Prie naujo namo pasirinkome šulinį, nes gręžinys atrodė per brangus. Po dvejų metų už vandenį buvome sumokėję beveik dvigubai

Kai statėme namą, kiekvienas sutaupytas tūkstantis turėjo savo paskirtį. Vieną reikėjo palikti virtuvei, kitą – grindims, dar kažkiek privažiavimui. Todėl išgirdęs šulinio ir gręžinio kainas ilgai nesvarsčiau. Pasirinkome šulinį. Pirmą dieną, kai atsukus čiaupą pasirodė vanduo, buvau labai patenkintas savo sprendimu. Po dvejų metų stovėjau tame pačiame kieme ir žiūrėjau, kaip ruošiamasi gręžti.

Gręžinys pradžioje man atrodė kaip brangesnis būdas gauti tą patį. Juk keli kaimynai turėjo šulinius, žmonės gyveno, skalbėsi, prausėsi. Vienas dar pasakė, kad jo šulinyje vandens niekada nepritrūko.

To sakinio man visiškai užteko.

Dabar galvoju, kad iš visų išgirstų nuomonių pasirinkau tą, kuri geriausiai tiko mūsų biudžetui.

Lyginau kainas, bet ne visą sprendimą

Namo statybų pabaigoje pinigų jau buvome išleidę daugiau, negu planavome. Todėl gavęs pasiūlymus pirmiausia žiūrėjau į apačioje parašytą sumą.

Šulinio įrengimui buvome numatę 2 200 eurų. Galvojau, kad pridėsime siurblį, nuvesime vamzdį iki namo ir viskas. Gręžinio pasiūlymas atrodė gerokai didesnis, o galutinę jo kainą dar būtų reikėję tikslinti pagal darbus ir komplektaciją.

Žmona paklausė, ar šulinio pakaks visam namui.

– Žmonės gyvena, – atsakiau.

Ji pasakė, kad kaimynas gyvena dviese su žmona, o mes būsime keturiese. Dar planavome daržą.

Atsakiau, kad nereikia iš anksto prisigalvoti problemų. Tuo metu man labiau rūpėjo, kaip neišleisti dar kelių tūkstančių.

Šulinys galiausiai kainavo daugiau, negu vien jo kasimas. Reikėjo siurblio, valdymo, prijungimo, vandens įvado ir kitų darbų. Kai viską suskaičiavau, suma pasiekė 3 500 eurų.

Vis tiek maniau, kad pasirinkome gerai.

Pirmą vasarą vandens netrūko

Įsikraustėme pavasarį. Pirmi mėnesiai praėjo ramiai. Vanduo bėgo, skalbyklė veikė, duše niekas nesiskundė. Buvome atlikę vandens tyrimus ir susitvarkę tai, ką reikėjo pagal gautas rekomendacijas.

Draugams pasakodamas apie namą šulinį net pateikdavau kaip vieną iš vietų, kur pavyko neišlaidauti.

Pirmą vasarą daug laiko kieme neturėjome. Dar trūko baldų, reikėjo susitvarkyti sandėliuką, pasikabinti šviestuvus. Veją vietomis palaistydavau, bet didelių plotų neturėjome.

Antrais metais jau atsirado lysvės, daugiau augalų, vaikai dažniau grįždavo purvini. Skalbyklę jungdavome beveik kasdien, indaplovę taip pat. Pradėjome gyventi įprastą gyvenimą, nebe statybų režimu.

Tada vieną vakarą prausdamasis pajutau, kad vandens srovė silpsta.

Iš pradžių pagalvojau apie siurblį. Išjungiau, palaukiau, bandžiau vėl. Vandens atsirado, bet neilgam.

Kitą rytą jo vėl buvo pakankamai. Nusiraminau.

Per anksti.

Pradėjome planuoti net skalbimą

Sausas laikotarpis užsitęsė. Šulinyje vandens likdavo vis mažiau, o po didesnio vartojimo jo tekdavo laukti.

Namuose atsirado taisyklės, kurių statydami net nebuvome įsivaizdavę. Nejungti skalbyklės prieš visų vakarinį prausimąsi. Nelaistyti daržo. Neplauti automobilio. Duše neužsibūti.

Vieną šeštadienį žmona sudėjo patalynę skalbti, o aš buvau pažadėjęs išmaudyti vaiką. Kai pritrūko vandens, pirmiausia susierzinau dėl jos.

– Juk sakiau, kad dabar neskalbtum.

Ji sustojo prie vonios durų.

– O kada man skalbti? Aš turiu laukti, kol visi pasakys, kad šiandien daugiau vandens nebereikės?

Supratau, kad kalbu nesąmones. Namas naujas, įrengtas, o mes ginčijamės, kam pirmam priklauso vanduo.

Tą vakarą vaikas paklausė, kodėl negalime tiesiog atsukti kito čiaupo.

Nebuvo ką jam normaliai paaiškinti.

Siurblio pakeitimas nebūtų pripildęs šulinio

Išsikvietėme specialistą. Norėjau išgirsti, kad užteks ką nors pareguliuoti arba pakeisti detalę.

Tačiau problemos esmė mūsų atveju buvo ne vien įranga. Vandens šulinyje buvo per mažai, jis neatsikurdavo taip greitai, kaip mums reikėjo. Galingesnis siurblys šito nebūtų išsprendęs.

Svarstėme, ar galima šulinį gilinti, ar verta investuoti į kitus pakeitimus. Gavome skirtingų pasiūlymų, bet norėjosi aiškesnio sprendimo, o ne dar vieno bandymo už kelis šimtus ar tūkstantį eurų.

Labiausiai nenorėjau pripažinti, kad dabar teks daryti tai, ko atsisakiau pradžioje.

Žmona vieną vakarą pasakė:

– Man jau nesvarbu, kuris buvome teisus. Noriu grįžusi iš darbo nusiprausti ir apie tai negalvoti.

Tada nustojau jai įrodinėti, kad šulinys apskritai yra geras dalykas. Mums reikėjo spręsti mūsų kiemo problemą.

Gręžinys kainavo ne tik tiek, kiek pats gręžimas

Šį kartą pasiūlymų prašiau kitaip. Norėjau aiškiai matyti ne vien gręžimo kainą, bet ir siurblį, įrangą, prijungimą, reikalingus dokumentus bei kitus darbus.

Mūsų pasirinktas gręžinio sprendimas su įranga ir numatytais darbais kainavo 5 900 eurų. Dar 450 eurų prireikė pertvarkyti prijungimą ir sutvarkyti vietą po darbų.

Antrą kartą kieme dirbo technika, vėl reikėjo derinti laiką, atlaisvinti vietą, saugoti tai, ką jau buvome susitvarkę.

Pirmą kartą statant visa tai atrodė įprasta. Dabar, kai jau buvo pasėta žolė ir įrengtas takas, kiekviena provėža erzino labiau.

Kai atsisėdau suskaičiuoti bendros sumos, gavau štai ką:

Vien vėliau įrengto gręžinio ir papildomų darbų suma buvo 6 350 eurų. Prieš tai šuliniui jau buvome išleidę 3 500 eurų.

Negaliu pasakyti, kad gręžinys prieš dvejus metus būtų kainavęs tiksliai tiek pat. Tačiau mano pasirinktas pigesnis kelias baigėsi dviem atskirais įrengimo etapais ir beveik dešimties tūkstančių eurų bendra suma.

Kaimyno šulinys ir toliau veikia

Kartais apie šitą istoriją pasakodamas išgirstu, kad šuliniai apskritai niekam tikę. Taip nesakau. Tas pats kaimynas, kurio pavyzdžiu rėmiausi, savuoju naudojasi ir toliau.

Tik jo situacija nėra mūsų situacija. Aš to pradžioje nenorėjau suprasti. Nežinojau, kaip mūsų vietoje vandens kiekis keičiasi per sausrą, neįvertinau vartojimo ir pernelyg lengvai nusprendžiau, kad jeigu užtenka šalia, užteks ir mums.

Gręžinio taip pat nepriėmėme kaip savaiminės garantijos, kad viskas bus tobula. Po įrengimo tikrinome vandens kokybę ir derinome sistemą pagal gautus rezultatus.

Seną šulinį pasilikome. Kai jame pakanka vandens, panaudojame kiemo reikmėms. Bent jau nesinori sakyti, kad visi tie pinigai tiesiog užkasti.

Dabar išgirdęs klausimą, kas pigiau – šulinys ar gręžinys, pirmiausia prisimenu ne kainoraštį. Prisimenu žmoną prie skalbyklės, mane su rankšluosčiu ir vaiką, nesuprantantį, kodėl naujuose namuose nebėra vandens.

Sutaupyti norėjau pagrįstai. Tik prieš pasirinkdamas per mažai išsiaiškinau, už ką iš tikrųjų moku.