Užsienyje išsinuomojome automobilį už 23 eurus per dieną: grąžinant atsirado papildomas mokestis

Kai telefone atsidariau galutinę nuomos sąskaitą, pirmiausia pagalvojau, kad du kartus nuskaičiavo už degalus. Vienoje eilutėje buvo 16,80 euro, po ja – dar 35 eurai. Prie tų trisdešimt penkių parašyta „Fuel service“.

Parodžiau žmonai. Sėdėjome oro uoste, ji kaip tik bandė į rankinį bagažą sutalpinti megztinį, kuris niekaip nebetilpo.

– Čia kas?

– Nežinau. Už kurą, matyt.

– Tai už kurą šešiolika. O šitas?

Padidinau sąskaitą, nors nuo to angliškas užrašas aiškesnis nepasidarė. Už automobilį visai savaitei buvome sumokėję 161 eurą. Dabar už vieną praleistą sustojimą degalinėje prisidėjo dar 51,80.

Užsakydami daugiausia žiūrėjome į kainą

Automobilį rezervavau likus porai savaičių iki atostogų. Gyventi buvome pasirinkę kiek toliau nuo miesto, todėl be jo būtų tekę derintis prie autobusų arba mokėti už taksi. Pradžioje net neplanavome važinėti visą savaitę, bet radęs pasiūlymą už 23 eurus per dieną parašiau žmonai, kad už tokią kainą galima imti visam laikui.

Žinoma, peržiūrėjau ir kitus pasiūlymus. Vienur pigiau, bet automobilį reikėjo pasiimti už oro uosto ribų. Kitur kaina didesnė, tačiau buvo patogesnis atsiėmimas. Galiausiai išsirinkau vidurinį variantą ir jaučiausi visai neblogai pasidarbavęs.

Užsakymo patvirtinime buvo kuro sąlygos. „Pilnas–pilnas“. Jas mačiau, supratau, čia jokios paslapties nebuvo. Pasiimi su pilnu baku, tokį ir grąžini.

Tik visų papildomų mokesčių lentelės neskaičiau. Dokumentą atsidariau telefone, perbėgau akimis svarbiausius dalykus: paėmimo vietą, laiką, užstatą, vairuotojo dokumentus. Likusi dalis atrodė kaip ilgas standartinis tekstas, kurio niekas normaliai neskaito, kol neprireikia.

Atsiimdami automobilį jau buvome pavargę. Lėktuvas šiek tiek vėlavo, paskui laukėme bagažo, prie nuomos langelio irgi susidarė eilė. Darbuotojas kalbėjo greitai. Patikrino dokumentus, pasiūlė papildomą draudimą, parodė, kur pasirašyti, ir priminė apie pilną baką.

Palinksėjau. Degalus juk moku įsipilti.

Automobilį apėjau, nufotografavau kelis pabraižymus, užfiksavau kuro rodyklę. Šitą buvau prisiskaitęs internete: būtinai fotografuoti kėbulą, kad paskui nepriskirtų svetimų įbrėžimų.

Kad turėčiau ieškoti atskiro aptarnavimo mokesčio už degalus, tuo metu net neatėjo į galvą.

Degalinę palikome paskutiniam rytui

Visą savaitę su automobiliu jokių rūpesčių nebuvo. Važiavo, kondicionierius veikė, mūsų daiktai tilpo. Kelis kartus net pasidžiaugėme, kad gerai padarėme pasiėmę visam laikui: nereikėjo skaičiuoti kiekvienos išvykos.

Priešpaskutinę dieną pylėmės degalų. Įpyliau tiek, kad užtektų likusiems pasivažinėjimams, nes iki galo užpildyti baką planavau jau grąžindamas automobilį.

Žmona dar vakare paklausė, ar nereikėtų nuvažiuoti užsipilti dabar.

Pasakiau, kad neverta atskirai važinėti, ryte pakeliui bus degalinė. Žemėlapyje tikrai buvo. Net pasižiūrėjau, kiek reikės nusukti nuo maršruto.

O ryte išvažiavome vėliau, nei norėjome. Ne dėl vieno didelio įvykio. Tiesiog kol surinkome daiktus, patikrinome stalčius, išnešėme šiukšles, atidavėme raktus, praėjo dar kelios minutės. Tada dar ne į tą pusę išvažiavau iš aikštelės ir teko apsukti ratą.

Navigacija vedė link oro uosto, žmona šalia tikrino, kur tiksliai reikia grąžinti automobilį. Apie degalinę prisiminiau jau artėdamas prie nuomos aikštelės.

Kuro rodyklėje trūko maždaug vienos padalos.

– Gal grįžtam? – paklausė žmona.

Pažiūrėjau į laiką. Dar būtume spėję, bet reikėjo iš naujo ieškoti įvažiavimo, piltis, vėl važiuoti atgal. Nusprendžiau, kad neverta.

– Atskaičiuos, kiek trūksta. Ten gal dešimt ar penkiolika eurų.

Tai nebuvo suma, kurią kas nors man būtų pasakęs. Pats ją sugalvojau, žiūrėdamas į rodyklę.

Grąžinant darbuotojas tik pažymėjo, kad trūksta degalų

Aikštelėje darbuotojas apėjo automobilį, pasižiūrėjo į vidų, patikrino ridą. Aš stovėjau šalia ir laukiau, ar nepradės rodyti kokio nors brūkšnio ant durelių. Vis dar buvau pasiruošęs gintis dėl tų įbrėžimų, kuriuos nufotografavau pirmą dieną.

Dėl kėbulo klausimų nekilo. Darbuotojas parodė į kuro rodiklį ir pasakė, kad bakas nepilnas.

Atsakiau, kad žinau, nespėjome užsipilti. Paklausiau, ar trūkstamą kurą nuskaitys nuo kortelės. Jis patvirtino.

Viskas. Tuo pokalbis ir baigėsi.

Dabar galvoju, kad reikėjo paklausti ne kaip nuskaitys, o kiek iš viso tai kainuos. Bet tada man atrodė, jog abu kalbame apie tą patį: automobilyje trūksta degalų, nuomos bendrovė jų įpils, aš sumokėsiu.

Pasiėmėme lagaminus ir išėjome ieškoti kelio į terminalą.

Sąskaita atėjo jau oro uoste.

Mokėjome ne tik už tai, kas pateko į baką

Pirmas mano noras buvo parašyti, kad čia klaida. Degalų už 16,80 euro, o papildomai dar daugiau nei dvigubai tiek – už ką?

Susiradau laišką su nuomos dokumentais. Šįkart jau skaičiau ne pirmą puslapį. Papildomų mokesčių sąraše buvo nurodytas 35 eurų degalų papildymo paslaugos mokestis. Jis skaičiuojamas atskirai nuo pačių degalų.

Vadinasi, sąskaitoje niekas nebuvo padvigubinta. Viena eilutė buvo už trūkstamą kurą, kita – už tai, kad jo įpylimu turėjo pasirūpinti bendrovė.

Vis tiek parašiau. Paklausiau, ar mokestis tikrai taikomas ir tada, kai bake trūksta nedaug degalų. Gavau atsakymą su ta pačia sutarties vieta. Fiksuotas mokestis. Ne pagal tai, kiek litrų trūksta.

Žmona, pamačiusi atsakymą, tik priminė vakarykštį pokalbį apie degalinę. Neturėjau ką atsakyti. Ji siūlė, aš pasakiau, kad ryte bus patogiau.

Automobilio nuoma mums galiausiai kainavo 212,80 euro, įskaičiavus paskutinį degalų papildymą ir jo mokestį. Kelionės tai nesugadino, skolintis pinigų neprireikė, bet tie papildomi 35 eurai erzino. Ypač todėl, kad juos buvo taip lengva sutaupyti.

Grįžęs dar kartą pažiūrėjau į maršrutą. Degalinė, kurią buvau numatęs, nuo mūsų kelio buvo už kelių minučių. Mes tiesiog pravažiavome posūkį.