Meistras už vonios remontą paprašė 2 400 eurų grynais be sutarties: po trijų mėnesių siūlės ėmė tamsėti, o jo telefonas – išjungtas

Pirmą kartą tamsius taškus dušo kampe pamačiau ankstų pirmadienio rytą. Buvau basi įlipusi į vonią, skubėjau į darbą ir iš pradžių pagalvojau, kad gal tiesiog liko kokio purvo. Man 38-eri, gyvename Kaune su vyru ir aštuonmete dukra, abu dirbame biuruose. Namų remontus paprastai bandome planuoti iš anksto. Mūsų vonia buvo sena: prie vamzdžių atšokusios plytelės, pageltusi vonia, nuo drėgmės besipučianti spintelės apačia. Kai pagaliau susitaupėme, norėjosi tiesiog normalaus rezultato – kad bent kurį laiką nereikėtų sukti galvos dėl pelėsio, varvančių kampų ir meistrų.

Meistrą radome per pažįstamų grupę internete. Jo vardą paminėjo moteris iš mūsų rajono. Atvažiavo laiku, ramiai apžiūrėjo vonią ir pasakė, kad už darbą norėtų 2 400 eurų, jeigu atsiskaitytume grynaisiais ir be sutarties. Tuo metu tai neskambėjo kaip kažkas įtartino. Greičiau kaip įprastas variantas: pigiau, paprasčiau, mažiau reikalų. Dabar jau kitaip į tai žiūriu, bet tada norėjosi kuo greičiau pradėti.

Pradžioje viskas atrodė tvarkingiau nei tikėjomės

Meistras Darius daugiausia dirbo vienas. Tik vieną dieną buvo atsivedęs jaunesnį vyrą – panešti plytelių, pamaišyti klijus. Pats išardė seną vonią, nudaužė plyteles, surašė, ko dar trūksta, o mes vakarais važinėjome į statybinių prekių parduotuvę. Dvi savaites koridoriuje stovėjo dėžės, dulkių siurblys ir maišai su atliekomis. Su dukra prausdavomės sporto klube prie jos būrelio. Vargino, aišku, bet galvojome: pakentėsim ir baigsis.

Darius atrodė žinantis, ką daro. Jis pasiūlė duše padaryti nišą lentynėlėms, patarė nesirinkti visiškai balto glaisto, nes jis greitai apsineša. Kai paklausiau apie darbų eigą, numojo ranka: – Nesijaudinkit, tokių vonių esu padaręs ne vieną. Man tada net palengvėjo. Nereikėjo pačiai aiškintis, ar ten viskas padaryta kaip reikia, ar lygios sienos, ar gerai paruoštas pagrindas.

Už darbą mokėjome dalimis, viską atidavėme grynaisiais. Pinigus laikiau voke virtuvės stalčiuje, šalia kvitų už plyteles ir maišytuvą. Telefone pasižymėdavau, kurią dieną kiek davėme. Normalaus darbų aprašo taip ir nesurašėme. Žinutėse buvo bendra kaina ir susitarimas, kad jis sutvarkys vonią „iki galo“. Tuo metu mums atrodė, kad žinučių visiškai pakaks.

Po remonto liko keli dalykai, kurių nenorėjome sureikšminti

Baigęs darbus Darius jau skubėjo į kitą objektą. Iš pirmo žvilgsnio vonia atrodė gerai: pilkos plytelės, juodas dušo rėmas, nauja spintelė po kriaukle. Tik prie durų slenksčio viena plytelė buvo truputį aukštesnė, o dušo kampe silikonas sudėtas nelygiai. Vyras pasakė, kad gal reikėtų paprašyti pataisyti. Aš numojau ranka – atrodė kvaila stabdyti žmogų dėl tokių smulkmenų.

Po kelių dienų pastebėjau, kad duše vanduo subėga ne taip greitai, kaip tikėjausi. Reikėdavo truputį palaukti, kol nuo grindų dingsta vandens plėvelė, ir tada jau lipti lauk. Parašiau Dariui. Jis atsakė, kad reikia gerai vėdinti, o dėl nubėgimo pasiūlė kurį laiką stebėti. Nerašė grubiai, tai ir aš nusiraminau. Pagalvojau, gal tikrai perdedu.

Maždaug po trijų mėnesių dušo kampe ant glaisto atsirado pilkų taškelių, paskui jie patamsėjo. Valiau įprasta priemone, paskui švelnia kempinėle. Kuriam laikui pasitaisydavo, bet vėl matydavosi. Vonioje atsirado sunkesnis kvapas, ypač rytais, kai per naktį būdavo uždarytos durys. Išlaidų ir taip netrūko, todėl mintis vėl kažką kviestis ir mokėti atrodė labai nesmagi.

Meistras kloja pilkas plyteles, o koridoriuje sukrautos remonto medžiagosNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Skambutis, kurio niekas nebekėlė

Iš pradžių Dariui parašiau visai ramiai, pridėjau dvi nuotraukas ir paklausiau, kada galėtų užsukti pažiūrėti. Žinutė kurį laiką rodėsi neišsiųsta, paskui išsiuntė, bet atsakymo nebuvo. Kitą vakarą paskambinau – telefonas išjungtas. Po poros dienų pabandžiau dar kartą, paskui skambino vyras iš savo numerio. Nieko.

Pykau ne vien dėl tų tamsių siūlių. Labiausiai pykau ant savęs, nes per remontą aš vis kartojau, kad nereikia visko apsunkinti popieriais ir klausimais. Vyras bandė kalbėti ramiai, bet vieną vakarą, kai dukra jau miegojo, pasakė: – Mes patys pasirinkome tikėti žodžiu. Tiesa, aišku. Bet tuo metu man visai nesinorėjo jos girdėti.

Susiradau tą pačią grupę, kur buvo minėtas meistras. Paaiškėjo, kad rekomendacija sena, o naujesniuose komentaruose jau buvo keli žmonės, kurie irgi jo nebeprisiskambino. Viena moteris rašė laukianti, kol jis sutvarkys problemą virtuvėje, kitas žmogus minėjo nebaigtą darbą. Visi rašė skirtingai, patarimų buvo visokių, bet aiškaus atsakymo, ką daryti, taip ir neradau.

Kitas specialistas pasakė ne tai, ką norėjome girdėti

Galiausiai per kaimynę radome kitą plytelių klojėją, kuris sutiko atvažiuoti apžiūrėti. Jis neskubėjo keikti ankstesnio meistro. Ilgiau apžiūrėjo dušo zoną, kampus, paklausė, kaip dažnai vėdiname. Pasak jo, vien tamsios siūlės dar nereiškia, kad viskas blogai, bet kai kur drėgmė gali užsilaikyti. Pasiūlė pirmiausia gerai išvalyti, atnaujinti kelias sandarinimo vietas ir pasižiūrėti, ar problema kartosis.

Man norėjosi paprasto atsakymo: arba viskas blogai ir reikia perdaryti, arba viskas gerai, tik pavalykit. Bet gavome kažką per vidurį. Reikėjo vėl derinti laiką, prašyti mamos palikti raktą, nes abu su vyru būdavome darbe. Dar kartą supratau, kad remontas retai baigiasi tą dieną, kai nuo grindų nuvalomos dulkės.

Dalis siūlių buvo sutvarkyta, silikonas pakeistas, pradėjome atidžiau naudoti ventiliaciją. Tamsūs taškai po kelių savaičių nebegrįžo taip greitai, nors viename kampe glaistas vis tiek atrodo prasčiau, negu tikėjausi už naujos vonios kainą. Darius iki šiol neatsiliepė. Jo numeris kartais rodomas kaip nepasiekiamas. Vėliau tiesiog nustojau skambinti.

Ką pasiėmiau iš tos nemalonios vonios istorijos

Didžiausia pamoka man ne ta, kad visi meistrai nepatikimi. Esame turėję ir tikrai gerų patirčių – su žmonėmis, kurie dėjo langus ar tvarkė elektrą. Jie irgi nebuvo tobuli: vienas vėlavo, kitas pamiršo detalę. Bet grįžo, pasakė, kada galės, ir sutvarkė. Šįkart neturėjome aiškiai susitarę, kas tiksliai įeina į darbą ir kas būtų, jei išlįstų bėda. Be aiškaus susitarimo pigiau dažnai būna tik pirmą dieną.

Dabar, kai namuose reikia didesnio darbo, stengiamės laikytis kelių paprastų dalykų:

• iš anksto susirašome, kokie darbai bus daromi ir kas perkama atskirai;
• neatiduodame visos sumos, kol patys neapžiūrime rezultato neskubėdami;
• fotografuojame svarbesnius etapus, o ne vien gražų vaizdą pabaigoje;
• neignoruojame mažų nelygumų ar drėgmės požymių vien todėl, kad gėda pasirodyti priekabiems;
• renkamės žmogų ne vien pagal pažadėtą kainą ir vieną seną rekomendaciją.

Vonioje dabar švaru, dukra vėl taškosi duše, o aš po kiekvieno prausimosi akimis perbėgu tą kampą, nors pati suprantu, kad gal nereikėtų taip nervintis. Gal po pusmečio apie tai nebegalvosiu. Tas ne visai lygus plytelės kraštas prie slenksčio vis dar yra. O kaip pasielgtumėte jūs, jei meistras po apmokėto remonto tiesiog dingtų?