„Žigulio“ sovietmečiu tekdavo laukti 5–10 metų: kiek jis kainavo ir kodėl naudotas kartais būdavo brangesnis už naują?

Pinigai sąskaitoje dar nereiškė, kad galėsi nusipirkti automobilį. Sovietmečiu „Žigulio“ pirkėjui reikėjo sulaukti ir savo eilės, o tai galėjo užtrukti penkerius, dešimt ar dar daugiau metų. Todėl naudotas automobilis turėjo pranašumą, už kurį žmonės sutikdavo primokėti: juo buvo galima išvažiuoti iš karto.

Šiandien, ieškodami automobilio, dažniausiai pradedame nuo biudžeto ir skelbimų. Sovietmečiu pirkimo kelias atrodė kitaip. Nauji automobiliai buvo parduodami nustatytomis kainomis, tačiau jų pasiūla neatitiko paklausos. Norint įsigyti „Žigulį“, dažnai tekdavo registruotis eilėje per darbovietę ir laukti, kol bus suteikta galimybė pirkti.

Automobilis šeimai buvo didelis pirkinys, kuriam taupyta metų metus. Jis reiškė patogesnę kelionę į darbą, galimybę aplankyti kitame rajone gyvenančius tėvus, nuvažiuoti į sodą ar išsiruošti atostogų nesiderinant prie autobusų ir traukinių tvarkaraščių. Kartu tai buvo matomas ženklas, kad šeimai pavyko gauti deficitinę prekę.

Kiek kainavo naujas „Žigulys“?

Vienas žinomiausių ankstyvųjų modelių, VAZ-2101, gamybos pradžioje kainavo apie 5 500 rublių. Tai buvo didžiulė suma eiliniam dirbančiam žmogui. Vėlesnių „Žigulių“ kainos skyrėsi pagal modelį, komplektaciją ir laikotarpį: geriau įrengti automobiliai kainavo gerokai daugiau, o kai kurių versijų kaina priartėjo prie 9–10 tūkst. rublių.

Todėl kalbant apie sovietinę automobilio kainą svarbu įvardyti konkretų modelį ir metus. „Žigulis“ apėmė visą VAZ automobilių šeimą, o per kelis dešimtmečius keitėsi ir pati pasiūla, ir valstybinės kainos.

Pirkėjo biudžetą gerai atskleidžia paprastas skaičiavimas. Uždirbant 150 rublių per mėnesį, 5 500 rublių kainuojantis automobilis atitiko beveik 37 visus mėnesinius atlyginimus. Tai daugiau nei trejų metų pajamos, jeigu nė vieno rublio nereikėtų maistui, būstui, drabužiams ar kitoms išlaidoms.

Taupyti tekdavo ilgai, net jei kaina nesikeisdavo

Reali šeima viso atlyginimo automobiliui skirti negalėjo. Todėl svarbiausia buvo suma, kurią pavykdavo reguliariai atidėti. Skaičiuojant pagal tą pačią 5 500 rublių automobilio kainą, skirtumas atrodytų taip:

Tai iliustracinis skaičiavimas, parodantis, kiek šeimos biudžetui reiškė toks pirkinys. Taupyti padėdavo dviejų dirbančių šeimos narių pajamos, papildomas uždarbis ar artimųjų parama. Sulaukus galimybės pirkti, reikalingą sumą jau reikėjo turėti.

Be paties automobilio, laukė ir kitos išlaidos: degalai, priežiūra, remontas, garažas ar vieta jam laikyti. Įsigijus ilgai lauktą mašiną, norėjosi ją saugoti kuo ilgiau, todėl automobilio priežiūra tapdavo nuolatine šeimos gyvenimo dalimi.

„Žigulys“

Kodėl eilė galėjo tęstis penkerius ar dešimt metų?

Naujų automobilių pardavimas buvo paremtas paskirstymu. Darbovietės gaudavo ribotą automobilių skaičių, o norinčių juos įsigyti būdavo gerokai daugiau. Darbuotojas pateikdavo prašymą ir laukdavo, kol pagal nustatytą tvarką ateis jo eilė.

Laukimo trukmė priklausė nuo darbovietės, jai tenkančių automobilių kiekio, pageidaujamo modelio ir pirkėjo padėties eilėje. Vienur automobilį buvo galima gauti greičiau, kitur laukimas užsitęsdavo daugelį metų. Ne kiekvienas norintis apskritai turėjo vienodai prieinamą kelią į tokią eilę.

Todėl pinigų sukaupimas ir teisės nusipirkti automobilį gavimas buvo dvi atskiros užduotys. Žmogus galėjo būti finansiškai pasiruošęs, tačiau vis tiek negalėjo tiesiog nuvažiuoti į parduotuvę, išsirinkti patinkančios spalvos mašiną ir ją parsivežti.

Už ką pirkėjas primokėdavo naudotų automobilių rinkoje?

Naudotas automobilis leido apeiti ilgą laukimą. Jo savininkas parduodavo konkrečią, jau turimą transporto priemonę, todėl pirkėjui nebereikėdavo tikėtis būsimo paskirstymo. Tai buvo ypač vertinga žmogui, kuriam automobilio reikėjo dabar.

Tokioje rinkoje kainą veikė ir automobilio būklė, ir pati galimybė jį gauti. Tvarkingas, nedaug važinėtas „Žigulys“ kartais būdavo parduodamas brangiau už naujo automobilio valstybinę kainą. Pirkėjas sumokėdavo už tai, kad po sandorio galės važiuoti, o ne dar kelerius metus laukti savo eilės.

Naujo automobilio kaina buvo administraciškai nustatyta. Naudoto automobilio pardavėjas ir pirkėjas susitikdavo visai kitomis aplinkybėmis: vienas jau turėjo paklausią prekę, kitas ieškojo galimybės ją įsigyti. Dėl šio skirtumo įprasta taisyklė, kad naudotas daiktas turi kainuoti mažiau už naują, ne visada veikdavo.

Kodėl susidėvėjimas nenumušdavo kainos taip, kaip tikėtumėmės?

Automobilio amžius ir nuvažiuotas atstumas buvo svarbūs, tačiau juos nusverdavo trūkumas. Jeigu alternatyva buvo ilgas laukimas be aiškaus termino, kelių metų senumo mašina galėjo atrodyti labai patraukliai. Ypač jei ji prižiūrėta, be didesnių pažeidimų ir nereikalavo skubaus remonto.

Be to, automobiliai buvo ilgai eksploatuojami ir remontuojami. Daug savininkų patys išmanydavo jų sandarą, ieškodavo detalių, keisdavo agregatus ir stengdavosi pratęsti mašinos tarnavimo laiką. Pirkdamas žmogus vertino, ar automobilis leis važinėti ir kiek pastangų reikės jam išlaikyti.

Deficito sąlygomis gerai išsaugotas automobilis turėjo stiprią poziciją. Pardavėjui nereikėjo konkuruoti su gausia iš karto parduodamų naujų mašinų pasiūla.

Kodėl „Žigulio“ pirkimas tapdavo šeimos įvykiu?

Ilgas taupymas ir laukimas suteikdavo pirkiniui svorio dar iki pirmosios kelionės. Šeima jau būdavo ne kartą aptarusi, kur važiuos, kaip automobilį laikys ir kas juo naudosis. Gavus paskyrą, prasidėdavo konkretūs rūpesčiai: paruošti pinigus, susitvarkyti formalumus ir parsivežti mašiną.

Automobilis pakeisdavo kasdienius įpročius. Atsirasdavo daugiau galimybių keliauti, vežti daiktus, padėti artimiesiems. Kartu reikėdavo laiko priežiūrai, remontui ir detalių paieškoms. Mašina tapdavo ir patogumu, ir atskiru šeimos projektu.

Būtent dėl to pasakojimuose apie pirmąjį „Žigulį“ dažnai minimas ne vien modelis ar spalva. Prisimenama, kiek metų jo laukta, kaip taupyta ir iš kur jis parsivežtas. O didesnė naudoto automobilio kaina paaiškina svarbiausią to laikotarpio aplinkybę: kartais brangiausia pirkėjui buvo galimybė nebelaukti.