Sūnus metė universitetą trečiame kurse ir tapo elektriku: po dvejų metų jis uždirba daugiau už mane, bet giminės iki šiol klausia, „kada baigs mokslus“

Kai sūnus pasakė metantis universitetą, pirmiausia pagalvojau apie pinigus. Dvejus metus padėjome jam mokėti už nuomojamą kambarį Kaune, siųsdavome maisto, kartais pervesdavome papildomai, kai pritrūkdavo. O jis sėdėjo prie mūsų virtuvės stalo ir ramiai sakė, kad į paskaitas nebenori grįžti. Dar blogiau – tuomet man taip atrodė – jis ketino mokytis elektriko amato.

– Tau liko metai. Negi negali tiesiog baigti? – paklausiau.

Jis ilgai tylėjo. Paskui pasakė, kad būtent šį klausimą sau kartojo kone kasdien. Tačiau kuo ilgiau kartojo, tuo sunkiau darėsi atsikelti ir eiti į paskaitas.

Mano sūnus Mantas įstojo studijuoti verslo vadybos. Mokykloje nebuvo iš tų, kurie nuo vaikystės žino, kuo nori būti, todėl rinkosi tai, kas atrodė pakankamai platu. Mes su vyru irgi linkčiojome galvomis: baigs universitetą, turės diplomą, o tada jau susiras darbą.

Pirmieji metai praėjo be didesnių kalbų. Mantas pasakodavo apie grupiokus, atsiskaitymus, nuomojamo buto kaimynus. Antraisiais dažniau skųsdavosi, kad paskaitose sunku susikaupti, o po jų dirbdavo sandėlyje, kad nereikėtų mūsų prašyti kiekvieno euro. Maniau, pavargo. Kaip ir visi studentai.

Tik trečio kurso pradžioje supratau, kad tai ne vien nuovargis. Jis paskambino sekmadienio vakarą ir pasakė norintis grįžti namo pasikalbėti.

Pokalbis, kuriam nebuvau pasiruošusi

Tą vakarą ant stalo buvau padėjusi obuolių pyragą. Kepiau jį todėl, kad sūnus grįžta, ir turbūt dar todėl, kad kažką darydama mažiau nerimavau. Mantas atsisėdo, paėmė pyrago gabalėlį, bet beveik jo nepalietė. Paskui pasakė nusprendęs nebetęsti studijų.

Jis paaiškino, kad vasarą padėjo pažįstamam elektrikui. Iš pradžių nešiojo įrankius, tvarkė darbo vietą, žiūrėjo, kaip dirba vyresni meistrai. Vėliau jam leido atlikti paprastesnes užduotis prižiūrint patyrusiam žmogui. Grįždavo pavargęs, bet pirmą kartą po ilgo laiko kalbėdavo apie darbą su užsidegimu.

Aš girdėjau jo žodžius, bet galvoje vis sukosi viena mintis: ką jis darys be diplomo? Namuose buvau pirmoji, baigusi aukštąją mokyklą. Mano mama tuo didžiavosi taip, lyg diplomą būtų gavusi pati. Visada tikėjau, kad ir mano vaikui universitetas atvers daugiau durų.

– O jeigu po metų gailėsiesi? – paklausiau.

– Gali būti. Bet dabar jau gailiuosi, kad taip ilgai nieko nesakiau, – atsakė jis.

Tą vakarą nesusitarėme. Vyras buvo ramesnis, sakė duokime vaikui laiko. Aš supykau ir ant vyro, ir ant sūnaus. Dar kelias dienas vis skaičiavau: trečias kursas, likę atsiskaitymai, jau tiek nueita. Tik vėliau supratau, kad kalbėdama apie jo ateitį vis kartojau savo argumentus ir beveik nesiklausiau, ką jis pats sako.

Naujo darbo pradžia nebuvo lengva

Mantas iš universiteto išėjo ir pradėjo profesinį mokymą. Kartu ieškojo galimybės dirbti su patyrusiais elektrikais. Niekas jo nelaukė išskėstomis rankomis: reikėjo įrodyti, kad ateis laiku, klausys, mokysis ir supras, jog dirbant su elektra negalima improvizuoti.

Pradžioje jis uždirbdavo apie 900 eurų į rankas. Iš šios sumos mokėjo už kambarį, maistą ir keliones, todėl apie dideles santaupas nebuvo kalbos. Kartais grįždavo purvinais darbo drabužiais, skaudančiomis kojomis ir iš karto eidavo į dušą. Savaitgaliais mokydavosi, ruošdavosi atsiskaitymams, skaitė apie įrangą ir saugų darbą.

Po kelių mėnesių paklausiau, ar nepasiilgo universiteto. Tikėjausi, kad bent truputį pasakys „taip“. Jis atsakė pasiilgstantis kelių draugų, bet ne pačių studijų. „Mama, aš dabar irgi mokausi. Tik matau, kur tai galėsiu panaudoti“, – pasakė.

Ši frazė mane sustabdė. Buvau taip įsikibusi minties, kad jis metė mokslus, jog nepastebėjau: mokslų jis nemetė. Jis pakeitė jų kryptį.

Kai giminės vis dar laukia universiteto diplomo

Praėjus dvejiems metams po to pokalbio Mantas dirba elektriku. Įgijo reikalingą pasirengimą, sukaupė patirties ir dirba su komanda, kuri įrenginėja elektros instaliaciją naujuose namuose bei atnaujina senesnius būstus. Uždirba apie 2 100 eurų į rankas. Mano atlyginimas administracinį darbą dirbant siekia maždaug 1 450 eurų.

Kai pirmą kartą pasakė savo atlyginimą, nuoširdžiai apsidžiaugiau. Po to truputį susigėdau prisiminusi, kiek kartų kartojau, kad be universiteto diplomo jam bus sunku. Suprantu, kad ne kiekvienas elektrikas tiek uždirba ir kad atlyginimas priklauso nuo patirties, darbovietės bei darbo krūvio. Mantas irgi ne visada grįžta namo tuo pačiu metu, o jo darbas reikalauja atsakomybės. Bet jis kalba apie ateitį taip, kaip studijuodamas nekalbėjo.

Vis dėlto šeimos susibūrimuose istorija tarsi sustoja ties ta diena, kai jis išėjo iš universiteto. Per vieną gimtadienį teta, išgirdusi, kad Mantas atvažiavo po darbo, paklausė:

– O kada jis baigs mokslus?

Paaiškinau, kad profesinį mokymą jau baigė ir dirba pagal pasirinktą specialybę. Teta linktelėjo, bet netrukus pridūrė:

– Na, bet universitetą vis tiek būtų gerai pabaigti. Dėl visa ko.

Anksčiau tokioje vietoje būčiau pritarusi. Šįkart pasakiau, kad šiuo metu jis dirba mėgstamą darbą ir pats save išlaiko. Jeigu kada nuspręs grįžti studijuoti, galės tai padaryti. Tačiau ne todėl, kad mums prie šventinio stalo būtų ramiau.

Tą vakarą Mantas man padėkojo. Pasakė girdėjęs tą patį klausimą tiek kartų, kad kartais jau nebenori nieko aiškinti. Man buvo nemalonu suvokti, jog ilgą laiką ir aš buvau tarp tų žmonių, kurie jo sprendimą laikė klaida.

Vis dar tikiu, kad išsilavinimas svarbus. Bet dabar žinau, kad mokymasis nesibaigia universiteto auditorijoje ir kad vaiko pasirinkimo vertė nematuojama tuo, kaip patogu apie jį papasakoti giminėms. Mantas rado darbą, kuriame nori tobulėti, o man teko išmokti juo pasitikėti.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt