuoti 45min.“

Autorius taip pat minėjo persėdimus.

Jeigu toks 25 minučių skirtumas pasikartotų penkias darbo dienas per savaitę, per keturias savaites susidarytų 8 valandos ir 20 minučių. Tai skaičiavimo pavyzdys pagal vieno žmogaus nurodytą skirtumą, tačiau jis gerai parodo, kodėl kelionės trukmė tampa asmeniniu klausimu.

Studentui tai laikas tarp paskaitų ir darbo. Vaikus auginančiam žmogui – darželio uždarymo valanda. Kitam – vienintelė laisva vakaro valanda.

Todėl autobusą konkuruoti verčia visa kelionė: nuėjimas iki stotelės, laukimas, persėdimas ir galimybė apskritai įlipti.

Nauji troleibusai reikalingi, bet keleivis vertins savo maršrutą

Būtų nesąžininga nepaminėti pokyčių. Spalio 28 dieną paskelbta, kad Vilniuje keleivius 2 ir 7 maršrutais jau veža pirmieji nauji 18 metrų ilgio „Solaris Trollino 18“ troleibusai.

Jie pritaikyti vežti iki 110 keleivių, turi kondicionavimo sistemas. Iš viso įsigytas 81 toks troleibusas, o senieji „Škoda 14Tr“ nuo 2027 metų sausio keleivių nebeveš.

Tai reikšmingas atnaujinimas. Tačiau kasdien važiuojantis žmogus pokytį pajus tik tada, kai pagerės jo kelionė.

Naujas salonas daug reiškia. Kartu reikia, kad transportas atvažiuotų, keleiviai tilptų, o šildymas ir vėsinimas veiktų. Pranešant apie problemą svarbu užfiksuoti maršrutą, laiką, kryptį ir transporto priemonės numerį – tuomet nusiskundimą galima susieti su konkrečiu reisu.

Vilniečiams galima ilgai aiškinti, kodėl verta palikti automobilį namuose. Įtikinamiausias argumentas vis tiek bus autobusas, į kurį norisi įlipti ir rytoj.

O kokia jūsų patirtis Vilniuje? Kas labiausiai erzina: kvapai, grūstys, temperatūra, vėlavimai ar keleivių elgesys? Parašykite komentaruose konkretų maršrutą ir savo nuomonę – taip pat ir tuomet, jei juo važiuojate patogiai.