Prieš 150 metų žmonės buvo „šiltesni“: kodėl 37 laipsniai nebėra vienintelė normalios kūno temperatūros reikšmė

Daugeliui nuo vaikystės pažįstamas skaičius – 37 laipsniai – daugiau nei pusantro šimtmečio buvo laikomas pagrindiniu normalios kūno temperatūros orientyru. Tačiau didelių duomenų rinkinių analizės rodo, kad šiuolaikinių žmonių vidutinė temperatūra gali būti žemesnė ir artimesnė 36,4 °C. Mokslininkai aiškinasi, kiek šį skirtumą lemia pasikeitusi sveikata, gyvenimo sąlygos ir pats organizmas, o kiek – skirtingų laikotarpių matavimo metodai.

Šis pokytis nereiškia, kad vieną dieną žmonija staiga pradėjo vėsti. Kalbama apie nedidelį vidutinės temperatūros poslinkį, išryškėjantį lyginant daugybės žmonių matavimus per ilgą laiką. Atskiro žmogaus temperatūra ir dabar nėra nekintantis skaičius: ją veikia amžius, paros metas, aktyvumas ir tai, kur bei kaip matuojama. Todėl svarbiausias tyrimų keliamas klausimas – ar įprastas 37 laipsnių orientyras apskritai gali vienodai apibūdinti visus žmones.

Kaip vieno gydytojo tyrimai įtvirtino 37 laipsnių normą

XIX amžiuje temperatūros matavimas dar nebuvo tokia kasdienė medicinos procedūra kaip šiandien. Vokiečių gydytojas Karlas Wunderlichas siekė sistemingai išsiaiškinti, kuo karščiuojančio žmogaus temperatūra skiriasi nuo sveikojo. Leipcigo ligoninėje per maždaug penkiolika metų jis sukaupė daugiau nei milijoną matavimų, apėmusių apie 25 tūkst. įvairaus amžiaus vyrų ir moterų. Tokia duomenų apimtis anuomet buvo išskirtinė ir suteikė jo išvadoms didelį svorį.

Apibendrinęs stebėjimus gydytojas nurodė, kad vidutinė sveiko suaugusio žmogaus kūno temperatūra yra apie 37 °C, o aukštesnė nei 38 °C temperatūra siejama su karščiavimu. Panašių išvadų buvo priėję ir kiti gydytojai, tačiau būtent Wunderlicho darbo mastas padėjo šiam skaičiui įsitvirtinti medicinoje. Ilgainiui jis tapo toks įprastas, kad daugeliui pradėjo reikšti ne vidurkį, o beveik privalomą sveiko kūno rodmenį.

Pats Wunderlichas pastebėjo, kad temperatūra nėra vienoda. Moterų ji vidutiniškai buvo šiek tiek aukštesnė nei vyrų, vyresnių žmonių – žemesnė nei jaunesnių. Rodmenys taip pat keitėsi dienos metu. Taigi net istorinis tyrimas, įtvirtinęs 37 laipsnių orientyrą, kartu parodė, kad žmogaus kūno negalima sutalpinti į vieną nekintančią reikšmę.

Ką parodė daugiau nei pusantro šimtmečio duomenys

Stanfordo universiteto mokslininkės Julie Parsonnet vadovaujama komanda išanalizavo tris didelius JAV duomenų rinkinius. Jie apėmė beveik 190 tūkst. žmonių temperatūros matavimus, rinktus nuo 1862 iki 2017 metų. Tai leido pažvelgti į gerokai ilgesnį laikotarpį nei vienos ligoninės ar vienos kartos stebėjimai. Tyrėjams rūpėjo, ar šiuolaikinių žmonių rodmenys iš tiesų skiriasi nuo ankstesnių kartų, ar tokį įspūdį sukuria nevienodi prietaisai ir matavimo aplinkybės.

Analizėje išryškėjo mažėjimo tendencija. Šiuolaikinių suaugusiųjų vidutinė temperatūra buvo apie 36,39 °C – mažesnė už plačiai žinomą 37 laipsnių reikšmę. Skirtumas atrodo nedidelis, tačiau didelėje populiacijoje jis kelia svarbių klausimų apie ilgalaikius organizmo ir aplinkos pokyčius. Panašią kryptį parodė ir kiti tyrimai, todėl reiškinio negalima paaiškinti vien vienos grupės išskirtinumu.

Vis dėlto 36,39 °C taip pat nereikėtų paversti nauju skaičiumi, kurį privalėtų rodyti kiekvieno sveiko žmogaus termometras. Vidurkis apibūdina tyrime vertintų žmonių grupę. Vieno asmens įprasta temperatūra gali būti aukštesnė arba žemesnė, o matavimo rezultatas priklauso ir nuo konkrečių sąlygų.

Temperatūra 37 laipsniai. Kada tai normalu, o kada jau gali rodyti paslėptą uždegimą?

Vienas paaiškinimų – organizmui tenka mažiau nuolat kovoti

Viena svarbiausių hipotezių siejama su geresne žmonių sveikata. Prieš pusantro šimtmečio infekcijos buvo dažnesnės, jų gydymo galimybės – ribotos. Tuberkuliozė, dizenterija, reumatinė karštinė ir sunkios dantų infekcijos galėjo ilgai veikti organizmą. Net jeigu žmogus tuo metu nebuvo ūmiai karščiuojantis ligonis, jo imuninė sistema galėjo nuolat reaguoti į lėtinį uždegimą ar užsitęsusią infekciją.

Tokia kova reikalauja energijos. Suaktyvėjusi imuninė sistema keičia organizmo energijos sąnaudas, o medžiagų apykaitos procesai susiję su šilumos gamyba. Julie Parsonnet požiūriu, sumažėjusi lėtinių infekcijų ir uždegimo našta galėtų paaiškinti bent dalį ilgalaikio temperatūros kritimo. Pagerėjusi higiena, skiepai, gydymas ir dantų priežiūra pakeitė sąlygas, kuriomis gyvena žmogaus kūnas.

Per tą laiką labai pasikeitė ir gyvenimo trukmė. XIX amžiaus gyventojų gyvenimo trukmės vidurkiai buvo gerokai mažesni nei šiandien, o kai kuriuose apibendrinimuose minima maždaug 38 metų reikšmė. Tai nereiškia, kad visi žmonės mirdavo sulaukę tokio amžiaus: bendrą vidurkį stipriai veikė didelis vaikų mirtingumas. Tačiau šis skirtumas primena, kokia didelė buvo ligų ir gyvenimo sąlygų našta.

Temperatūros mažėjimas pastebėtas ir Amazonėje

Svarbių užuominų suteikė Amazonės regione gyvenančių cimanių bendruomenių stebėjimai. Jų patirtis įdomi tuo, kad reikšmingi pokyčiai vyko per daug trumpesnį laiką nei pusantro šimtmečio. Biologinis antropologas Adrianas Jaeggi nurodo, kad XXI amžiaus pradžioje šių žmonių vidutinė kūno temperatūra buvo artima 37 °C, o maždaug po dviejų dešimtmečių sumažėjo iki maždaug 36,5 °C.

Per šį laikotarpį keitėsi ir bendruomenių gyvenimas. Gerėjo sveikatos priežiūros prieinamumas, plito skiepijimas bei sanitarijos priemonės. Dažnesnis naudojimasis tualetais ir avalyne galėjo mažinti dalies infekcijų riziką. Pavyzdžiui, kabliakirmėlėmis galima užsikrėsti per odą kontaktuojant su užterštu dirvožemiu, todėl vaikščiojimo basomis įpročiai turi reikšmės.

Šie stebėjimai sustiprino susidomėjimą ryšiu tarp aplinkos, infekcijų ir kūno temperatūros. Jie taip pat parodė, kad mažėjimo tendencija nėra siejama vien su turtingų valstybių gyventojais. Tačiau išskirti vieną priežastį sudėtinga, nes sveikatos priežiūra, gyvenimo sąlygos ir kasdieniai įpročiai keitėsi kartu.

Šildomi namai ir kondicionieriai taip pat keičia kasdienybę

Dar vienas galimas veiksnys – stabilesnė aplinkos temperatūra. Žmogaus organizmas nuolat palaiko savo šiluminę pusiausvyrą, tačiau tam reikalingos pastangos priklauso nuo aplinkos. Gyvenant šaltyje tenka daugiau rūpintis šilumos išsaugojimu ir gamyba, karštyje – jos atidavimu. Šiuolaikiniame būste didelę dalį šių svyravimų sušvelnina šildymas ir vėsinimas.

JAV oro kondicionieriai paplitę bent 88 proc. namų ūkių, o Jungtinėje Karalystėje panaši dalis būstų turi centrinį šildymą. Tai nereiškia, kad visų gyventojų namuose vienodai komfortiška, tačiau didelė žmonių dalis daug laiko praleidžia aplinkoje, kurios temperatūra reguliuojama. Organizmui rečiau tenka prisitaikyti prie tokių didelių pokyčių, kokius patirdavo ankstesnės kartos.

Ši aplinka siejama su vadinamąja termoneutralia zona – sąlygomis, kuriomis kūnui nereikia papildomai didinti energijos sąnaudų šiluminei pusiausvyrai palaikyti. Tai viena iš hipotezių, galinčių papildyti geresnės sveikatos paaiškinimą. Vien šildymo ar kondicionavimo poveikiu viso nustatyto temperatūros pokyčio paaiškinti negalima.

Ar senieji termometrai tiesiog rodė kitaip?

Dalis mokslininkų atsargiau vertina išvadą, kad per ilgą laiką pasikeitė pats žmogaus kūnas. Infekcinių ligų specialistas ir medicinos istorijos tyrėjas Philipas Mackowiakas atkreipia dėmesį į senųjų termometrų tikslumą. Apžiūrėjęs vieną su Wunderlicho laikotarpiu siejamų prietaisų, jis pastebėjo reikšmingą kalibravimo neatitikimą. Tai kelia klausimą, kiek istorinių rodmenų galima tiesiogiai lyginti su dabartiniais.

Matavimas XIX amžiuje buvo gerokai nepatogesnis. Naudoti ilgi, maždaug 30 centimetrų gyvsidabrio termometrai, o temperatūrai nustatyti pacientui tekdavo ramiai išbūti 15–20 minučių. Prietaisų tikslumui tikrinti buvo svarbios žinomos temperatūros, tokios kaip tirpstančio ledo ar verdančio vandens. Ši procedūra labai skyrėsi nuo šiandien įprasto greito matavimo.

Svarbi ir matavimo vieta. Wunderlichas temperatūrą matavo pažastyje, o dalyje šiuolaikinių tyrimų naudojami burnoje gauti rodmenys. Skirtingose kūno vietose užfiksuoti skaičiai nėra automatiškai lygiaverčiai. Todėl istorinius duomenis reikia vertinti kartu su jų surinkimo aplinkybėmis, o ne vien sudėti į bendrą lentelę.

Kodėl vien matavimo klaidų paaiškinimo nepakanka

Julie Parsonnet komanda mėgino atskirti galimą prietaisų poveikį nuo tikro ilgalaikio pokyčio. Viename rinkinyje buvo JAV pilietinio karo Sąjungos armijos veteranų duomenys. Tyrėjai lygino skirtingais metais gimusius žmones, kurių temperatūra matuota tuo pačiu laikotarpiu, taip pat nagrinėjo tos pačios gimimo kartos matavimus skirtingu metu.

Tokie palyginimai padėjo sumažinti dalį neapibrėžtumo. Jei skirtingų kartų žmonės matuojami panašiomis aplinkybėmis, vien senesnio termometro naudojimu visą skirtumą paaiškinti sunkiau. Analizėje anksčiau gimę žmonės pasižymėjo aukštesne vidutine temperatūra nei vėliau gimusieji.

Panaši mažėjimo kryptis išryškėjo ir kituose duomenų rinkiniuose, apimančiuose 1971–2017 metus. Tuo laikotarpiu matavimo priemonės buvo gerokai artimesnės šiuolaikinėms. Dėl to tyrėjai mano, kad metodų skirtumai svarbūs, tačiau greičiausiai nėra vienintelis visos tendencijos paaiškinimas.

Temperatūra priklauso ir nuo žmogaus, ir nuo paros meto

Net neatliekant istorinių palyginimų matyti, kad sveikų žmonių temperatūra nevienoda. Vyresniame amžiuje ji dažnai būna žemesnė – tai siejama su medžiagų apykaitos ir energijos sąnaudų pokyčiais. Moterų vidutiniai rodmenys gali būti šiek tiek aukštesni nei vyrų, tačiau individualūs skirtumai neleidžia kiekvieno žmogaus vertinti vien pagal grupės vidurkį.

Temperatūra taip pat keičiasi pagal cirkadinį ritmą. Paprastai žemesni rodmenys būna anksti ryte, maždaug 3–5 valandą, o aukštesni – vėlyvą popietę ir ankstyvą vakarą, apie 16–18 valandą. Todėl ryte ir vakare tuo pačiu termometru gauti šiek tiek skirtingi skaičiai savaime nėra netikėtas reiškinys.

Tyrimuose aptinkama sąsajų ir su kūno sudėjimu. Aukštesnių žmonių temperatūra gali būti šiek tiek žemesnė, o didesnis svoris kai kuriose analizėse siejamas su aukštesniais rodmenimis. Tačiau šie ryšiai nėra paprasta taisyklė, pagal kurią būtų galima apskaičiuoti konkretaus žmogaus temperatūrą. Reikšmės turi ir fizinis aktyvumas bei matavimo aplinkybės.

Ar 37 laipsniai vis dar laikomi norma?

37 °C išlieka plačiai žinomas orientyras, tačiau jo nereikėtų laikyti vienintele tinkama reikšme visiems žmonėms. Naujesni tyrimai keičia supratimą apie temperatūros pasiskirstymą, ir į šiuos duomenis jau atsižvelgiama medicininėje literatūroje bei informacinėse sistemose, tarp jų „Harrisono vidaus ligų principuose“ ir „UpToDate“. Vis daugiau dėmesio skiriama intervalui ir konkretaus žmogaus aplinkybėms.

Skirtumas tarp 36,99 ir 37,01 °C neatskiria dviejų iš esmės skirtingų organizmo būsenų. Taip pat 36,4 °C vidurkis nereiškia, kad kiekvienas aukštesnis rodmuo jau yra karščiavimas. Temperatūros reikšmę būtina vertinti kartu su matavimo vieta, paros laiku, įprastais žmogaus rodmenimis ir savijauta. Ryškūs nukrypimai, tokie kaip žemesnė nei 35 °C ar aukštesnė nei 40 °C temperatūra, gali būti rimto sutrikimo požymis, tačiau būklės svarba neapsiriboja vien šių ribų peržengimu.

Ilgalaikiai stebėjimai rodo, kad keitėsi ir žmonių gyvenimas, ir jų organizmą veikiančios sąlygos. Mažiau užsitęsusių infekcijų, kitokia aplinka bei pažangesni matavimo metodai kartu keičia tai, ką vadiname normalia temperatūra. Todėl svarbiausia šių tyrimų išvada nėra būtinybė vieną skaičių pakeisti kitu. Ji primena, kad žmogaus kūno temperatūra turi natūralią įvairovę, kurios vienas istorinis vidurkis negali visiškai apibūdinti.