Paskolinau broliui 2 000 eurų be jokio parašo. Dabar jis sako, kad tai buvo dovana

Brolis pinigų paprašė antradienio vakarą. Prisimenu, nes tuo metu tvarkiau vaikų kuprines, o jis paskambinęs paklausė, ar galiu penkias minutes ramiai pakalbėti. Po keturių dienų pervedžiau jam 2 000 eurų. Be sutarties, be parašo, net mokėjimo paskirtyje nieko normalaus neparašiau. Man tada būtų buvę gėda savo broliui pasakyti: pasirašyk, kad liktum man skolingas.

Mes niekada nebuvome iš tų brolių ir seserų, kurie kasdien skambinasi. Jis trejais metais jaunesnis, gyvena už kokių keturiasdešimties kilometrų, abu turime šeimas. Susitikdavome pas mamą, per gimtadienius, kartais jis užvažiuodavo ką nors padėti sutaisyti.

Kai pirkome butą, brolis su mano vyru nešė baldus į ketvirtą aukštą. Kai jam gimė dukra, aš kelias dienas vežiau maistą, nes jie su žmona grįžo iš ligoninės visiškai neišsimiegoję. Tokių dalykų neskaičiavome.

Gal dėl to ir tuos du tūkstančius iš pradžių priėmiau kaip dar vieną situaciją, kai savam reikia padėti.

Tik brolis tą vakarą neprašė dovanos.

„Po penkis šimtus atiduosiu, iki rudens būsim atsiskaitę“

Jis dirbo apdailos darbus. Pasakojo, kad užsakovas vėluoja sumokėti, o automobilis, kuriuo vežioja įrankius, stovi servise. Vien remontui reikėjo maždaug 1 700 eurų, dar kelių šimtų trūko einamosioms išlaidoms.

Kalbėjo neįprastai tyliai. Vis pakartodavo, kad nenori prašyti mamos, nes ši pati gyvena iš pensijos.

Paklausiau, kada galėtų grąžinti.

– Po penkis šimtus. Kai tik su manim atsiskaitys, pradėsiu. Iki rudens būsim atsiskaitę.

Tą sakinį atsimenu beveik žodis į žodį. Ne todėl, kad būčiau iš karto įtarusi, jog reikės jį prisiminti. Tiesiog pagal jį susidėliojau savo pinigus.

Santaupų turėjau 3 400 eurų. Taupėme vonios remontui: prie dušo pradėjo leisti vanduo, apatinė spintelės dalis buvo išsipūtusi, bet gyventi dar galėjome. Paskolinus broliui būtų likę 1 400 eurų. Pagalvojau, kad jeigu iki rudens atgausiu, nieko baisaus neatsitiks.

Vyras paklausė, ar susitarsime raštu.

Atsakiau gana piktai:

– Čia mano brolis.

Jis daugiau nebesiginčijo. Tik pasakė, kad du tūkstančiai mums nėra maži pinigai.

Pervedžiau šeštadienį ryte. Brolis parašė: „Ačiū tau labai, išgelbėjai.“

Šitą žinutę tebeturiu. Apie grąžinimą joje nėra nė žodžio.

Pirmą kartą primindama skolą jaučiausi kalta

Po mėnesio apie pinigus neužsiminiau. Žinojau, kad jam sunku, ir nenorėjau sudaryti įspūdžio, jog vos padėjusi jau stoviu ištiesusi ranką.

Dar po kelių savaičių parašiau, ar galėtų pervesti pirmus 500 eurų. Prieš išsiųsdama žinutę kelis kartus ją taisiau. Ištryniau „kaip buvom susitarę“, nes man pasirodė per griežtai. Pabaigoje dar pridėjau šypsenėlę.

Dabar dėl tos šypsenėlės pikta ant savęs. Atrodo, lyg būčiau prašiusi paslaugos.

Brolis atsakė, kad užsakovas dar neatsiskaitė. Paprašė palaukti iki kito mėnesio.

Palaukiau.

Paskui jo dukra susirgo, paskui sumažėjo darbų, paskui reikėjo susimokėti už automobilio draudimą. Kiekvienas paaiškinimas atskirai skambėjo suprantamai. Aš žinojau, kad šeima išlaidų turi. Mes irgi jų turėjome, tik apie savąsias jam kiekvieną kartą nepasakodavau.

Iki rugsėjo negavau nė vieno euro.

Tą mėnesį sugedo mūsų skalbyklė. Už kitą sumokėjome 389 eurus, dar prisidėjo pristatymas. Atsidariusi santaupų sąskaitą pamačiau, kad ten jau mažiau nei tūkstantis.

Tada pirmą kartą pagalvojau: o jeigu jis apskritai neatiduos?

Man buvo nemalonu net taip pagalvoti.

Paskolinti pinigai

Apie „dovaną“ išgirdau praėjus beveik aštuoniems mėnesiams

Paskambinau jam po darbo. Pasakiau, kad mums reikia bent dalies pinigų ir kad gali pradėti mažesnėmis sumomis. Ne po 500, jeigu negali. Kad ir po 100 eurų per mėnesį.

Šimtas eurų reikštų dvidešimt mėnesių. Beveik dvejus metus laukimo už paskolą, kurią žadėjo grąžinti per keturis mėnesius. Bet tuo metu jau norėjau bent pajudėti iš vietos.

Jis atsiduso.

– Klausyk, aš kažkaip kitaip tada supratau.

Paklausiau, ką suprato kitaip.

– Tu sakei, kad padėsi. Aš galvojau, čia nuo tavęs. Kaip dovana, kol man sunkiau.

Net atsisėdau. Iki tol vaikščiojau po virtuvę ir rinkau nuo stalo daiktus.

Priminiau jo pažadą grąžinti po penkis šimtus. Jis pasakė, kad gal ir minėjo, jog „kada nors atsidėkos“, bet dabar negali prisiminti visko, ką kalbėjome.

Tada aš pakėliau balsą.

– Tu sakei iki rudens. Koks dar kada nors?

Jis irgi supyko. Pasakė, kad nereikia su juo kalbėti kaip su svetimu žmogumi. Kad niekur tie pinigai nedings. O kai paklausiau, kodėl tada vadina juos dovana, atsakė, jog aš pati jį spaudžiu į kampą.

Pokalbį baigėme nieko nesutarę.

Dar ilgai sėdėjau su telefonu rankoje. Man vis sugrįždavo jo sakinys, kad nereikia kalbėti kaip su svetimu. Nes aš kaip tik dėl to, kad jis savas, nebuvau paprašiusi jokio parašo.

Mama pasiūlė man duoti iš savo santaupų

Po kelių dienų paskambino mama. Iš jos balso iš karto supratau, kad brolis jau pasipasakojo.

Ji pradėjo nuo to, kad nereikia pyktis dėl pinigų.

Paklausiau, ar jis jai pasakė sumą.

Buvo trumpa tyla. Tada ji pasakė, kad taip, žino.

– Jam dabar nelengva. Tu juk stipriau stovi ant kojų.

Nežinau, kodėl tas sakinys mane taip užgavo. Gal todėl, kad mano „stipriau“ reiškė kas mėnesį atsidėtus šimtą ar šimtą penkiasdešimt eurų. Atsisakytus pirkinius, atidėtą remontą, skaičiavimą, kiek dar galime išleisti iki algos.

Tie du tūkstančiai nebuvo pinigai, kurių mums nereikėjo.

Mama pasiūlė pervesti penkis šimtus iš savo santaupų, kad bent kiek nusiraminčiau.

Tada jau apsiverkiau. Pasakiau, kad jos pinigų neimsiu. Nenorėjau, kad ji mokėtų už mūsų susitarimą ir paskui pati bijotų didesnės sąskaitos už šildymą.

Supratau ir ją. Ji norėjo, kad vaikai nesipyktų. Tik išėjo taip, kad ramybę turėjau apmokėti aš.

Dabar nebežinau, kada jis kalba rimtai

Brolio gyvenimą pradėjau stebėti taip, kaip anksčiau niekada nestebėjau. Pamačiau nuotrauką iš savaitgalio išvykos ir iš karto pagalvojau apie savo pinigus. Per šeimos susitikimą išgirdau, kad nusipirko kitą telefoną, ir suskaičiavau, kiek mano skolos juo būtų galima padengti.

Man nepatinka, kad tokia tapau. Aš nežinau, kiek kainavo ta išvyka, gal telefonas pirktas išsimokėtinai, gal padovanotas. Bet kai žmogus tau sako neturintis net šimto eurų, pradedi pastebėti viską.

Vyras nė karto nepasakė „aš tau sakiau“. Už tai jam esu dėkinga. Tik kai pradėjau teisinti brolį dar kartą, jis paklausė:

– O kada mūsų išlaidos taps tokios pat svarbios kaip jo?

Neturėjau ką atsakyti.

Brolis iki šiol nėra grąžinęs nieko. Parašiau jam aiškiai, kad 2 000 eurų buvo paskola, priminiau mūsų pokalbį ir pasiūliau konkretų grąžinimo grafiką. Jis atsakė, kad dabar neturi laiko aiškintis ir susisieks vėliau.

Per mamos gimtadienį sėdėjome prie vieno stalo. Jis paklausė, kaip vaikai, aš paklausiau apie darbus. Iš šono turbūt atrodė, kad viskas gerai.

Prieš išvažiuojant brolis priėjo prie automobilio ir pasakė:

– Nu tai nesupykus jau?

Atsakiau, kad laukiu jo atsakymo dėl pinigų.

Jis susikišo rankas į kišenes ir pažiūrėjo į šoną. Aš prisegiau vaikui diržą, uždariau dureles ir atsisveikinau. Anksčiau būčiau dar pasilikusi prie vartų pasikalbėti. Šį kartą nebežinojau apie ką.