Septynerius metus gyvenau Anglijoje, o grįžusi į Kauną išgirdau pasiūlymą: 950 eurų už darbą, kuriam reikėjo ir anglų kalbos, ir patirties

Septynerius metus Anglijoje gyvenusi moteris į Kauną grįžo tikėdamasi, kad sukaupta darbo patirtis ir laisva anglų kalba padės susirasti darbą už 1 400–1 600 eurų į rankas. Tačiau jau pirmame pokalbyje išgirstas pasiūlymas privertė perklausti, ar kalbama apie visą etatą: už klientų aptarnavimą, užsakymų administravimą ir papildomas užduotis jai pasiūlė 950 eurų. Grįžusi namo ji suskaičiavo, kad po nuomos ir kitų būtiniausių išlaidų liktų vos 25 eurai mėnesiui.

– Pradžiai galime pasiūlyti devynis šimtus penkiasdešimt, – pasakė moteris ir pastūmė mano gyvenimo aprašymą arčiau savęs.

Pamaniau, kad neteisingai supratau.

– Čia už pusę etato?

– Ne, už visą. Nuo aštuonių iki penkių, su pietų pertrauka.

– Į rankas?

– Taip.

Dar kelias sekundes sėdėjau tylėdama. Prieš tai beveik pusvalandį kalbėjome apie užsienio klientus, užsakymų administravimą, sąskaitas, grąžinimus ir būtinybę laisvai kalbėti angliškai. Papasakojau, kad Anglijoje dirbau panašų darbą, moku naudotis užsakymų sistema, pati spręsdavau klientų skundus ir apmokydavau naujus kolegas.

O tuomet išgirdau: 950 eurų per mėnesį.

Į Kauną buvau grįžusi prieš tris savaites. Vyras dar liko Anglijoje užbaigti darbo ir perduoti nuomojamo būsto. Buvome sutarę, kad pirmiausia grįšiu aš, susirasiu darbą, o tuomet jis atvažiuos visam laikui.

Anglijoje praleidome septynerius metus. Pirmi metai buvo sunkūs: pamainos sandėlyje, skaudanti nugara, svetima kalba, nuolat perskaičiuojami pinigai. Vėliau perėjau į užsakymų skyrių. Paskutiniame darbe gaudavau apie 2 250 svarų į rankas per mėnesį, be papildomų pamainų.

Milijoniere nesijaučiau. Tik žinojau, kad gavusi atlyginimą apmokėsiu savo dalį sąskaitų ir nereikės iki kito mėnesio tikrinti kiekvieno pirkinio.

Iš mano pajamų nuomai tekdavo 650 svarų, bendroms sąskaitoms – apie 145, maistui – 270, kelionėms į darbą ir kitam transportui – maždaug 110 svarų.

Šios išlaidos sudarydavo 1 175 svarus. Iš 2 250 svarų likdavo 1 075 svarai drabužiams, pramogoms, kelionėms į Lietuvą, nenumatytoms išlaidoms ir santaupoms. Visos likusios sumos, aišku, nesutaupydavau, bet dažniausiai pavykdavo atsidėti kelis šimtus.

Grįžti norėjau dėl šeimos. Mama senėjo, dukterėčia augo, o mes dalyvaudavome gyvenime per telefono ekraną. Vis dažniau atrodydavo, kad dirbame ir laukiame atostogų, per kurias paskubomis bandome visus aplankyti.

Žinojau, kad Lietuvoje uždirbsiu mažiau. Tikėjausi 1 400–1 600 eurų į rankas. Buvau pasiruošusi prie tokios sumos derinti gyvenimą.

Devynių šimtų penkiasdešimties nebuvau numačiusi.

– O po bandomojo laikotarpio atlyginimas didėtų? – paklausiau.

– Žiūrėtume pagal rezultatus.

– Iki kokios sumos?

– Dabar konkrečiai negalime pažadėti. Pirmiausia reikia pamatyti žmogų darbe.

Linktelėjau ir užsirašiau skaičių į bloknotą. Nors buvau jį puikiai įsiminusi.

Moteris dar papasakojo, kad kolektyvas draugiškas, per gimtadienius visi susimeta dovanai, o vasarą būna įmonės išvyka. Klausiau mandagiai, bet galvoje jau stovėjo mano nuomojamo buto durys ir mėnesio pradžioje mokėtini penki šimtai eurų.

Išėjusi atsisėdau ant suoliuko ir išsitraukiau telefoną. Susirašiau savo išlaidas Kaune:

500 eurų nuomai, apie 110 eurų komunalinėms paslaugoms, 15 eurų telefonui, 35 eurus transportui ir 240 eurų maistui. Iš viso – 900 eurų.

Iš siūlomo atlyginimo liktų 50 eurų.

Dar pridėjau bent 25 eurus skalbikliui, higienos priemonėms ir kitoms buities smulkmenoms. Likutis sumažėjo iki 25 eurų visam mėnesiui.

Iš jų turėčiau pirkti drabužius, kirptis, susimokėti už vaistus, jeigu susirgčiau, pasveikinti mamą su gimtadieniu. Apie odontologą ar sugedusį telefoną geriau buvo negalvoti.

Paskambinau vyrui.

– Kiek pasiūlė? – paklausė jis.

– Devynis šimtus penkiasdešimt į rankas.

Jis patylėjo.

– O butas penki šimtai?

– Taip.

– Tai lieka keturi šimtai penkiasdešimt viskam kitam?

– Jau suskaičiavau. Po būtiniausių išlaidų liktų dvidešimt penki.

Buvo nemalonu tai ištarti garsiai. Atrodė, kad ne apie darbo pasiūlymą kalbame, o tikriname, ar apskritai galėsime čia gyventi.

Vyras pasakė, kad grįžęs irgi dirbs, išlaidas dalysimės. Supratau. Tačiau norėjau turėti darbą, iš kurio galėčiau išsilaikyti pati, jeigu vienam iš mūsų kurį laiką nepasisektų.

Tą vakarą mamai pasakiau, kad gal paskubėjau grįžti.

Ji išklausė mano skaičiavimus ir paklausė:

– O kiek pokalbių jau buvai?

– Viename.

– Tai dar nueik į kitą.

Supykau, nes laukiau užuojautos. Vis dėlto kitą rytą vėl atsiverčiau skelbimus.

Šįkart prieš siųsdama gyvenimo aprašymą žiūrėjau, ar aiškiai nurodytas atlygis, ir pasitikslindavau, jeigu nesuprasdavau sąlygų. Nebesinorėjo važiuoti per pusę miesto vien tam, kad pokalbio pabaigoje paaiškėtų, jog mūsų lūkesčiai visai nesutampa.

Darbo paieškos užtruko beveik du mėnesius. Vienur siūlė 1 100 eurų į rankas, kitur – 1 250 eurų, bet darbo grafikas man netiko. Po vieno pokalbio daugiau niekas nebesusisiekė, nors pati jau buvau pradėjusi įsivaizduoti, kaip ten dirbu.

Galiausiai gavau užsakymų koordinatorės pasiūlymą už 1 450 eurų į rankas. Pareigos buvo aiškiai aptartos, nereikėjo nuolat pavaduoti kelių skirtingų žmonių, o darbo laikas tiko.

Atsisėdusi prie virtuvės stalo dar kartą suskaičiavau tas pačias išlaidas.

1 450 eurų pajamų minus 925 eurai būtiniausių išlaidų – lieka 525 eurai.

Tai buvo 500 eurų daugiau per mėnesį, nei būtų likę priėmus pirmą pasiūlymą. Per dvylika mėnesių vien atlyginimų skirtumas sudarytų 6 000 eurų.

Dar ilgai žiūrėjau į tuos du skaičiavimus. Abiejuose ta pati aš, tas pats butas, toks pats maisto krepšelis. Viename mėnesio pabaigoje beveik nieko nelieka, kitame jau galiu ir atsidėti, ir prireikus nusipirkti batus.

Pirmajai įmonei paskambinau pati. Padėkojau už skirtą laiką ir pasakiau, kad pasirinkau kitą darbą.

– Dėl atlyginimo? – paklausė moteris.

– Taip. Gavau penkiais šimtais eurų daugiau.

Ji palinkėjo sėkmės. Pokalbis truko gal minutę.

Tą vakarą vyrui nusiunčiau naują sutartį, o mamai parašiau, kad darbą radau. Ji iš karto paskambino ir paklausė, kada pradėsiu. Tik po to – kiek mokės.

Pasakiau sumą. Šįkart jos kartoti nereikėjo.