Kodėl sovietmečiu ant televizoriaus dėdavo nertą servetėlę? Už šio įpročio slypėjo daugiau nei noras apsaugoti nuo dulkių

Nerta servetėlė ant televizoriaus pirmiausia buvo namų puošmena ir senesnės buities tradicijos tęsinys. Rankdarbiais buvo įprasta dekoruoti stalus, komodas, lentynėles ir radijo aparatus, todėl namuose atsiradęs televizorius taip pat gaudavo savo papuošimą. Servetėlė galėjo pridengti dalį paviršiaus, tačiau jos reikšmė buvo platesnė: naujas, iš pradžių neįprastas technikos daiktas taip įsiliedavo į jau pažįstamą kambario aplinką.

Ši detalė daugeliui iki šiol primena tėvų ar senelių namus. Televizorius su giliu korpusu, ant jo krašto nusviręs raštas ir kruopščiai ištiesinta servetėlė sudaro lengvai atpažįstamą vaizdą. Vis dėlto vienos visoms šeimoms bendros priežasties nebuvo. Vienur svarbiausia buvo puošyba, kitur – noras tausoti daiktą, o dar kitur servetėlė tiesiog gulėjo todėl, kad taip atrodė gražu ir įprasta. Šį paprotį geriausiai paaiškina tuometės technikos išvaizdos ir namų dekoravimo tradicijų derinys.

Senasis televizorius savo išvaizda buvo artimas baldui

Dabartinis plonas ekranas ir senasis televizorius kambaryje užima labai skirtingą vietą. Ankstesni aparatai turėjo gilius korpusus, o dalis jų buvo įtaisyti į medines dėžes. Pavyzdžiui, Lietuvos etnografijos muziejuje saugomas „Rekord“ televizorius aprašomas kaip medinį korpusą turintis, 24 kilogramus sveriantis įrenginys. Tai buvo aiškiai matomas kambario daiktas su plačiu viršumi. Tokį paviršių buvo lengva suvokti panašiai kaip komodos ar spintelės viršų, kuriam namuose jau buvo įprasta parinkti tekstilinę puošmeną.

Panašumas į baldus buvo būdingas ir ankstesniems radijo imtuvams. Lietuvos etnografijos muziejaus technikos parodos apraše pažymima, kad mediniai, dažnai rankų darbo radijo aparatų korpusai juos darė panašius į baldus. Ši aplinkybė padeda suprasti ir servetėlės vietą: technika patekdavo į interjerą, kuriame dekoratyvinė tekstilė jau turėjo savo paskirtį. Galima manyti, kad pažįstama puošmena palengvindavo naujo daikto „prisijaukinimą“. Televizorius išsiskyrė savo veikimu, tačiau jo išorė buvo derinama prie likusio kambario.

Servetėlės namus puošė gerokai anksčiau, nei juose atsirado televizoriai

Nertos ir siuvinėtos servetėlės nebuvo vien sovietinės buities reiškinys. Kanados „Western Development Museum“ jas apibūdina kaip dekoratyvinę ir paviršius saugančią tekstilę, naudotą ant įvairių baldų. Jos buvo tiesiamos po vazomis, nuotraukomis, kitais daiktais, taip pat po radijo aparatais. Muziejaus rinkinyje yra XIX amžiaus ir XX amžiaus pradžios pavyzdžių. Tai rodo, kad televizorių puošimas atsirado gerokai senesnės namų tekstilės tradicijos aplinkoje.

Rankų darbo servetėlė taip pat buvo proga parodyti savo gebėjimus. Jos raštui sukurti reikėjo kruopštumo, laiko ir įgūdžių, todėl toks daiktas galėjo būti vertinamas ir dėl paties darbo. Muziejus atkreipia dėmesį būtent į šią dažnai nepastebimą servetėlių pusę – jų kūrėjų meistriškumą ir kūrybiškumą. Iš čia galima suprasti, kodėl rankdarbiui būdavo parenkama gerai matoma vieta. Ant televizoriaus jis patekdavo į tą kambario dalį, į kurią dažnai krypdavo namiškių ir svečių žvilgsniai.

Nertos servetėlės

Televizorius buvo daiktas, kurį norėjosi tausoti ir gražiai pateikti

Pirmaisiais televizijos plitimo metais nuosavas aparatas galėjo tapti visos aplinkos susidomėjimo centru. Lietuvos etnografijos muziejaus aprašyme pasakojama apie 1957 metais Rygoje įsigytą „Rekord“, vieną pirmųjų televizorių Kėdainiuose. Jo žiūrėti susirinkdavo mokiniai, o kambaryje jiems net būdavo padaromi suolai. Muziejus taip pat mini bendrą filmų, spektaklių ir koncertų žiūrėjimą su giminėmis bei kaimynais. Tokiame kontekste suprantama, kodėl televizoriui buvo skiriamas dėmesys ir parenkama reprezentatyvi vieta.

Tame pačiame muziejaus tekste tiesiogiai užfiksuotas ir pats paprotys: televizoriai būdavo užtiesiami staltiesėlėmis bei servetėlėmis, saugomi nuo tiesioginių saulės spindulių. Tačiau svarbu nepainioti skirtingų užtiesalų paskirties. Tankus audeklas ir ažūrinė nerta servetėlė paviršių uždengia nevienodai. Pastaroji turi daug tarpelių, todėl jos nereikėtų įsivaizduoti kaip sandaraus dulkių dangalo. Praktinį norą tausoti daiktą čia lydėjo estetinė nuostata: prižiūrimas namų daiktas galėjo būti ir papuoštas.

Graži puošmena ne visada reiškė tinkamą technikos priežiūrą

Vertinant šį įprotį šiandien, būtina atskirti namų estetiką nuo įrenginio naudojimo reikalavimų. Televizoriaus vėdinimo angos turi likti laisvos, todėl jų negalima uždengti nei servetėle, nei kitu audiniu. Pavyzdžiui, „Sony“ naudojimo instrukcijoje aiškiai nurodoma neuždengti ventiliacijos angų ir palikti vietos oro cirkuliacijai. Tai nereiškia, kad kiekviena ant seno televizoriaus gulėjusi servetėlė būtinai trukdė jo veikimui – svarbu, kur buvo angos ir kaip užtiesalas padėtas. Tačiau vien dekoratyvus vaizdas nepatvirtina saugaus naudojimo.

Pasikeitus televizorių formai, pasikeitė ir galimybė juos taip puošti. Ant plono ekrano nebėra senojo plataus paviršiaus, kuriam servetėlė vizualiai tiko. Pats rankdarbis dėl to nepraranda vertės: jis gali likti šeimos prisiminimu ar rasti vietą kitur namuose. Žvelgiant į senas nuotraukas, servetėlę ant televizoriaus prasminga matyti kaip kelių buities įpročių susitikimą. Nauja technika buvo įkurdinama kambaryje, kuriame jau egzistavo savas jaukumo supratimas, o pažįstamas rankų darbo raštas padėdavo jai tapti namų dalimi.