Sulaukusi 60-ies užsirašiau į vairavimo mokyklą: pirmąją pamoką instruktorius paklausė, ar tikrai aš noriu vairuoti?

Pirmąją vairavimo pamoką sėdėjau mokyklos automobilyje taip įsitempusi, kad net neprisiminiau, kur numečiau rankinę. Man šešiasdešimt, gyvenu Marijampolėje, dirbu pusę etato vaistinėje, o namuose su vyru seniai buvome įpratę visur važiuoti jo automobiliu. Kai instruktorius, prisisegęs diržą, paklausė: „Ar tikrai jūs norite vairuoti?“, man pasidarė ir pikta, ir gėda. Atrodė, jis klausia ne apie pamoką, o apie mano amžių, lėtesnę reakciją ir tai, ką turbūt pagalvojo visi, kam buvau pasakiusi apie savo planą. Vis dėlto atsakiau, kad noriu. Tik balsas buvo gerokai mažiau tvirtas, negu tikėjausi.

Į mokyklą užsirašiau ne todėl, kad staiga užsinorėjau kažko ypatingo. Sūnus su šeima persikėlė į kitą miesto galą, dukra gyvena užmiestyje, o vyrui pradėjo skaudėti kelį, todėl ilgesnės kelionės jį vargindavo. Pavargau prašyti, kad kas nors mane nuvežtų į polikliniką, pas draugę ar į sodą obuolių. Maniau, bus sunku, bet galvojau: jei moku dirbti, tvarkyti namus, susiskaičiuoti išlaidas, gal išmoksiu ir vairuoti. Greitai paaiškėjo, kad vien noro neužtenka. Ypač kai galvoje daug metų sukasi mintis: „Man jau per vėlu.“

Sprendimą priėmiau po visai paprasto prašymo

Viskas prasidėjo vieną lietingą spalio vakarą. Reikėjo nuvažiuoti pas dukrą: jos mažoji susirgo, o dukrai ryte reikėjo į darbą. Ji paprašė atvežti sriubos ir pabūti su vaiku. Vyras tą dieną buvo išgėręs vaistų nuo skausmo ir sakė prie vairo nesėsiąs, o autobusas važiavo taip, kad būčiau atsidūrusi pas ją jau beveik naktį. Stovėjau virtuvėje, sriuba virė, prie durų džiūvo šlapi batai, ir pykau. Ne ant vyro, ne ant dukros – labiausiai ant savęs.

Kitą savaitę paklausiau kolegės, kur ji mokėsi vairuoti. Ji kilstelėjo antakius, bet nieko blogo nepasakė. Davė mokyklos numerį ir pasiūlė per pietų pertrauką kartu paspręsti teorijos klausimus. Vyras iš pradžių nusijuokė: „Tai dabar aš būsiu keleivis?“ Man tas juokas nepatiko, nors vėliau jis sakė tiesiog nustebęs. Tą vakarą prie šaldytuvo magnetu pritvirtinau sąskaitą už šildymą, šalia pasidėjau lapelį su numatomomis pamokomis ir supratau, kad man reikia ne leidimo, o savo sprendimo.

Skambindama į mokyklą labiausiai bijojau, kad paklaus amžiaus ir pasakys, jog gal neverta prasidėti. Moteris paklausė tik, kada man patogiau lankyti teoriją. Nuo to kažkaip palengvėjo. Pirmą kartą po ilgo laiko dariau ką nors ne pagal šeimos tvarkaraštį, ne dėl darbo pamainos ir ne todėl, kad reikia. Tiesa, po registracijos dar dvi dienas galvojau, ar nebūtų galima tyliai persigalvoti.

Pirmas klausimas automobilyje skaudėjo labiau nei klaida

Instruktorius Algirdas nebuvo nemandagus, tik kalbėjo tiesiai. Vėliau pasakė, kad klausė rimtai, nes vairuoti reikia mokytis kantriai, o ne vien turėti pažymėjimą stalčiuje. Iš pradžių norėjau jam atšauti, kad man nereikia auklėjimo. Bet galiausiai prisipažinau, jog bijau eismo ir kvailai jaučiuosi tarp jaunesnių mokinių. Jis mostelėjo į pedalus: „Baimė nereiškia, kad neišmoksit. Tik nereikia apsimesti, kad jos nėra.“

Pirmą valandą variklį užgesinau gal šešis kartus. Koja nuo sankabos kilo tai per greitai, tai per lėtai, delnai prakaitavo, vis taisiausi rankas ant vairo. Kai reikėjo išvažiuoti iš aikštelės, pamačiau artėjantį automobilį ir sustingau, nors jis dar buvo toli. Algirdas balso nekėlė, bet jo ramus: „Važiuojam, ponia, automobilis jūsų minčių neperskaitys“, – mane labai erzino.

Grįžusi namo nenorėjau nieko pasakoti. Vyras paklausė, ar jau važinėjau mieste, o aš burbtelėjau, kad ne visi gimsta su vairu rankose. Jis nutilo. Po kelių minučių ant stalo pastatė arbatą ir paklausė, gal savaitgalį norėčiau pavairuoti tuščioje aikštelėje. Atsisakiau. Tuo metu atrodė, kad kiekvienas patarimas tik primena, kiek mažai dar moku.

Sulaukusi 60-ies užsirašiau į vairavimo mokyklą: pirmąją pamoką instruktorius paklausė, ar tikrai aš noriu vairuoti?Nuotrauka: Pixabay / freestocks-photos

Namų juokai ėmė trukdyti labiau už sankabą

Po kelių savaičių teorijos testai pradėjo lįsti net į sapnus. Rytais autobuse telefone spręsdavau klausimus, tik nuo šalčio ekranas kartais vos veikdavo. Per pietus kolegė Rasa vis kartodavo, kad per daug suku galvą dėl vienos klaidos. Man kiekvienas neteisingas atsakymas atrodė kaip įrodymas, kad gal instruktorius pirmą kartą ir buvo teisus.

Sunkiausios buvo šeimos pastabos, nors dauguma jų skambėjo kaip nekalti pajuokavimai. Sūnus pasakė, kad dabar galėsime važiuoti visų močiučių kompanija, o anūkė paklausė, ar mano automobilis bus mažas, „kad močiutei būtų lengviau“. Supratau, kad niekas nenori manęs įžeisti. Bet nuo tokių žodžių norėjosi viską mesti. Vieną sekmadienį prie pietų stalo pasakiau, kad nenoriu būti šeimos linksma naujiena.

Buvo tyla. Paskui dukra atsiprašė pirma. Vyras irgi pasakė, kad mano sumanymą priėmė pernelyg lengvai: pats nuo jaunystės vairavo ir, matyt, nesuprato, kiek man reikia prisiversti. Nuo tos dienos namuose mažiau klausinėjo, kada jau išlaikysiu, o dažniau paklausdavo, kaip praėjo pamoka. Skirtumas lyg ir nedidelis, bet man svarbus: nebebuvau vertinama vien pagal rezultatą.

Mieste pradėjau daryti ne tas klaidas, kurių bijojau

Kai išvažiavome į miestą, paaiškėjo, kad pedalų bijau mažiau nei kitų žmonių. Vienas vairuotojas pyptelėjo, kai per ilgai delsiau sankryžoje, ir likusią pamokos dalį važiavau susigūžusi. Algirdas sakė, kad pypsėjimas nėra nurodymas skubėti. Man prireikė laiko tuo patikėti. Buvau pratusi visus praleisti pirmus – prie kasos, pas gydytoją, net šeimos sprendimuose.

Po kelių pamokų ėmiau matyti, kad mieste pilna netobulų vairuotojų. Vieni staigiai persirikiuoja, kiti pamiršta parodyti posūkį, treti sustoja prie parduotuvės su veikiančiu varikliu ir kalba telefonu. Nuo to ramesnė iš karto netapau, bet bent jau supratau, kad iš manęs niekas nelaukia tobulo pasirodymo. Reikia išmokti saugiai važiuoti, o ne įrodyti, kad esu jaunesnė ar greitesnė už kitus.

Man vis dar nesisekė statyti automobilio atbulomis. Prie parduotuvės aikštelės, kur vakarais mokėmės, kelis kartus sustojau taip kreivai, kad pati išlipdavau pasižiūrėti, kiek dar liko vietos. Algirdas kartais atsidusdavo, aš supykdavau, bet kitą pamoką vėl grįždavau prie to paties. Vienąsyk jis pasakė, kad užsispyrimas man padeda, tik nereikia jo painioti su gėda paprašyti paaiškinti dar kartą.

Ką man davė ne vien vairavimo pamokos

Pažymėjimą gavau ne iš pirmo karto. Būtų melas sakyti, kad nesigraužiau. Tą vakarą grįžau pikta, nusimečiau striukę ant kėdės ir pasakiau, kad daugiau neisiu. Kitą rytą prie šaldytuvo pamačiau tą patį pamokų lapelį, jau apibraukytą mano datomis, ir užsirašiau dar vienam bandymui. Dabar vairuoju ne kasdien, dažniausiai trumpais maršrutais, bet galiu pati nuvažiuoti pas dukrą ar parsivežti sunkesnį pirkinių krepšį.

Supratau kelis paprastus dalykus, kurie praverčia ne tik mokantis vairuoti:

• nepasakoti apie naują planą visiems iš karto, jei žinau, kad svetimos abejonės mane lengvai išmuša iš vėžių;
• prašyti pakartoti tiek kartų, kiek reikia, net jei atrodo, kad kiti skuba;
• nesilyginti su tais, kurie pradėjo anksčiau ir jau pamiršo, kaip buvo pirmą kartą;
• palikti sau vietos klaidai, nes viena nesėkminga diena nėra priežastis viską mesti.

Vis dar nemėgstu ankštų daugiabučio aikštelės vietų, o kai lyja ir rasoja langai, rankos kartais vėl suprakaituoja. Vyras dabar tikrai dažniau sėdi keleivio vietoje, nors kartais vis tiek griebiasi už durelių rankenos, kai man atrodo, kad viskas gerai. Dėl to pasiginčijame. Kartais nusijuokiame, kartais ne. Bet važiuojame toliau. O kaip pasielgtumėte jūs, jei seniai atidėtas noras staiga pasirodytų visai įmanomas?