Už vaizdo įrašus be ausinių – baudos: britai imasi triukšmadarių, o ar Lietuvai ne laikas padaryti tą patį?

Autobuse vienas keleivis žiūri trumpus vaizdo įrašus, kitas per garsiakalbį aptarinėja vakarienę, o gale dar skamba muzika. Kiekvienam atrodo, kad jo telefonas groja visai negarsiai. Tačiau aplinkiniams tenka klausytis visko iš karto, nors jie tiesiog nusipirko bilietą ir nori pasiekti savo stotelę.

Jungtinėje Karalystėje į tokį elgesį nuspręsta reaguoti ryžtingiau. Spalio 19 dieną paskelbta kampanija prieš garsiai leidžiamą muziką ir vaizdo įrašus viešajame transporte. Kartu pristatytos gairės, padedančios Anglijos vietos transporto institucijoms taikyti priemones prieš keleiviams trukdantį elgesį.

Lietuvoje taip pat verta aiškiai įtvirtinti ir nuosekliai taikyti principą: asmeninio telefono turinys neturi tapti viso salono garso takeliu. Pirmiausia turėtų pakakti perspėjimo. Tačiau žmogui sąmoningai atsisakant sumažinti garsą, vien mandagumo prašymų gali neužtekti.

Britanijoje autobusams ir traukiniams numatytos skirtingos priemonės

Oficialiame britų Vyriausybės pranešime nurodoma, kad Anglijos vietos transporto institucijos gali rengti taisykles, pagal kurias už keleiviams trukdantį elgesį autobusuose būtų skiriamos iki 100 svarų baudos. Priemonės apima garsiai leidžiamą muziką, šiukšlinimą, elektroninių cigarečių naudojimą ir grasinamą elgesį. Prieš pradedant taikyti vietos taisykles, jas turi patvirtinti transporto sekretorius.

Traukiniuose kampanija primena jau galiojančius reikalavimus. Keleiviui atsisakius vykdyti įgalioto darbuotojo prašymą nutraukti triukšmą, gali grėsti išlaipinimas artimiausioje stotyje arba teisinis procesas, numatantis iki 1 000 svarų baudą.

Autobusų vairuotojams baudų skyrimas neperduodamas. Numatyta, kad įgalioti pareigūnai pirmiausia užmegztų kontaktą, paaiškintų taisykles ir tik žmogui nepaklusus imtųsi poveikio priemonių. Taigi kalbama ne apie automatinę baudą už kiekvieną netyčia įsijungusį garsą.

Kodėl Lietuvoje vien prašymo „pritildykite“ ne visada pakanka?

Viešajame transporte persėsti toliau dažnai neįmanoma. Piko metu nėra kur atsistoti, o ilgesnėje kelionėje vieta gali būti paskirta biliete. Išlipti ir laukti kito autobuso dėl svetimo telefono taip pat neturėtų būti keleivio pareiga.

Vis dėlto pastabą dažniausiai turi pasakyti pats trukdomas žmogus. Tuomet jis rizikuoja sulaukti ginčo, pašaipos ar pasiūlymo užsidėti savo ausines. Tokia tvarka neteisinga: ramiai važiuojantis keleivis neturėtų pirkti papildomų priemonių tam, kad negirdėtų kito žmogaus pramogų.

Problema nėra vien muzika. Trumpuose vaizdo įrašuose kas keliolika sekundžių pasikeičia balsai, garsumas ir melodijos. Greta sėdintis žmogus negali pasirinkti nei turinio, nei jo trukmės. Vieša erdvė reiškia bendrą naudojimąsi ja, todėl joje būtina atsižvelgti ir į aplinkinius.

Reikėtų aiškios taisyklės ir realaus reagavimo

Lietuvai būtų naudinga ne tiesiog nukopijuoti britišką baudos dydį, o susitarti dėl suprantamos ir proporcingos tvarkos. Vežėjai galėtų vienodai aiškiai informuoti: muzikos ir vaizdo įrašų klausomasi per ausines, o telefono garsiakalbis nenaudojamas taip, kad trukdytų kitiems.

Kartu reikėtų atskirti sąmoningą elgesį nuo atsitiktinumo. Netikėtai pasigirdęs skambučio signalas ar kelioms sekundėms įsijungęs vaizdo įrašas nėra tas pats, kas pusvalandį garsiai žiūrima laida po kelių prašymų ją pritildyti. Galimos išimtys turėtų būti numatytos ir žmonėms, naudojantiems pagalbines prieinamumo priemones.

Bauda turėtų būti paskutinė priemonė tiems, kurie aiškų perspėjimą ignoruoja. Tačiau tam būtinas veikiantis pranešimo būdas ir darbuotojai, turintys teisę reaguoti. Vien lipdukas salone nieko nepakeis, jeigu keleiviai žinos, kad taisyklės nesilaikymas nesukelia jokių pasekmių.

Vairuotojas tuo metu turi saugiai vairuoti, todėl visos konfliktų sprendimo naštos jam užkrauti negalima. Keleiviams reikėtų aiškiai parodyti, kam pranešti apie trukdymą ir kokios reakcijos tikėtis. Tuomet prašymas naudoti ausines būtų bendra kelionės taisyklė, o ne asmeninis dviejų nepažįstamųjų ginčas.