Darbuotojų trūksta visur, bet piniginės kažkodėl nestorėja: kodėl Lietuvoje ariame daugiau, o gyvename vis tiek sunkiau

Lietuvoje jau darosi įprasta matyti užrašus ant parduotuvių, kavinių, kepyklėlių, servisų ar gamybos įmonių durų: „Ieškome kolegos“, „Reikalingi darbuotojai“, „Priimtume iš karto“. Atrodo, darbo pilna. Tik ateik ir dirbk.

Bet tada pasižiūri į žmonių gyvenimą ir vaizdas nebe toks gražus. Vienas dirba už du, nes kolega išėjo ir niekas jo nepakeitė. Kita po pamainos vos parvelka kojas, nes grafikas kiauras, o klientų nemažėja. Vairuotojų trūksta, slaugytojų trūksta, virėjų trūksta, pardavėjų trūksta, statybininkų trūksta, gamyboje žmonių trūksta. Bet algalapis kažkodėl neatrodo taip, lyg darbdaviai dėl darbuotojų muštųsi iki kraujo.

Ir čia prasideda pats pikčiausias klausimas: jeigu darbuotojų taip trūksta, kodėl dauguma vis tiek neuždirba taip, kad galėtų normaliai, ramiai gyventi?

Nes realybėje Lietuvoje susidarė labai nemalonus vaizdas: darbo daugiau, spaudimo daugiau, atsakomybės daugiau, kainos didesnės, o atlyginimas dažnai juda taip lėtai, kad žmogui norisi ne derėtis, o tiesiog trenkti durimis.

Darbdaviai skundžiasi, darbuotojai nebetiki

Darbdaviai nuolat kartoja: nėra žmonių, nėra kam dirbti, niekas nebenori darbo, jaunimas tingi, specialistai išvažiuoja, visi nori tik didelių algų. Iš jų pusės problema atrodo paprasta — vietų yra, o norinčių nėra.

Bet darbuotojų pusėje viskas atrodo kitaip. Žmogus pamato skelbimą, paskaito reikalavimus ir supranta: dirbsi savaitgaliais, stovėsi ant kojų, turėsi atlaikyti klientus, viršvalandžius, atsakomybę, nervus, o mėnesio gale gausi tiek, kad po nuomos, maisto, kuro, vaikų būrelių ir sąskaitų liks keli eurai „gyvenimui“.

Ir tada darbdavys stebisi: kodėl niekas neateina?

Nes žmonės nebėra kvaili. Jie pradėjo skaičiuoti. Jeigu darbas fiziškai sunkus, emociškai alinantis, grafikas bjaurus, o alga tokia, kad vis tiek turi skaičiuoti centus „Lidl“ ar „Maximoje“, tai kam save laužyti?

Lietuvoje problema ne tik ta, kad nėra darbuotojų. Problema ta, kad daug darbo vietų nebesugeba pasiūlyti gyvenimo, tik išgyvenimą.

Kodėl darbuotojų trūkumas nekelia algų taip, kaip turėtų

Pagal paprastą logiką turėtų būti taip: jei darbuotojų trūksta, algos kyla. Įmonės konkuruoja, vilioja, siūlo geresnes sąlygas, priedus, lankstumą, pagarbą. Graži teorija.

Bet Lietuvoje ši teorija dažnai atsitrenkia į sieną.

Įmonės irgi spaudžiamos. Brangsta elektra, nuoma, žaliavos, logistika, įranga, paskolos, mokesčiai. Mažesni verslai ypač jaučia, kad kiekvienas papildomas euras darbo užmokesčiui turi iš kažkur ateiti. Jei klientai patys taupo, jei pardavimai neauga, jei pelnas mažas, darbdavys sako: „Norėčiau mokėti daugiau, bet negaliu.“

Tik darbuotojui nuo to ne lengviau. Jo sąskaitos irgi nelaukia. Maistas brangsta. Komunaliniai skaudina. Vaistai kainuoja. Degalai kainuoja. Vaikų reikmenys kainuoja. Ir kai žmogus girdi „supraskite, verslui sunku“, jam norisi atsakyti: o man lengva?

Todėl ir turime absurdišką situaciją: įmonės ieško žmonių, žmonės ieško padoresnių algų, bet abi pusės stovi priešais viena kitą pavargusios ir piktos.

Pinigai

Lietuvoje trūksta ne bet kokių žmonių, o tinkamų žmonių tinkamoje vietoje

Dar viena bėda — vadinamasis struktūrinis trūkumas. Skamba nuobodžiai, bet gyvenime tai labai paprasta.

Vienur darbo yra, bet žmonių nėra. Kitur žmonių yra, bet darbo nėra. Vienas gyvena mažame miestelyje, kur pasiūlymų mažai. Kitas galėtų dirbti Vilniuje ar Kaune, bet kasdien važinėti per brangu ir per sunku. Trečias turi profesiją, kurios jo regione niekam nereikia. Ketvirtas norėtų persikvalifikuoti, bet turi šeimą, paskolą, darbą pamainomis ir negali tiesiog pusmetį „pasimokyti iš naujo“.

Dėl to Lietuvoje galima vienu metu girdėti du visiškai priešingus sakinius: „Nėra kam dirbti“ ir „Nerandu normalaus darbo.“ Abu gali būti tiesa.

Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje įmonės ieško specialistų, vairuotojų, technikų, IT žmonių, gamybos darbuotojų, medicinos personalo. Regionuose žmogus kartais turi rinktis iš kelių prastai apmokamų variantų, kur atlyginimas beveik toks pats, o sąlygos vienodai varginančios.

Ir tada prasideda migracija: vieni važiuoja į didmiesčius, kiti į užsienį, treti lieka ir pyksta. O verslas tuo metu klijuoja dar vieną lapą ant durų: „Ieškome darbuotojų.“

Kasdienės kainos suėda net tą algos padidėjimą, kurį gauni

Net jei atlyginimas formaliai pakilo, daug žmonių Lietuvoje nejaučia, kad gyvena geriau. Nes parduotuvėje kainos per tą laiką jau spėjo nubėgti į priekį.

Žmogui nesvarbu, kad lentelėse kažkur parašyta „vidutinis atlyginimas auga“. Jam svarbu, kiek kainuoja jo krepšelis. Duona, pienas, kiaušiniai, mėsa, daržovės, kava, skalbiklis, elektra, šildymas, kuras, darželis, būreliai, odontologas.

Kai kas mėnesį už tą pačią sumą nusiperki mažiau, algos augimas popieriuje atrodo kaip prastas pokštas.

Todėl darbuotojas jaučiasi apgautas. Dirba daugiau, nes kolegų trūksta. Užduočių daugiau. Klientų daugiau. Streso daugiau. Alga gal ir pakilo keliasdešimt eurų, bet parduotuvėje tie eurai dingsta per vieną apsipirkimą.

Ir tada žmogus pradeda klausti nebe „kada bus geriau“, o „kiek dar galima?“

Darbuotojų trūkumas dažnai reiškia ne didesnę algą, o didesnį krūvį

Čia yra pati bjauriausia šios istorijos dalis. Kai trūksta darbuotojų, esami darbuotojai dažnai tampa nemokamu sprendimu.

Vienas žmogus išeina — jo pareigos padalijamos kitiems. Antras suserga — grafikai užkamšomi iš likusių. Trečio neranda pusę metų — komanda kažkaip tempia. Vadovas sako: „Laikinai.“ Bet tas „laikinai“ Lietuvoje kartais trunka metus.

Žmogus dirba už save, už išėjusį kolegą, už nepakeistą etatą ir dar turi šypsotis klientui. O kai paklausia apie algą, gauna atsakymą: „Dabar sunkus laikotarpis.“

Nuostabu. Įmonei sunkus laikotarpis, bet darbuotojui kažkodėl turi būti normalu.

Taip gimsta perdegimas. Ne iš tingėjimo. Ne iš silpnumo. O iš to, kad žmogus per ilgai tempia daugiau, nei jam priklauso, už tą patį arba beveik tą patį atlyginimą.

Jauni žmonės ne nebenori dirbti — jie nebenori būti kvailinami

Labai mėgstama sakyti, kad jaunimas nebenori dirbti. Bet dažnai jaunimas tiesiog nebenori dirbti bet kaip, bet kur ir už bet kiek.

Jie matė, kaip jų tėvai ar seneliai arė visą gyvenimą, taupė, tylėjo, kentėjo, ėjo į darbą sirgdami, bijojo prašyti didesnės algos ir vis tiek nesukaupė ramios senatvės. Jauni žmonės nebenori kartoti šito scenarijaus.

Taip, ne visi idealūs. Taip, yra ir išlepusių, ir neatsakingų. Bet masiškai nurašyti jaunimą kaip tinginius yra labai patogu tiems, kurie nenori pripažinti kitos tiesos: dalis darbo vietų tiesiog nebeatrodo vertos žmogaus gyvenimo.

Jeigu siūlai algą, iš kurios neįmanoma oriai gyventi, grafiką, kuris suėda savaitgalius, ir vadovą, kuris kalba kaip su baudžiauninku, nesistebėk, kad žmonės nepuola.

Ką žmogui daryti, jei sistema spaudžia iš visų pusių

Lengvo atsakymo nėra. Bet vienas dalykas aiškus: laukti, kol kas nors iš viršaus stebuklingai pakels gyvenimą, pavojinga. Reikia judėti pačiam, net jei tai erzina.

Pirmiausia verta žiūrėti, kokių žmonių realiai trūksta rinkoje. Ne abstrakčiai „gerų specialistų“, o konkrečiai: vairuotojų, elektrikų, suvirintojų, slaugytojų, apskaitininkų, inžinerinių specialybių žmonių, IT, gamybos meistrų, logistikos specialistų, technikų. Ten, kur trūkumas tikras, derybinė galia didesnė.

Antra — verta mokytis, bet ne dėl gražaus pažymėjimo stalčiuje. Reikia įgūdžių, kurie duoda pinigų. Kalbos, kompiuteriniai įgūdžiai, profesinė kvalifikacija, vairavimo kategorijos, techniniai gebėjimai. Lietuvoje yra įvairių mokymų ir perkvalifikavimo galimybių, tik jomis reikia domėtis ne tada, kai jau viskas dega, o anksčiau.

Trečia — nereikia bijoti kalbėti apie algą. Ne maldauti. Ne verkšlenti. O kalbėti konkrečiai: ką darote, kokią atsakomybę prisiėmėte, kiek padidėjo krūvis, kokia yra rinkos situacija. Jei darbdavys pusę metų neranda žmogaus, o jūs tempiate papildomą darbą, tai nėra „jūsų gerumas“. Tai argumentas.

Kur dingsta pinigai

Darbdaviams irgi teks pabusti

Lietuvoje kai kuriems darbdaviams dar labai sunku atsisveikinti su senu mąstymu: žmogus turi džiaugtis, kad apskritai turi darbą. Tie laikai baigiasi.

Jei trūksta darbuotojų, neužtenka užklijuoti skelbimo ant durų. Reikia žiūrėti į atlyginimą, grafiką, pagarbą, darbo sąlygas, vadovų bendravimą, krūvį. Žmonės išeina ne tik dėl pinigų. Jie išeina ir dėl nuolatinio chaoso, pažeminimo, neaiškių grafikų, amžino spaudimo ir vadovų, kurie darbuotoją prisimena tik tada, kai reikia užkamšyti skylę.

Jei įmonė nori žmonių, ji turi elgtis taip, lyg jų tikrai reikia. Ne tik sakyti.

Nes darbuotojų trūkumas nėra vien statistika. Tai kasininkė, kuri dirba trečią savaitgalį iš eilės. Tai vairuotojas, kuris vos spėja į reisus. Tai slaugytoja, kuri po pamainos nebejaučia kojų. Tai virėjas, kuris gamina už du. Tai gamyklos darbuotojas, kuriam „laikinai“ užkrauta dar viena funkcija.

Ir visi jie labai gerai jaučia, ar yra vertinami, ar tiesiog išnaudojami.

Lietuva stovi nemalonioje kryžkelėje

Jei niekas nesikeis, turėsime dar daugiau piktų darbuotojų, dar daugiau tuščių darbo vietų, dar daugiau išvažiuojančių žmonių ir dar daugiau įmonių, kurios skųsis, kad „nėra kam dirbti“.

Bet žmonės ne robotai. Jie negali amžinai dirbti daugiau, uždirbti beveik tiek pat ir dar klausytis moralų, kad turėtų būti dėkingi.

Darbo rinkoje dabar vyksta labai aiškus konfliktas: verslas nori išgyventi su ribotomis išlaidomis, darbuotojai nori gyventi, o ne tik išgyventi. Abi pusės turi argumentų, bet viena tiesa lieka labai paprasta — jei darbas nebeleidžia žmogui oriai susimokėti už gyvenimą, kažkas yra stipriai supuvę.

Ir čia nepadės gražūs pranešimai apie „talentų trūkumą“. Nes už to žodžio „talentai“ slepiasi paprasti žmonės. Tie, kurie krauna prekes, vairuoja autobusus, kepa duoną, gydo, aptarnauja, remontuoja, moko, prižiūri, gamina, valo, veža, skaičiuoja, taiso ir kasdien tempia Lietuvą ant savo pečių.