Tėvų senas televizorius veikė 20 metų, o naują kartais tenka keisti po 6: priežastis slypi jo viduje

Dar prieš keliolika metų daugelyje Lietuvos namų stovėjo didžiulis kineskopinis televizorius. Jis užimdavo pusę spintelės, sverdavo tiek, kad vienam žmogui jo geriau net nebandyti nešti, o įjungtas kartais skleisdavo tylų zvimbimą. Vaizdo kokybe su dabartiniais televizoriais jis, žinoma, negalėjo varžytis.

Tačiau buvo vienas dalykas, kurį tie seni „stori“ televizoriai mokėjo stebėtinai gerai – jie tiesiog veikė.

Penkiolika metų? Nieko neįprasto. Dvidešimt metų? Irgi pasitaikydavo. Kai kuriuose namuose toks televizorius būdavo pakeičiamas ne todėl, kad sugedo, o todėl, kad šeima pagaliau nusipirko ploną LCD ekraną.

Ir čia prasideda keisčiausia šios istorijos dalis. Naujas televizorius gali turėti internetą, „Netflix“, programėles, balso valdymą ir fantastišką 4K vaizdą, tačiau jo gyvenimo trukmė nebūtinai bus tokia įspūdinga.

Problema nebūtinai reiškia, kad anksčiau viskas buvo gaminama „sąžiningai“, o dabar gamintojai tyčia kuria trumpai tarnaujančius prietaisus. Paaiškinimas daug paprastesnis: šiuolaikinio televizoriaus viduje yra nepalyginamai daugiau dalykų, kurie gali sugesti.

Senajame televizoriuje tiesiog buvo mažiau kam sugesti

Kineskopinis televizorius šiandien atrodo kaip technologinis dinozauras, tačiau būtent jo paprastumas buvo viena didžiausių stiprybių. Jo elektronika, lyginant su dabartiniu televizoriumi, buvo gana elementari.

Nebuvo „Wi-Fi“, „Bluetooth“, operacinės sistemos, programėlių, atminties, išmanaus procesoriaus ar dešimčių foninių funkcijų. Televizorius turėjo vieną pagrindinę užduotį – priimti signalą ir parodyti vaizdą.

Kuo mažiau sudėtingų komponentų, tuo mažiau potencialių gedimo vietų.

Be to, senas televizorius turėjo dar vieną dabar beveik juokingai atrodantį pranašumą – vietos jo viduje buvo labai daug. Didelis korpusas leido šilumai lengviau pasišalinti.

Šiuolaikinio televizoriaus situacija visiškai kitokia. Gamintojai konkuruoja, kas pagamins plonesnį ekraną, siauresnius rėmelius ir elegantiškesnį korpusą. Visa elektronika turi tilpti kelių centimetrų storio konstrukcijoje.

O elektronika karščio nemėgsta.

Ilgainiui temperatūros svyravimai veikia maitinimo blokus, kondensatorius, ekranų apšvietimą, pagrindines plokštes ir kitus komponentus. Užtenka vieno iš jų gedimo ir puikiai atrodantis televizorius gali staiga tapti dideliu juodu stačiakampiu ant sienos.

Skaičiai parodo labai nemalonų skirtumą

Skirtingų televizorių tarnavimo laikas labai priklauso nuo modelio, naudojimo ir aplinkos, tačiau technologijų apžvalgose minimas skirtumas yra didelis.

Kineskopinių televizorių vidutinė naudojimo trukmė gali siekti maždaug 15 metų, o dalis jų be rimtesnių problemų ištempdavo ir daugiau nei du dešimtmečius.

Su dabartiniais LCD ir LED televizoriais situacija kitokia. Jų realus naudojimo laikotarpis neretai sukasi apie maždaug šešerius ar daugiau metų, nors geras televizorius, žinoma, gali tarnauti ir gerokai ilgiau.

Svarbiausia čia ne pats skaičius.

Įsivaizduokite televizorių, pirktą 2004 metais. Jis galėjo sulaukti 2020-ųjų ir vis dar rodyti vaizdą. Tuo metu per tą patį laikotarpį namuose teoriškai galėjo pasikeisti du ar net trys šiuolaikiniai televizoriai.

Ir kaltas ne vien ekranas.

Dabartiniame televizoriuje yra procesorius, operatyvioji atmintis, duomenų kaupiklis, tinklo moduliai, sudėtinga pagrindinė plokštė, maitinimo sistema, ekrano valdikliai ir tūkstančiai kitų elektroninių elementų.

Kiekvienas papildomas komponentas suteikia naują funkciją. Tačiau kartu atsiranda dar viena vieta, kurioje kažkas gali nustoti veikti.

Televizorius gali nesugesti, bet vis tiek pasenti

Čia šiuolaikiniai televizoriai turi dar vieną problemą, kurios mūsų tėvų kineskopiniai aparatai apskritai nežinojo.

Programinę įrangą.

Senas televizorius nežinojo, kas yra atnaujinimas. Jam nereikėjo prisijungti prie serverio, atnaujinti programėlės ar gauti naujos operacinės sistemos versijos. Jeigu televizorius rodė vaizdą 1999 metais, labai tikėtina, kad lygiai tą patį jis galėjo daryti ir 2009-aisiais.

Šiuolaikinis televizorius iš esmės yra didelis kompiuteris su ekranu.

Kol jis naujas, viskas atrodo puikiai. Programėlės atsidaro greitai, meniu veikia sklandžiai, vaizdo transliacijos pasileidžia iš karto. Tačiau po kelerių metų programėlės sunkėja, paslaugų reikalavimai keičiasi, gamintojas gali sumažinti senesnio modelio programinės įrangos palaikymą.

Ir atsiranda absurdiška situacija.

Pats ekranas vis dar geras. Garsiakalbiai veikia. Maitinimas veikia. Tačiau televizorius pasidarė lėtas, viena programėlė nebeveikia, kita pradeda strigti, o atnaujinimų nebėra.

Fiziškai televizorius dar nėra miręs, tačiau žmogui jau pradeda atrodyti, kad laikas pirkti naują.

Tiesa, tai nebūtinai reiškia, kad jį reikia išmesti. Seną išmanųjį televizorių dažnai galima dar ilgai naudoti prijungus atskirą TV priedėlį ar kitą išorinį įrenginį.

Bet seno kineskopinio televizoriaus atgal norėtumėte vargu ar

Perskaičius visa tai gali pasirodyti, kad prieš 20 metų televizoriai buvo tiesiog geresni. Tačiau tai būtų tik pusė tiesos.

Senas kineskopinis televizorius buvo sunkus, didelis ir energijos vartojimo požiūriu gerokai neefektyvesnis. Jame buvo naudojamos medžiagos ir konstrukcijos, kurios šiandien jau būtų vertinamos visai kitaip. Be to, šiuolaikinį OLED ar gerą LED televizorių su senu CRT lyginti pagal vaizdo kokybę praktiškai nėra prasmės.

Dar viena problema išryškėtų tada, jei senasis televizorius pagaliau sugestų.

Prieš 20 ar 30 metų tokius aparatus taisyti mokėjo daugybė meistrų. Dabar rasti žmogų, kuris norėtų rimtai remontuoti kineskopinį televizorių, gali būti gerokai sunkiau, o remontas ekonomine prasme dažnai apskritai nebeturėtų prasmės.

Todėl tikroji šios istorijos ironija slypi kitur.

Technologijos per kelis dešimtmečius padarė milžinišką šuolį. Dabartinis televizorius yra plonesnis, gražesnis, sunaudoja mažiau energijos, rodo nepalyginamai geresnį vaizdą ir gali atlikti funkcijas, apie kurias kineskopinio televizoriaus laikais net nesvajojome.

Tačiau už visą tą sudėtingumą sumokėjome viena savybe, kuri anksčiau atrodė savaime suprantama – paprastumu.

Tas senas televizorius svetainės kampe neturėjo dirbtinio intelekto, programėlių ir interneto. Jis net nemokėjo parodyti „YouTube“.

Bet yra nemaža tikimybė, kad jeigu jo nebūtume išmetę vien todėl, kad norėjome plonesnio ekrano, jis dar ilgai būtų tiesiog rodęs televiziją.

O tai šiandien, kai beveik kiekvienas mūsų prietaisas turi procesorių, programinę įrangą ir interneto ryšį, skamba beveik kaip prabanga.