Norvegijos lašišų pašaruose – paukštienos perdirbimo likučiai: kodėl augintojai keičia žuvų racioną?

Lašišų pašaruose naudojami paukštienos pramonės šalutiniai produktai skamba neįprastai, tačiau už šio pasirinkimo slypi žaliavų kainos ir noras mažiau priklausyti nuo žuvų miltų bei aliejaus. Šių išteklių pasiūlą paveikia ir El Ninjo reiškinys, keičiantis žvejybos sąlygas prie Pietų Amerikos krantų. Vis dėlto žodis „atliekos“ čia gali suklaidinti: kalbama apie specialiai perdirbtas pašarines žaliavas, o ne neapdorotus likučius, metamus žuvims į vandenį.

Norvegijos lašišų augintojų susidomėjimas alternatyviais pašarų ingredientais išryškina platesnę akvakultūros problemą. Žuvims reikia tinkamai subalansuoto maisto, tačiau tradicinių jo sudedamųjų dalių negalima gauti neribotai. Kai žuvų miltų ar aliejaus pasiūla sumažėja, o kainos pakyla, pašarų gamintojai ieško kitų baltymų ir riebalų šaltinių.

Paukštienos perdirbimo šalutiniai produktai yra viena tokių alternatyvų. Tačiau vien ingrediento pavadinimas dar nepasako, kaip jis paveiks žuvį ar galutinį produktą. Svarbu, kokia žaliava naudojama, kaip ji apdorota, kokią raciono dalį sudaro ir kuo papildyta likusi pašaro sudėtis.

Kas iš tikrųjų patenka į pašarus?

Paukštienos pramonėje lieka žmonių maistui nepanaudojamų gyvūninės kilmės žaliavų. Tinkamos kategorijos šalutiniai produktai gali būti perdirbami į pašarinius baltymus ir riebalus. Todėl kalbant apie lašišų racioną tiksliau vartoti ne bendrą žodį „šiukšlės“, o konkrečius terminus – perdirbti paukštienos baltymai ar paukštienos riebalai.

Šios medžiagos tampa viena sudėtinio pašaro dalimi. Žuvims pateikiamas paruoštas racionas, kuriame derinami skirtingi ingredientai, o ne vienas produktas, pakeičiantis visą ankstesnę mitybą.

Taip pat nereikėtų iš vieno pranešimo spręsti, kad visos Norvegijos lašišos šeriamos vienodai. Pašarų receptūros gali skirtis pagal gamintoją, ūkį, žuvų augimo etapą ir pasirinktą šėrimo strategiją. Todėl teiginys „norvegiška lašiša dabar minta vištiena“ pernelyg supaprastina gerokai sudėtingesnį procesą.

Kaip El Ninjo paveikia Norvegijos žuvų ūkius?

Ryšys prasideda toli nuo Norvegijos fiordų. Prie Pietų Amerikos krantų sugaunamos smulkios pelaginės žuvys, ypač ančiuviai, yra svarbi žaliava žuvų miltų ir aliejaus gamybai. Šie produktai naudojami įvairiuose gyvūnų pašaruose, įskaitant akvakultūrą.

El Ninjo metu pasikeičia Ramiojo vandenyno vėjų ir vandens temperatūros sąlygos. Prie vakarinės Pietų Amerikos pakrantės gali susilpnėti šalto, maistinių medžiagų turtingo vandens kilimas į paviršių. Tai keičia sąlygas planktonui ir nuo jo priklausančioms žuvims, jų pasiskirstymą bei žvejybos galimybes.

Dėl to gali mažėti sugaunamų žuvų kiekis, būti ribojama žvejyba ir sutrikti pašarinių žaliavų tiekimas. Tačiau tai nėra tas pats, kas teigti, jog visas regiono ančiuvių ar sardinių išteklius tiesiog išnyksta. Poveikis priklauso nuo konkretaus reiškinio, vietos ir žvejybos valdymo sprendimų.

Norvegijos ūkius tokie pokyčiai pasiekia per pasaulinę tiekimo grandinę. Mažesnė pasiūla ir didelė paklausa gali pabranginti žaliavas, todėl gamintojams tampa svarbiau turėti kelis skirtingus jų šaltinius.

Augintojams tai ir sąnaudų klausimas

Pašarai yra reikšminga žuvų auginimo išlaidų dalis. Todėl jų sudėties pokyčiai susiję ne tik su technologijomis, bet ir su ekonomika. Jei tam tikrą baltymų šaltinį galima pakeisti tinkamos kokybės alternatyva, tai gali padėti kontroliuoti išlaidas ir sumažinti priklausomybę nuo vienos žaliavos.

Vis dėlto visų augintojų pelningumo pokyčių nereikėtų paaiškinti vien pašarais ar El Ninjo. Rezultatą veikia ir pardavimo kainos, biologiniai nuostoliai, žuvų sveikata bei kitos veiklos sąnaudos. Vienas klimato reiškinys nėra visas sektoriaus finansines problemas apibendrinantis atsakymas.

Šalutinių produktų panaudojimas taip pat pristatomas kaip žiedinės ekonomikos sprendimas: iš jau perdirbamos žaliavos siekiama gauti daugiau naudos. Tačiau tai nereiškia, kad šios medžiagos iki tol visada būdavo tiesiog išmetamos. Jos gali turėti ir kitų panaudojimo būdų, todėl ekonominę bei aplinkosauginę naudą reikėtų vertinti pagal visą gamybos grandinę.

Lašišų nerštas

Ar tokia praktika leidžiama?

Perdirbtų gyvūninių baltymų naudojimas pašaruose Europoje buvo griežtai apribotas po galvijų spongiforminės encefalopatijos, geriau žinomos kaip kempinligė, krizės. Vėliau dalis ribojimų buvo peržiūrėta. 2013 metais akvakultūros pašaruose vėl leista naudoti tam tikrus neatrajotojų perdirbtus gyvūninius baltymus, laikantis nustatytų sąlygų.

Svarbi būtent ši išlyga. Leidimas nereiškia, kad bet kokias gyvūninės kilmės liekanas galima sumalti ir panaudoti pašarams. Žaliavų kilmė, jų kategorija, apdorojimas ir kontrolė yra esminė tokio naudojimo dalis.

Todėl būtų netikslu sakyti, kad ankstesnės atsargumo priežastys tiesiog prarado reikšmę. Taisyklės keistos vertinant konkrečias rizikas ir galimas kontrolės priemones, o ne nusprendus, kad saugumas nebesvarbus.

Ką parodė bandymai su lašišomis?

Norvegijos tyrimų organizacija „Nofima“ ir Norvegijos gyvybės mokslų universitetas nagrinėjo, kaip paukštienos kilmės ingredientai veikia lašišas. Aprašytame maždaug 11 mėnesių bandyme jūros narvuose auginta apie 435 tūkst. žuvų, kurioms buvo duodama skirtingos sudėties pašarų.

Vertinamas ne vien augimo greitis. Svarbūs ir žuvų sveikatos rodikliai, medžiagų apykaita, riebalų kaupimasis bei filė savybės. Būtent toks platesnis vertinimas padeda suprasti, ar pigesnis ingredientas iš tiesų tinkamas, o ne tik leidžia sumažinti pašaro kainą.

Bandymo rezultatuose minimas iki 10 proc. paukštienos ingredientų įtraukimas, kuriam esant nenustatyta reikšmingų skirtumų pagal vertintus rodiklius. Tačiau vieno tyrimo rezultato negalima paversti universalia taisykle, kad 10 proc. visada saugu, o vos didesnis kiekis būtinai sukelia sutrikimų. Reikšmės turi konkreti žaliava ir visa pašaro receptūra.

Be to, žuvies augimo ar filė kokybės tyrimas savaime neatsako į kiekvieną galimą maisto saugos klausimą. Tam reikalinga ir žaliavų kontrolė, ir tinkamas gamybos procesas.

Baltymų pakeitimas neišsprendžia omega-3 klausimo

Lašišų racioną sudaro ne vien baltymai. Joms taip pat reikia tinkamo riebalų rūgščių balanso, todėl žuvų miltų ar aliejaus pakeitimas kita žaliava reikalauja įvertinti, ko pašare sumažėjo.

Paukštienos riebalai nėra lygiavertis jūrinės kilmės ilgos grandinės omega-3 riebalų rūgščių šaltinis. Kalbant apie lašišų mitybą ir jų maistinę vertę svarbios EPA ir DHA riebalų rūgštys. Jų kiekio negalima nuspręsti vien iš to, ar pašare yra gyvūninių, ar augalinių ingredientų.

Čia dažnai painiojamos skirtingos omega-3 rūšys. Linų sėmenų aliejuje gausi alfa-linoleno rūgštis nėra tas pats, kas EPA ir DHA. Todėl jo negalima pristatyti kaip paprasto, visiškai lygiaverčio žuvų aliejaus pakaitalo. Tam tikri dumblių aliejai gali būti ilgos grandinės omega-3 šaltinis, tačiau ir jų savybės priklauso nuo konkretaus produkto.

Dėl to pašarų gamintojų uždavinys – subalansuoti visą racioną. Vien sutaupyti pakeitus ingredientą nepakanka, jei žuvis negauna jai reikalingų medžiagų.

Kodėl vartotojams toks pokytis kelia nepasitikėjimą?

Žodis „atliekos“ maisto temoje iškart sukelia nemalonių asociacijų. Tačiau emocinę reakciją verta atskirti nuo konkrečių klausimų: kokia žaliava naudojama, kaip ji apdorojama ir kaip tikrinamas galutinis produktas.

Lašišų auginimas jau dabar vertinamas ne vien pagal pašarus. Svarbūs žuvų sveikatos, parazitų kontrolės, išmetamų maistinių medžiagų ir poveikio aplinkai klausimai. Naujas ingredientas jų neišsprendžia, bet savaime ir neįrodo, kad žuvis tapo netinkama maistui.

Netikslu šį pokytį tiesiogiai lyginti su atvejais, kai vartotojui parduodama ne ta mėsa, kuri nurodyta etiketėje. Pašaro sudėtis ir maisto produkto rūšies klastojimas yra skirtingi dalykai. Vis dėlto abiem atvejais pasitikėjimui svarbi aiški informacija, todėl gamintojams neužtenka tik pasakyti, kad viskas leidžiama.

Ką tai reiškia lašišą perkančiam žmogui?

Vien žinia apie paukštienos kilmės baltymus pašare neleidžia nuspręsti, kad konkreti lašiša yra pavojinga, prastesnio skonio ar mažesnės maistinės vertės. Tam reikėtų duomenų apie konkretų produktą, jo sudėtį ir kontrolės rezultatus.

Taip pat svarbu nepainioti ūkiuose auginamų žuvų su laukinėmis lašišomis. Laukinių populiacijų mažėjimas upėse yra atskiras klausimas, kurio negalima paaiškinti vien fermų pašarų pokyčiais.

Pagrindinis augintojų pasirinkimas šiandien sukasi apie tai, kaip aprūpinti žuvis tinkamu maistu, mažiau priklausant nuo ribotų ir svyruojančios kainos jūrinių žaliavų. Pirkėjui prasmingiausi klausimai – ne ar lašiša kada nors gavo paukštienos kilmės ingrediento, o ar jos pašaras subalansuotas, žaliavos kontroliuojamos ir gamintojas gali aiškiai paaiškinti savo sprendimus.