Vairavimo egzaminą važiavau laikyti į Klaipėdą, nes girdėjau, kad ten lengviau: kelionė ir nakvynė kainavo 190 eurų, o rezultatas nustebino

Kai antrą kartą neišlaikiau praktinio vairavimo egzamino Vilniuje, draugei pasakiau, kad trečią kartą čia tikrai neisiu. Ji iš karto pasiūlė Klaipėdą: jos bendradarbė ten išlaikė, kažkieno brolis irgi, o eismas esą paprastesnis. Po trijų savaičių jau sėdėjau traukinyje su kuprine ant kelių ir galvojau, kad šį kartą viską susiplanavau protingai.

Dabar net sunku pasakyti, iš kur tas įsitikinimas atsirado. Klaipėdoje buvau lankiusis ne kartą, bet dažniausiai mane kas nors atveždavo. Mokėjau nueiti iki perkėlos, susirasti kavinę senamiestyje ir išvažiuoti autobusu į pajūrį. Apie važiavimą per miestą darbo dieną žinojau labai nedaug.

Tačiau po dviejų nesėkmių man reikėjo paaiškinimo, kodėl neišlaikau. Galvoti, kad man dar trūksta pasiruošimo, buvo nemalonu. Galvoti, kad pasirinkau pernelyg sudėtingą miestą, sekėsi gerokai lengviau.

Pirmą kartą egzamino metu laiku nepersirikiavau ir paskui bandžiau ištaisyti situaciją skubėdama. Antrą kartą sukdama nepakankamai įvertinau atvažiuojančio automobilio greitį, todėl egzaminuotojui teko įsikišti. Abu kartus supratau, ką padariau, bet grįžusi vis tiek pasakojau apie sudėtingas sankryžas, autobusų juostas ir vairuotojus, kurie nieko nepraleidžia.

Instruktorius, išgirdęs apie Klaipėdą, nei juokėsi, nei bandė atkalbėti.

– Gali laikyti kitur. Tik ten irgi reikės žiūrėti į kelią.

Tuo metu jo atsakymas man pasirodė pernelyg paprastas. Aš tikėjausi, kad pasakys, jog taip, geras sprendimas, ten man bus ramiau.

Už ramybę sumokėjau dar prieš egzaminą

Egzaminą užsiregistravau rytui. Važiuoti tą pačią dieną nenorėjau, nes bijojau pavėluoti arba atvykti pavargusi, todėl užsisakiau dvi nakvynes. Atvažiuosiu iš vakaro, kitą dieną laikysiu, po to dar pasivaikščiosiu ir ramiai grįšiu namo.

Mintyse tai jau buvo beveik maža šventinė kelionė.

Traukinio bilietai pirmyn ir atgal man kainavo 48 eurus. Už dvi nakvynes nedideliame kambaryje sumokėjau 112 eurų, o dar 30 eurų išleidau nuvykimui iki stoties, kelionėms mieste ir grįžimui namo. Taip susidarė 190 eurų vien už kelionę, nakvynę ir vietinį transportą. Egzamino mokestis ir maistas į šią sumą dar neįėjo.

Prieš pirkdama bilietus sau sakiau, kad išlaikius visa tai atrodys smulkmena. Juk dar kelios pamokos ir pakartotiniai bandymai Vilniuje taip pat kainuoja.

Tik mano palyginime buvo viena patogi prielaida: Klaipėdoje išlaikysiu iš pirmo karto.

Draugė pasiūlė prieš egzaminą pasiimti bent vieną pamoką vietoje. Buvau net susiradusi instruktoriaus kontaktą, bet paskui nusprendžiau nebesiderinti. Vieną automobilį jau moku vairuoti, ženklai visoje Lietuvoje vienodi, o svetimų gatvių tikrai visų neišmoksiu.

Be to, papildoma pamoka būtų padidinusi sumą, kuri man ir taip pradėjo atrodyti nemaža.

Iš vakaro miestas atrodė labai paprastas

Atvykau pavakare. Palikau kuprinę kambaryje ir išėjau pasivaikščioti. Buvo vėjuota, pradėjo lynoti, bet man nuotaikos negadino. Žiūrėjau į gatves ir ieškojau patvirtinimo, kad pasirinkau gerai.

Automobiliai važiavo, žmonės per perėjas ėjo, šviesoforai veikė – nieko ypatingo. Parašiau draugei, kad čia tikrai ramiau.

Ji atsiuntė nykštį ir palinkėjo rytoj nesinervinti.

Vakare susidėjau dokumentus, tris kartus patikrinau žadintuvą ir dar telefone pasižiūrėjau kelią iki egzamino vietos. Paskui pradėjau galvoti apie dalykus, apie kuriuos iki tol negalvojau: kokį automobilį gausiu, ar bus patogi sankaba, ar smarkiai lis.

Užmigau vėliau, negu planavau. Naktį kelis kartus pabudau nuo koridoriuje trinktelėjusių durų, o ryte pusryčių beveik nevalgiau. Kambaryje stovėjo virdulys ir buvo arbatos, tačiau man jau norėjosi tik kuo greičiau pradėti.

Išeidama palikau pravirą kuprinę ant lovos. Buvau įsitikinusi, kad grįšiu, paskambinsiu mamai ir pasakysiu: pagaliau.

Suklydau vietoje, kuri net nebuvo sudėtinga

Egzaminuotojas kalbėjo ramiai. Parodė, kur pasidėti daiktus, leido susireguliuoti sėdynę ir veidrodėlius. Automobilis neatrodė neįprastas, todėl pirmomis minutėmis net palengvėjo.

Važiavau atsargiai. Gal net per daug atsargiai, nes vis tikrinau, ar ko nors nepraleidau. Svetimame mieste man trūko įprastų orientyrų: Vilniuje iš aplinkos dažnai suprasdavau, kokia sankryža artėja, o čia viską reikėjo pastebėti pirmą kartą.

Vis dėlto kurį laiką sekėsi neblogai. Atlikau nurodytus posūkius, pravažiavau kelias sankryžas, niekas nesignalizavo, egzaminuotojas nieko nekomentavo.

Tada pasukome į siauresnę gatvę. Priekyje, mano pusėje, stovėjo automobiliai, o iš priešingos pusės artėjo kitas vairuotojas. Aš nusprendžiau, kad spėsiu pravažiuoti.

Nepakankamai sumažinau greitį ir įvažiavau ten, kur jau reikėjo luktelėti.

Toliau viskas įvyko greitai. Pamačiau, kad vietos mažiau, negu man pasirodė, pasimečiau, o egzaminuotojas paspaudė stabdį.

Tą akimirką man net nereikėjo nieko aiškinti.

Labiausiai nustebino tai, kad nei tramvajaus bėgių, nei didžiulės žiedinės sankryžos, nei painaus persirikiavimo ten nebuvo. Paprasta gatvė, stovintys automobiliai ir mano sprendimas važiuoti.

Grįžtant jaučiausi taip pat, kaip po ankstesnio egzamino Vilniuje. Tik šį kartą negalėjau kaltinti gerai pažįstamos sankryžos ar vietos, kurioje „visi susikerta“.

Egzaminuotojas paaiškino, ką turėjau padaryti. Išklausiau, linktelėjau ir išlipusi dar kelias minutes stovėjau prie pastato, nes nenorėjau niekam skambinti.

Sunkiausia buvo parašyti, kad neišlaikiau

Telefono ekrane jau laukė draugės žinutė: „Na?“

Atrašiau vieną žodį. Ji iš karto paskambino, bet tuo metu neatsiliepiau. Bijojau, kad pradėsiu verkti tiesiog gatvėje, o aplink vaikščiojo žmonės, kuriems mano trečias vairavimo egzaminas visiškai nerūpėjo.

Grįžusi į kambarį atsisėdau ant lovos šalia tos pačios pravertos kuprinės. Antra nakvynė jau buvo apmokėta, grįžimo bilietas – kitai dienai. Dar vakar tai atrodė malonus planas, o dabar tiesiog turėjau daug laisvo laiko mieste, kuriame nenorėjau nieko veikti.

Mintyse pradėjau skaičiuoti. Šimtas devyniasdešimt eurų, egzamino mokestis, maistas. Už tuos pinigus būčiau galėjusi pasiimti papildomų vairavimo pamokų ir dar miegoti savo lovoje.

Nuo to nepasidarė geriau. Tik pradėjo erzinti kiekvienas daiktas kambaryje: per aukšta pagalvė, garsiai veikiantis šaldytuvas, puodelis, kuriame ryte buvau palikusi arbatą.

Vėliau paskambinau mamai. Ji paklausė, ar bent jau suprantu, dėl ko neišlaikiau.

Pasakiau, kad suprantu.

– Tai bent tiek, – atsakė ji.

Tuo metu norėjau išgirsti ką nors švelnesnio. Dabar manau, kad ji tiesiog nenorėjo kartu su manimi ieškoti dar vieno miesto.

Grįžusi paprašiau visai kitokių pamokų

Instruktoriui apie rezultatą parašiau dar iš Klaipėdos. Jis pasiūlė susitikti kitą savaitę.

Atėjusi pati paprašiau, kad mažiau važinėtume vietomis, kurias jau atpažįstu. Norėjau siauresnių gatvių, stovinčių automobilių, daugiau situacijų, kuriose reikia nuspręsti, ar važiuoti, ar palaukti.

Per pirmą pamoką kelis kartus stabtelėjau ten, kur būčiau galėjusi pravažiuoti. Instruktorius pasakė, kad dabar jau bijau kiekvieno tarpo. Buvo pikta, bet bent jau turėjome konkretų dalyką, su kuriuo dirbti.

Pasiėmiau dar tris pamokas. Kitą egzaminą užsiregistravau Vilniuje.

Apie jį beveik niekam nesakiau. Tik draugė žinojo, nes paklausė, ar vėl važiuosiu į Klaipėdą. Pasakiau, kad šį kartą bandysiu be kelioninės kuprinės.

Ketvirtą kartą išlaikiau. Egzaminas nebuvo malonus, rankos vis tiek prakaitavo, o vienoje sankryžoje turėjau sąmoningai sau priminti neskubėti. Tačiau išlaikiau tame pačiame mieste, kuris prieš kelis mėnesius man atrodė per sunkus.

Draugė vėliau priminė, kad jos bendradarbei Klaipėda tikrai padėjo. Aš dėl to nesiginčijau. Gal jai ten buvo ramiau, gal geriau sekėsi tą dieną, gal ji tiesiog buvo pasiruošusi.

Man iš tos kelionės liko 190 eurų išlaidų ir aiškiai atmintyje įstrigusi siaura gatvė. Jau vairuodama savarankiškai ne kartą esu tokioje sustojusi ir praleidusi priešais atvažiuojantį automobilį. Vienas kitas vairuotojas dar pamojuoja padėkodamas. Tada pagalvoju, kad šitą vietą dabar bent jau moku.