Anglijoje dirbau paprastą darbą, bet gyvenau ramiai, o Lietuvoje net su geresnėmis pareigomis nuolat skaičiuoju pinigus

Prieš eidamas į darbą Vilniuje dažnai dar kartą atsidarau banko programėlę, nors maždaug žinau, kiek pinigų liko iki atlyginimo. Man 38-eri, su žmona auginame aštuonerių metų dukrą, dirbu projektų koordinatoriumi nedidelėje įmonėje. Pareigos skamba rimčiau nei mano ankstesnis darbas Anglijoje, kur sandėlyje priimdavau ir rūšiuodavau prekes. Bet tada vakare galėdavau ramiai išvirti makaronų, susimokėti nuomą ir per daug nesukti galvos, ar dar reikės pilti kuro. Grįždamas į Lietuvą tikėjausi, kad su patirtimi ir normalesniu darbu gyvensime bent ne prasčiau.

Anglijoje praleidome beveik šešerius metus. Gyvenome ne Londone, o mažesniame miestelyje netoli didesnio miesto. Žmona pradžioje tvarkė kambarius viešbutyje, paskui perėjo į virtuvę, dukra ten pradėjo lankyti darželį. Turtuoliai nebuvome, į jokias prabangias keliones nevažinėjome, bet mėnesio gale nereikėdavo atidėti dantisto ar galvoti, iš ko pirksime mokyklinius batus. Lietuvoje daugiau savų žmonių, daugiau pažįstamų, sava kalba, tik ramybė dėl pinigų kažkur dingo. Ilgai dėl to pykau ant savęs. Atrodė kvaila skųstis, kai lyg ir pasistūmėjau karjeroje.

Sandėlyje buvau paprastas žmogus, bet žinojau savo ribas

Anglijoje darbas nebuvo lengvas. Keldavausi anksti, žiemą iki stotelės eidavau su šąlančiomis kojomis, o pamainos gale skaudėdavo pečius ir nugarą. Bet grafikas buvo aiškus: žinojau, kuriomis dienomis dirbsiu, kada bus atlyginimas ir kiek maždaug liks po būtinų išlaidų. Jei pasiūlydavo papildomą pamainą, galėdavau sutikti arba atsisakyti. Niekas bent jau tiesiai neversdavo jaustis kaltam, jei nesutikdavau.

Mūsų nuomojamas butas buvo mažas, tarp miegamojo ir svetainės – plona siena, bet viduje šilta. Sąskaitas laikydavome virtuvės stalčiuje. Dabar jos dažniausiai guli matomoje vietoje, nes vis ką nors reikia prisiminti. Maistą planuodavome paprastai: ryžiai, daržovės, vištiena, sriuba kelioms dienoms, savaitgalį koks desertas dukrai. Ne viskas buvo pigu, bet išlaidos mažiau stebindavo. Tas labai palengvina galvą, nors tada to taip nevertinau.

Ten išmokome per daug nevaidinti, kad gyvename geriau, nei iš tikrųjų gyvename. Kolegos dirbo įvairius paprastus darbus, kalbėdavo apie vaikus, automobilio gedimus ar nuovargį, bet kažkaip mažiau lygindavosi. Kartą lenkas kolega pasakė: – Svarbu, kad po visko galėtum normaliai užmigti. Tada numojau ranka, paprasta mintis. Dabar kartais prisimenu.

Grįžtant atrodė, kad darbo patirtis mums atvers duris

Mintis grįžti neatsirado per vieną dieną. Mama pradėjo dažniau skųstis sveikata, dukra augo, norėjosi, kad ji senelius pažinotų ne vien per vaizdo skambučius. Be to, po tiek metų svetimoje šalyje pavargome nuo jausmo, kad viską sprendžiame tik dviese. Atrodė, Lietuvoje turėsime daugiau pagalbos, o aš, mokantis angliškai ir turintis darbo organizavimo patirties, rasiu padorų darbą.

Iš pradžių taip ir buvo. Po kelių pokalbių gavau pasiūlymą įmonėje, kuri dirba su užsakymais iš užsienio. Koordinuoju tiekimą, bendrauju su klientais, seku terminus. Turiu darbo kompiuterį, kartais galiu dirbti iš namų, o pareigų pavadinimą net buvo malonu pasakyti giminėms. Žmona įsidarbino mokyklos valgykloje – jai tiko valandos, kai reikėdavo derintis prie dukros pamokų.

Pirmus mėnesius gyvenome grįžimo nuotaikomis. Pirkome baldus į nuomojamą butą, kvietėme šeimą pietų, važiuodavome pas tėvus. Galvojau, kad pradžioje tiesiog daugiau išleidžiame įsikūrimui, o paskui viskas susitvarkys. Vėliau paaiškėjo, kad labiausiai spaudžia ne vienkartiniai pirkiniai, o smulkūs mokėjimai, kurie kartojasi kiekvieną savaitę.

Darbuotojas Anglijos sandėlyje rūšiuoja dėžes ankstyvą šaltą rytąNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Sąskaita ant šaldytuvo pradėjo diktuoti visą mėnesį

Dabar virtuvėje po magnetu kabo lapelis, kuriame žmona surašo, ko trūksta namams ir ką reikia apmokėti. Ten būna ne tik maistas, bet ir vaiko būrelis, vaistinės čekis, automobilio padangos, klasės išvyka, gimtadienio dovana. Atskirai nė vienas dalykas nėra tragedija, bet kai keli susideda per vieną mėnesį, planai greitai pasikeičia. Kartais iš parduotuvės pareinu su dviem maišais ir atrodo, kad nupirkau vakarienę kelioms dienoms bei buitinės chemijos. O suma vis tiek nemaloni.

Mano atlyginimas dabar didesnis, nei gaudavau sandėlyje perskaičiavus į eurus, bet jausmas visai kitas. Darbe kartais užtrunku, nes klientas parašo vakare arba kolega laiku neatsiunčia reikalingos informacijos. Pareigos reiškia ne tik daugiau sprendimų, bet ir atsakomybę už dalykus, kurių ne visada galiu paveikti. Grįžęs namo pavargstu ne nuo dėžių, o nuo telefono, laiškų ir tų neatsakytų klausimų galvoje.

Didžiausi ginčai su žmona kyla ne dėl didelių pirkinių. Jie prasideda, kai ji pasako, kad dukrai vėl reikia sportinių kelnių, o aš nepagalvojęs atšaunu: – Gal dar gali su senomis? Iš tikrųjų pykstu ne ant jos ir ne ant vaiko. Tiesiog jaučiuosi lyg vis vėluočiau su tuo, ko šeimai reikia. Žmona irgi pavargsta, nes jai tenka pastebėti, ko trūksta namuose, ir apie tai priminti.

Nemaloniausia buvo pripažinti, kad lyginu ne vien algą

Ilgai sau kartojau, kad Anglijoje buvo paprasčiau tik todėl, jog mažiau iš savęs reikalavome. Iš dalies tai tiesa. Ten neturėjome automobilio, retai važiuodavome pas gimines, nereikėjo tiek prisidėti prie šeimos švenčių ar rūpintis tėvų reikalais. Lietuvoje gyvenimas pilnesnis, bet jis kainuoja ir laiką, ir pinigus. Kai gyveni šalia savų žmonių, natūraliai nori padėti, užsukti, ką nors nupirkti, prisidėti.

Dar supratau, kad grįžęs sau užkėliau daugiau reikalavimų. Anglijoje pakakdavo būti žmogumi, kuris sąžiningai atidirba savo pamainą. Lietuvoje norėjau iš karto būti geras tėtis, sūnus, vyras, darbuotojas ir dar tas, kuris namuose viską sutvarko. Aišku, taip nebūna. Kai kas nors nepavyksta, atrodo, kad problema tik piniguose, nors kartais tiesiog trūksta susitarimo arba normalaus poilsio.

Vieną vakarą, kai dukra jau miegojo, su žmona ramiau pasikalbėjome. Ji pasakė, kad jai nereikia, jog aš kiekvieną kartą iškart siūlyčiau sprendimą ar kaltinčiau save. Jai reikia aiškumo, ką galime sau leisti. Tada susitarėme savaitės pradžioje kartu peržiūrėti išlaidas, o ne kalbėtis apie jas prie kasos ar automobilyje. Skaičiavimas niekur nedingo, bet jis tapo bendras, todėl namuose bent mažiau aštrių pokalbių.

Ramybės dabar ieškau ne kitoje šalyje, o mūsų tvarkoje

Nesakau, kad grįžti buvo klaida. Dukra lietuviškai kalba be pastangų, turi draugių kieme, seneliai ją mato ne per ekraną. Aš irgi jaučiuosi savas, kai pakeliui iš darbo sutinku buvusį klasioką ar šeštadienį galiu nuvažiuoti pas tėvus be didelio planavimo. Tik nebeapsimetu, kad aukštesnės pareigos savaime reiškia lengvesnį gyvenimą.

Dabar mums padeda keli paprasti dalykai:

• prieš perkant didesnį daiktą bent kelias dienas palaukti ir nepriimti sprendimo iš nuovargio;
• namų išlaidas aptarti ramiai, o ne tada, kai vienas jau susierzinęs;
• palikti nedidelę vietą nenumatytiems reikalams, nes jų šeimoje vis tiek atsiranda;
• nevertinti savo gyvenimo vien pagal tai, ką tuo metu gali nusipirkti kiti.

Vis dar pasitaiko mėnesių, kai sąskaita ant šaldytuvo atrodo per ilga, o prie parduotuvės kasos automatiškai tikrinu telefoną. Kartais pagalvoju apie sandėlį, aiškų grafiką ir vakarą, kai po darbo niekas neberašo. Bet suprantu, kad ilgiuosi ne Anglijos kaip tokios ir ne kažkokios praeities kopijos. Man trūksta gyvenimo tempo, kuriame liktų vietos paprastam saugumo jausmui. O kaip pasielgtumėte jūs: rinktumėtės ramesnį paprastą darbą svetur ar daugiau pareigų, bet artimuosius šalia Lietuvoje?