Kiek valandų per savaitę žmonės iš tikrųjų dirba skirtingose šalyse

Darbo sutartyje dažniausiai įrašyta 40 valandų per savaitę. Tačiau tai, kiek iš tikrųjų praleidžiame darbe, gali labai skirtis nuo popieriuje nurodyto skaičiaus. Vieni dirba viršvalandžius, kiti – ne visą darbo dieną, dar kiti atostogauja ar serga. Todėl statistikai skaičiuoja ne sutartyse numatytas, o faktiškai dirbtas valandas. Ir būtent šie skaičiai parodo, kokia didelė yra pasaulio šalių darbo kultūros įvairovė.

Europos Sąjungos vidurkis – beveik 36 valandos

Naujausiais Eurostato duomenimis, 2025 metais ES dirbančiųjų, kuriems 20–64 metai, faktinė darbo savaitė pagrindinėje darbovietėje vidutiniškai truko 35,9 valandos. Prieš dešimtmetį, 2015 metais, ji buvo 36,9 valandos. Į šį vidurkį įskaičiuoti ir dirbantieji visą darbo dieną, ir ne visą darbo dieną, todėl jis mažesnis nei įprastos 40 valandų.

Vadinasi, per dešimt metų vidutinis europietis savaitę ėmė dirbti maždaug viena valanda trumpiau. Atrodo nedaug, bet per metus susidaro apie 50 valandų – daugiau nei visa darbo savaitė.

Lietuva – tarp daugiausiai dirbančių ES šalių

Lietuviams šis skaičius gali nepatikti, bet esame tarp ilgiausiai dirbančiųjų Europoje. Ilgiausia darbo savaitė užfiksuota Graikijoje – 39,6 valandos, toliau rikiuojasi Bulgarija ir Lenkija (po 38,7 valandos) bei Lietuva – 38,4 valandos.

Kaimynės taip pat viršija ES vidurkį, tačiau ne taip ryškiai: Latvijoje vidutinė darbo savaitė trunka 37,9 valandos, o Estijoje – 36,2 valandos.

Kodėl Lietuvoje dirbama ilgiau? Viena svarbiausių priežasčių – Lietuvoje palyginti nedaug žmonių dirba ne visą darbo dieną. Vakarų Europoje ne visu etatu dirba daug daugiau žmonių, ypač mamų, studentų ir vyresnio amžiaus darbuotojų, todėl šalies vidurkis natūraliai sumažėja. Be to, Rytų ir Vidurio Europos šalyse vis dar dažniau tenka dirbti viršvalandžius ar turėti papildomą darbą, kad pakaktų pajamų.

Darbo valandos

Kur dirbama trumpiausiai

Kitame sąrašo gale – turtingos Vakarų Europos šalys. Trumpiausia darbo savaitė užfiksuota Nyderlanduose – vos 31,9 valandos, po jų eina Danija ir Vokietija (po 33,9 valandos) bei Austrija (34,0 valandos).

Nyderlandai – ypatingas atvejis. Ši šalis garsėja tuo, kad ne visą darbo dieną čia dirba labai daug žmonių, ir tai laikoma visiškai normaliu pasirinkimu, o ne karjeros trūkumu. Daugelis olandų dirba keturias dienas per savaitę ir tai sąmoningai renkasi dėl šeimos ar laisvalaikio.

Įdomu tai, kad trumpiau dirbančios šalys dažnai yra ir vienos produktyviausių. Daugiau valandų darbe savaime nereiškia didesnio rezultato – svarbiau, kaip efektyviai tas laikas išnaudojamas.

Ne tik šalis, bet ir profesija

Darbo valandų skaičius labai priklauso ir nuo to, kuo žmogus užsiima. ES ilgiausiai dirba kvalifikuoti žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės darbuotojai (42,0 faktinės darbo valandos per savaitę), vadovai (40,6) ir kariškiai (39,4). Ūkininkams ilgos darbo dienos – ne naujiena, o vadovų darbas retai baigiasi lygiai penktą valandą.

Trumpiausiai dirbama namų ūkių aptarnavimo, švietimo, meno ir pramogų srityse. Tiesa, mokytojai turbūt pasakytų, kad statistika nemato sąsiuvinių tikrinimo ir pamokų ruošimo namuose.

Kaip atrodo pasaulis už Europos ribų

Plačiau pasaulio šalis lygina Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kuri skaičiuoja, kiek valandų vienas dirbantysis vidutiniškai išdirba per metus. Čia jau įskaičiuojamos ir atostogos, šventės bei nedarbingumas.

Daugiausiai tarp EBPO šalių dirbama Lotynų Amerikoje. Kolumbijoje žmonės paprastai dirba apie 45,7 valandos per savaitę – gerokai daugiau nei EBPO vidurkis (36,9 valandos), o per metus vienas dirbantysis čia išdirba 2 252 valandas. Meksikoje oficiali darbo savaitė dar ilgesnė – 48 valandos, o vidutiniškai dirbama apie 45 valandas per savaitę. Šiose šalyse daugelis vis dar dirba šešias dienas per savaitę, o atostogų dienų yra nedaug.

Mažiausiai metinių darbo valandų EBPO šalyse fiksuojama Vokietijoje. 2024 metais vienas dirbantysis ten vidutiniškai išdirbo 1 334 valandas – mažiausiai visoje EBPO, o tai prilygsta maždaug 25,7 valandos per savaitę. Šis skaičius toks mažas, nes Vokietijoje daug žmonių dirba ne visu etatu, darbuotojai turi daug atostogų dienų, o metinis skaičiavimas apima visas savaites, įskaitant ir nedarbo laikotarpius.

Azijoje ilgos darbo valandos tradiciškai buvo norma, bet situacija keičiasi. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje metinės darbo valandos sparčiai mažėja, daugiausia dėl ekonomikos augimo didėjančio produktyvumo ir valstybės pastangų reformuoti ilgų darbo valandų praktiką. Japonija, nors ir garsėja žodžiu „karoši“ (mirtis nuo persidirbimo), pagal vidutines metines darbo valandas šiandien jau nėra tarp lyderių.

Kodėl skaičiai tokie skirtingi ir ką jie iš tiesų rodo

Lyginant šalis svarbu nepamiršti kelių dalykų:

• Ne visos darbo dienos dalis. Kuo daugiau žmonių šalyje dirba ne visu etatu, tuo mažesnis bendras vidurkis, nors visu etatu dirbantys ten gali plušėti ne mažiau nei mes.
• Savarankiškai dirbantieji. Jie paprastai dirba ilgiau. Skaičiuojama, kad kiekvienas savarankiškai dirbančiųjų dalies padidėjimas vienu procentiniu punktu šalies metines darbo valandas vienam žmogui padidina maždaug 10 valandų.
• Atostogos ir šventės. Metiniuose skaičiavimuose jos labai svarbios: šalis, kurioje darbuotojai turi penkias ar šešias atostogų savaites, natūraliai atsilieka nuo tos, kurioje atostogų tik dvi.
• Skirtingi skaičiavimo būdai. Eurostatas ir EBPO duomenis renka nevienodai, todėl jų skaičių nereikėtų tiesiogiai lyginti tarpusavyje.

Išvada

Ilgos darbo valandos ne visada reiškia didesnį darbštumą ar sėkmę. Turtingiausios Europos šalys dažnai dirba mažiausiai, o daugiausiai dirbama ten, kur atlyginimai mažesni ir žmonėms tenka kompensuoti pajamų trūkumą laiku. Lietuva pamažu artėja prie Vakarų Europos, tačiau pagal darbo valandas kol kas išlieka tarp tų šalių, kuriose darbui skiriama daugiausia laiko.

Visgi bendra tendencija aiški: visoje Europoje darbo savaitė po truputį trumpėja. Diskusijos apie keturių dienų darbo savaitę, lankstų darbo laiką ir nuotolinį darbą rodo, kad ateityje vis svarbiau bus ne tai, kiek valandų praleidžiame darbe, o tai, ką per jas nuveikiame.