Išbandžiau kelionę traukiniu iš Klaipėdos į Vilnių su 50 proc. nuolaida: po beveik penkių valandų džiaugsmo liko nedaug

Į Vilnių nusprendžiau važiuoti traukiniu. Su 50 proc. nuolaida bilieto kaina atrodė patraukliai, o beveik penkias valandas kelyje tikėjausi išnaudoti ramiai: ką nors paskaityti, prisijungti prie interneto, galbūt šiek tiek padirbėti. Nereikės vairuoti, stebėti kelio ir paskui ieškoti, kur palikti automobilį.

Prieš kelionę labiausiai vertinau kainą. Grįžęs supratau, kad kitą kartą pirmiausia žiūrėsiu į kelionės trukmę ir tai, kokių sąlygų galiu tikėtis vagone.

Pirmas nemalonus atradimas laukė dar ieškant bilieto. Buvau įsitikinęs, kad išsirinksiu patogų laiką, nusipirksiu ir važiuosiu. Tačiau mano tikrintų reisų bilietai jau buvo išparduoti. Ieškant vietos teko žiūrėti maždaug savaitę į priekį.

Negaliu pasakyti, kad taip būna kiekvieną dieną ar visuose reisuose. Tačiau man spontaniškos kelionės planas nesuveikė. Norint išvažiuoti tinkamu laiku, reikėjo derintis prie likusių vietų, o ne vien prie savo dienotvarkės. Jeigu Vilniuje būčiau turėjęs neatidėliotiną susitikimą konkrečią valandą, pasirinkimas būtų buvęs dar siauresnis.

Gavus bilietą atrodė, kad sunkiausia dalis jau baigta. Vis dėlto įlipęs į traukinį pirmiausia pastebėjau, kiek daug žmonių.

Vagonas buvo sausakimšas. Keleiviai ieškojo savo vietų, dėjo krepšius, mėgino prasilenkti. Kol visi susėdo ir susitvarkė daiktus, vietos judėti buvo labai mažai. Tokiu metu net paprastas noras prieiti prie savo sėdynės tampa nepatogus: turi sustoti, palaukti, pasisukti, kad nekliudytum kito žmogaus ar jo bagažo.

Savo vietą turėjau, tačiau atsisėdus erdvės pojūtis nepasikeitė. Aplink visos sėdynės užimtos, šalia keleivių – jų daiktai, girdėti pokalbiai. Suprantu, kad pilnas traukinys savaime nėra problema. Žmonės nusipirko bilietus ir važiuoja ten, kur jiems reikia. Bet tokioje aplinkoje praleisti beveik penkias valandas buvo gerokai sunkiau, nei įsivaizdavau pirkdamas bilietą.

Labiausiai vargino tvankumas. Man trūko oro. Nežinau, kaip tuo metu veikė vėdinimo sistema, todėl nenoriu spėlioti apie technines priežastis. Galiu pasakyti tik tiek, kad sėdėti buvo nemalonu, o kelionei tęsiantis į tai kreipiau vis daugiau dėmesio.

Iš pradžių mėginau užsiimti savais reikalais. Juk būtent dėl to traukinys ir atrodė patogus: važiuoji, o laikas lieka tau. Tačiau belaidis internetas strigo. Vieną akimirką puslapis atsidarydavo, kitą tekdavo laukti arba jungtis iš naujo.

Išparduoti traukinių bilietai

Trumpai žinutei toks ryšys dar gali pakakti. Tačiau planuoti darbą, kuriam reikia pastovaus interneto, po šios kelionės jau nedrįsčiau. Kai turi atlikti konkrečią užduotį, nuolatinis tikrinimas, ar ryšys vėl atsirado, pradeda erzinti. Galiausiai daugiau laiko praleidi laukdamas, nei ką nors padarydamas.

Tvarkaraštyje nurodytos 4 valandos ir 47 minutės prieš išvykstant atrodė tiesiog kelionės trukmė. Vagone jas pajutau visai kitaip. Tai beveik penkios valandos vienoje vietoje, tarp daugybės žmonių, tvankiame ore ir su internetu, kuriuo negali patikimai naudotis.

Pavargęs pradėjau dažniau žiūrėti į laiką. Kiek dar liko? Kada jau atvažiuosime? Prieš kelionę tikėjausi, kad Vilnių pasieksiu pailsėjęs, nes nereikės vairuoti. Išlipęs pirmiausia norėjau gryno oro ir šiek tiek pajudėti.

Ar dėl to gailiuosi pasinaudojęs nuolaida? Pinigų tikrai sutaupiau. Nenoriu apsimesti, kad pusė bilieto kainos nieko nereiškia. Kai skaičiuoji išlaidas, toks skirtumas gali lemti, ar apskritai galėsi sau leisti kelionę.

Tačiau nuolaida nepakeičia to, kaip jautiesi važiuodamas. Jei vėl rinkčiausi šį maršrutą, jau žinočiau, kad reikia iš anksto pasirūpinti bilietu, atsisiųsti tai, ką norėsiu skaityti ar žiūrėti, ir neplanuoti svarbių darbų internetu. Taip pat pasilikčiau laiko atsigauti atvykęs.

Šį kartą 50 proc. nuolaida mane įtikino išbandyti traukinį. Pakartoti kelionę vien dėl mažesnės kainos jau neskubėčiau. Prieš pirkdamas kitą bilietą palyginčiau ir kitus variantus. Po šių 4 valandų ir 47 minučių žinau, kad man svarbu ne tik kiek sumoku, bet ir kokios savijautos pasiekiu Vilnių.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt