Viena stiklinė visiems: kaip gazuoto vandens automatuose ji būdavo „plaunama“ ir ar žmonės iš tiesų nesibodėjo?

Prie sovietmečio gazuoto vandens automato nereikėdavo nei savo butelio, nei vienkartinio puodelio. Atsigėręs žmogus palikdavo stiklinę kitam, šis ją trumpai perskalaudavo ir pildavosi gėrimą. Skalavimo įtaisas automatuose buvo, tačiau jis veikė gerokai paprasčiau, nei šiandien būtų galima tikėtis. O prisiminimas, kad bendra stiklinė niekam nekėlė klausimų, nėra visai tikslus.

Apversti stiklinę, prispausti ją prie grotelių, sulaukti vandens čiurkšlės, tada pastatyti po gėrimo išpylimo anga ir įmesti monetą – toks buvo įprastas naudojimosi automatu eiliškumas. Prie gėrimo būdavo grįžtama su tuo pačiu indu, iš kurio prieš akimirką galėjo gerti nepažįstamas žmogus.

Tokie automatai stovėjo ir Lietuvos miestuose. Klaipėdiečių prisiminimuose išlikusios tiek jų kainos – viena kapeika už gazuotą vandenį ir trys už vandenį su sirupu, – tiek labai praktiška problema: kartais atsigerti nepavykdavo, nes prie aparato nebūdavo stiklinės.

Stiklinė pati paspausdavo vandens vožtuvą

Šalia gėrimo išpylimo vietos būdavo nedidelė įduba su metalinėmis grotelėmis. Ant jų reikėdavo padėti stiklinę dugnu į viršų ir paspausti žemyn. Šis judesys atidarydavo vandens tiekimą, o iš apačios kylanti čiurkšlė perskalaudavo stiklinės vidų. Panašus principas – apverstas indas ir paspaudimu paleidžiamas vanduo – naudotas skirtinguose aparatuose.

Viskas vykdavo tiesiai prieš pirkėjo akis. Vanduo ištekėdavo, stiklinė atrodydavo praskalauta, todėl ją buvo galima vėl statyti po gėrimo dozatoriumi. Vieni paspausdavo trumpai, kiti pakartodavo kelis kartus.

Tai buvo skalavimas tekančiu vandeniu. Po kiekvieno lankytojo stiklinė nepatekdavo į uždarą plovimo kamerą, jos nešveisdavo šepetys ir nevyko įprastas plovimo su indų plovikliu ciklas. Šių veiksmų prie automato tiesiog nebūdavo. Istoriniuose aparatų aprašymuose taip pat minima, kad dalis modelių buvo pritaikyti vienkartiniams popieriniams puodeliams – bendra stiklinė nebuvo vienintelis kada nors naudotas sprendimas.

Vidų perskalauti lengviau negu kruopščiai nuplauti kraštelį

Apverstos stiklinės vidų vandens srovė pasiekdavo tiesiogiai. Tačiau stiklinė turi ir išorinį paviršių bei kraštelį, prie kurio liečiasi lūpos. Trumpas skalavimas negali būti tapatinamas su kruopščiu visų šių vietų nuplovimu.

Čia ir slypi skirtumas tarp veikiančio mechanizmo ir jam kartais priskiriamo gebėjimo visiškai išvalyti indą. Aparatas iš tiesų turėjo skalavimo įtaisą, tačiau vien jo buvimas neįrodo, kad po kiekvieno žmogaus stiklinė tapdavo nepriekaištingai švari.

Automatams reikėjo ir atskiros priežiūros. Technologijos istorijos aprašymuose minimas jų plovimas karštu vandeniu bei geriamosios sodos tirpalu. Vis dėlto aptarnaujančio darbuotojo atliekama priežiūra ir pirkėjo paleidžiama trumpa čiurkšlė buvo skirtingi darbai. Vienas nepakeitė kito.

Kodėl žmonės vis tiek gerdavo?

Pirmiausia tai buvo taip suprojektuota paslauga: automatas parduodavo gėrimo porciją, o indą palikdavo naudotis kitam žmogui. Vienkartinės pakuotės pirkėjas negaudavo. Istorinėse nuotraukose užfiksuoti ir aparatai su bendru indu, pririštu grandinėle, kad šis nebūtų nusineštas.

Naudojimosi tvarka buvo lengvai suprantama ir visiems matoma. Prieš geriant stiklinę galėjai perskalauti pats. Galima manyti, kad daliai žmonių šis veiksmas suteikdavo pakankamą švaros įspūdį: matomas vanduo pašalino ankstesnio gėrimo likučius, o po to į tą patį indą buvo pilamas naujas.

Tačiau būtų per drąsu visiems to meto žmonėms priskirti vienodą požiūrį. Vienas apie bendrą stiklinę nesusimąstydavo, kitas ja naudodavosi nenoriai, trečias ieškodavo kitos galimybės atsigerti. Vien aparato populiarumas neleidžia nustatyti, ką galvojo kiekvienas prie jo sustojęs žmogus.

„Niekas nesibodėjo“ – vėliau supaprastintas prisiminimas

Bendros stiklinės kėlė nerimą ir tuomet. Sovietmečio miestų legendas tyrusios Aleksandra Archipova ir Anna Kirziuk aprašė su jomis susijusias ligų baimes bei draudimus. Žmonėms rūpėjo, kas galėjo gerti prieš juos, o trumpas skalavimas ne visiems atrodė pakankamas. Šie pasakojimai rodo baimės egzistavimą, tačiau patys savaime nėra konkrečių susirgimų įrodymas.

Buvo ir paprasta išeitis – turėti savo indą. Bendru puodeliu nenorėję naudotis žmonės nešiodavosi sulankstomas plastikines stiklinaites. Tai dar viena priežastis atsargiau vertinti pasakymą, kad iš tos pačios stiklinės gėrė visi.

Dabartiniuose prisiminimuose dažniausiai išlieka malonesnė dalis: saldus sirupas, burbuliukai ir kelios kišenėje turėtos monetos. Nepatogūs klausimai apie stiklinę gali pasitraukti į antrą planą. Sovietinių daiktų atmintį tyrinėjantys darbai taip pat atskleidžia, kaip kasdieniai indai vėliau apauga pasakojimais apie ypatingą jų patvarumą, patogumą ir tariamai nepriekaištingą anuometį gyvenimą.

Taigi stiklinė prie automato nebuvo palikta visiškai be galimybės ją praskalauti. Tam buvo įrengtas konkretus mechanizmas, kurį valdydavo pats pirkėjas. Tačiau keli vandens čiurkšlės paspaudimai ir kruopštus indo išplovimas nėra tas pats, o žmonių abejonės dėl bendros stiklinės prasidėjo gerokai anksčiau, nei tokie automatai dingo iš gatvių.