Ar kūnas išduoda melą? Du elgesio pokyčiai, kuriuos verta pastebėti, bet pavojinga suprasti klaidingai

Pašnekovas atsilošia, nusisuka, ima trinti sprandą arba nervingai taisosi drabužius. Kyla įtarimas: gal jis kažką slepia? Kūno kalba iš tiesų gali parodyti, kad žmogui nejauku, tačiau nerimas dar nereiškia melo. Norint geriau suprasti kitus ir patiems aiškiau bendrauti, svarbu pastebėti elgesio pokyčius, atsižvelgti į aplinkybes ir neskubėti vieno judesio paversti nuosprendžiu.

Bendravimo autorė Vanessa van Edwards knygoje „Charizmos kodas“ daug dėmesio skiria dviem elgesio grupėms: fiziniam atsiribojimui ir save raminantiems gestams. Abu reiškiniai pažįstami iš kasdienybės. Per nemalonų pokalbį norisi atsitraukti, prieš svarbų pristatymą rankos pačios ieško rašiklio, o sulaukus netikėto klausimo prireikia pasitaisyti plaukus ar apykaklę. Tokie judesiai gali padėti suprasti pokalbio atmosferą, bet juos reikia vertinti atsargiau, nei kartais siūlo populiarūs „melagio atpažinimo“ patarimai.

Vienas gestas nepasako, ar žmogus meluoja

Nervingumą lengva supainioti su nesąžiningumu. Žmogus gali vengti žvilgsnio todėl, kad drovisi, ilgiau tylėti dėl noro tiksliai atsakyti, o judinti koją iš įpročio. Jis taip pat gali nerimauti, kad nebus patikėta visiškai teisingu pasakojimu. Kita vertus, meluojantis žmogus gali kalbėti ramiai, palaikyti akių kontaktą ir beveik nejudėti. Todėl pasitikėjimo įspūdis ir pasakojimo teisingumas nėra tas pats. Mokslinėse apžvalgose neverbaliniai melo požymiai vertinami kaip silpni ir nepatikimi, ypač kai iš jų bandoma spręsti apie konkretų žmogų.

Daug naudingiau klausti, kas pasikeitė ir kada. Ar pašnekovas taip elgėsi nuo pokalbio pradžios, ar tik išgirdęs tam tikrą klausimą? Gal patalpoje karšta, kėdė nepatogi, pokalbis užsitęsė? Net aiškus elgesio pasikeitimas leidžia tik kelti klausimus, o ne patvirtinti iš anksto pasirinktą versiją. Ši nuostata svarbi ir vertinant save: nejaukiai pasijutęs žmogus netampa mažiau vertas pasitikėjimo vien todėl, kad jo rankos dreba ar balsas trumpam pasikeičia.

Fizinis atsiribojimas: kai kūnas tarsi traukiasi iš pokalbio

Pirmoji V. van Edwards aptariama elgesio grupė – atstumo didinimas. Žmogus žengia atgal, atsilošia kėdėje, nusuka galvą, pasuka liemenį nuo pašnekovo ar pradeda dairytis kitur. Kartais judesys būna vos pastebimas: dar prieš akimirką sėdėjęs palinkęs į priekį, žmogus išgirsta klausimą ir atsitraukia. Tai gali rodyti diskomfortą, norą apsisaugoti nuo nemalonios temos arba tiesiog poreikį turėti daugiau asmeninės erdvės.

Svarbus ir atstumo santykis su situacija. Jei prie žmogaus prieinate pernelyg arti, jo žingsnis atgal gali būti visiškai pagrįsta reakcija. Jeigu pokalbis vyksta stovint tarpduryje, pasisukimas gali reikšti, kad jis skuba. Tačiau kai atsitraukimas sutampa su jautria tema, verta pristabdyti ir pasitikslinti, ar klausimas suprastas, ar pašnekovui patogu apie tai kalbėti. Sąžiningas smalsumas čia naudingesnis už mintyse klijuojamą etiketę „pagavau“.

Garsus Richardo Nixono pareiškimas ir žingsnis atgal

Knygoje prisimenamas 1973 metų lapkričio 17 dienos Richardo Nixono pareiškimas, kuriame jis tvirtino nesantis sukčius ir viską užsitarnavęs. Votergeito skandalo kontekste šie žodžiai tapo vienu žinomiausių jo prezidentavimo epizodų. V. van Edwards dėmesį atkreipia į judesį po pareiškimo: prezidentas pasitraukia atgal nuo kalbėjimo vietos. Autorė tai nagrinėja kaip atsiribojimo pavyzdį, siejamą su įtampa ir noru atsitraukti nuo nemalonios situacijos.

Vis dėlto čia svarbu neapversti įrodinėjimo tvarkos. Apie politinį skandalą sprendžiama pagal dokumentus, įrašus, parodymus ir nustatytas aplinkybes, o ne pagal vieną žingsnį. Žinant istorijos baigtį, lengva kiekviename įrašo judesyje pamatyti jos patvirtinimą. Toks pavyzdys gali paskatinti atidžiau stebėti bendravimą, tačiau pats savaime nesukuria taisyklės, kad po kategoriško pareiškimo atsitraukęs žmogus būtinai meluoja.

Telefonas sukuria atstumą net tada, kai nieko neslepiame

Atsiriboti galima ir be jokios apgaulės. Vienas paprasčiausių būdų – kalbantis vis atsisukti į telefoną. Pašnekovas pasakoja apie jam svarbų dalyką, o mes nuleidžiame akis į ekraną, perskaitome pranešimą ir atsakome trumpu „klausau“. Nors fiziškai liekame šalia, dėmesys jau kitur. Kitam žmogui nereikia žinoti mūsų ketinimų, kad pasijustų nustumtas į antrą planą. Panašų įspūdį gali sukurti nuolatinis žvilgčiojimas į kompiuterį ar ekraną už pašnekovo nugaros.

Knygoje aptariamas ir kineziterapeutų bendravimas su vyresnio amžiaus pacientais. Tyrime specialistų neverbalinio elgesio vertinimai buvo siejami su pacientų būkle gydymo pradžioje, išrašant ir po trijų mėnesių. Atsiribojantis elgesys siejosi su prastesniais rezultatais, o pacientai jį vertino nepalankiau. Tai nėra įrodymas, kad konkretus nusisukimas tiesiogiai pablogino sveikatą, tačiau tyrimas atkreipia dėmesį į bendravimo reikšmę.

Kodėl kalbėdami prieš auditoriją kartais pamažu atsitraukiame

Viešai kalbant įtampa dažnai pasimato kojose. Žmogus pradeda pristatymą vienoje vietoje, po pirmo sakinio žengia atgal, tuomet perkelia svorį pirmyn ir vėl atgal. Po kelių minučių jis jau gerokai nutolęs nuo auditorijos, nors pats to nepastebėjo. V. van Edwards aprašo panašų pasikartojantį elgesį jos analizuotuose pristatymų įrašuose. Toks siūbavimas gali blaškyti: klausytojų akys seka judėjimą, o kalbėtojui vis sunkiau jausti tvirtą atramą.

Kita dažna situacija – svarbi mintis pasakoma atsukus nugarą į auditoriją. Pranešėjas rodo lentelę, piešia lentoje arba ieško kitos skaidrės kompiuteryje ir tuo pačiu metu tęsia paaiškinimą. Klausytojams sunkiau matyti veidą, girdėti balsą ir suprasti, į ką dabar sutelkti dėmesį. Nereikia visą pristatymą stovėti sustingus, tačiau judesiai turėtų padėti kalbai. Pravartu iš anksto pasirinkti vietą įžangai, susipažinti su skaidrių tvarka ir naudoti nuotolinį pultelį, jeigu jis patogus.

Kaip išlaikyti ryšį su klausytojais nepradedant kontroliuoti kiekvieno judesio

Prieš pradėdami kalbėti skirkite akimirką patogiai atsistoti ir tik tuomet pradėkite pirmą sakinį. Jeigu norite atkreipti dėmesį į skaidrę, galite trumpai parodyti ją atvira ranka, pasitraukti į šoną ir vėl atsisukti į auditoriją. Piešiant lentoje naudinga padaryti pauzę: užrašyti ar nubrėžti, tada atsisukti ir paaiškinti. Taip nereikia vienu metu lenktyniauti su mintimis, rašysena ir klausytojų dėmesiu. Svarbesnė už tobulą pozą yra galimybė žmonėms jus matyti ir sekti jūsų mintį.

Pasiruošti galima ir labai praktiškai. Užrašus ar vandens stiklinę padėkite ten, kur planuojate kalbėti, kad turėtumėte aiškų orientyrą. Sėdėdami prie stalo atsisukite į žmogų, kuriam atsakote, tačiau pasukamoje kėdėje venkite nesąmoningai nuvažiuoti į šalį. Jeigu turite įprotį nuolat trauktis, trumpas savo kalbos vaizdo įrašas padės tai pastebėti geriau nei bandymas prisiminti, kaip jautėtės. Peržiūrint verta ieškoti vieno ar dviejų keistinų įpročių, užuot kritiškai vertinus kiekvieną sekundę.

Kartais žingsnis atgal gali būti sąmoninga pauzė

Atsitraukimas ne visada trukdo. Pasimetus pristatymo viduryje, pamiršus žodį ar sulaukus netikėto klausimo, trumpa pauzė gali būti naudinga. Galima gurkštelėti vandens, pažvelgti į užrašus ir aiškiai pasakyti, kad norite akimirką pagalvoti. Vienas ramus žingsnis tokiu metu skiriasi nuo nuolatinio nervingo traukimosi. Auditorijai dažniausiai lengviau sekti žmogų, kuris trumpam sustoja, nei tą, kuris mėgina užpildyti kiekvieną tylos sekundę nebaigtomis frazėmis.

Panašus principas praverčia dirbant vienam. Užstrigus prie sudėtingos užduoties galima atsitraukti nuo ekrano, atsistoti, nueiti kelis žingsnius ir grįžti. Tai neturėtų būti pristatoma kaip garantuotas kūrybiškumo ar pasitikėjimo metodas, tačiau padeda praktiškai pakeisti darbo ritmą. Bendravime taip pat verta skirti sąmoningą pauzę nuo vengimo: vienu atveju žmogus surenka mintis ir grįžta į pokalbį, kitu – vis labiau iš jo pasitraukia.

Save raminantys gestai: ką darome rankomis, kai pasidaro nejauku

Antroji knygoje aptariama elgesio grupė – prisilietimai ir judesiai, kuriais žmogus mėgina sumažinti diskomfortą. Tai gali būti rankų trynimas, sprando glostymas, pirštų spaudymas, delno braukimas per šlaunį, lūpos kandžiojimas ar žaidimas papuošalu. Kartais šie judesiai vos pastebimi, kartais kartojasi viso pokalbio metu. Jie gali būti susiję su nerimu, tačiau taip pat gali būti įprasta žmogaus elgesio dalis, nesusijusi su konkrečiu klausimu.

V. van Edwards pateikia 2006 metų Britney Spears interviu pavyzdį. Kalbėdama apie santykius su Kevinu Federline’u, dainininkė atsilošia, patraukia plaukus nuo veido ir trina ranka koją. Autorė šiuos veiksmus nagrinėja kaip galimus atsiribojimo ir savęs raminimo signalus. Tačiau iš įrašo negalima patikimai nustatyti, ką žmogus jautė kiekvieną akimirką. Plaukų patraukimas gali reikšti karštį ar paprastą norą geriau matyti, o jautrus viešas klausimas savaime gali kelti įtampą net visiškai nuoširdžiai atsakančiam žmogui.

Nerimą gali išduoti ir nuolatinis taisymasis, siūbavimas ar žingsniavimas

Vieni nejaukiai jausdamiesi liečia kūną, kiti imasi vadinamojo tvarkymosi: taiso plaukus, apykaklę, rankogalius ar laikrodį. Dar kiti supasi, siūbuoja koją, stojasi ant pirštų galų arba vaikšto pirmyn ir atgal. Toks elgesys gali padėti išbūti įtemptą situaciją. Svarbu nepradėti kiekvieno prisilietimo aiškinti viena vienintele priežastimi. Plaukai gali kristi į akis, auskaras spausti, drabužis būti nepatogus, o pasikartojantis judesys žmogui gali būti būdingas ir ramioje aplinkoje.

Todėl stebėdami pašnekovą pirmiausia atkreipkite dėmesį į jo įprastą bendravimą. Jeigu žmogus visada sukioja žiedą, šis veiksmas mažai pasako apie naujai užduotą klausimą. Staigus pokytis gali būti įdomesnis, bet ir jam reikia paaiškinimo. Kartais reikšminga ne tai, kad judesys prasidėjo, o kad liovėsi: žmogus išgirdo aiškesnį paaiškinimą, sulaukė pagalbos pasiūlymo ar suprato, jog jo neketinama spausti. Tokį pasikeitimą verta panaudoti pokalbiui gerinti, o ne slapta tirti pašnekovą.

Nosies lietimas nėra patikimas „Pinokio ženklas“

Nosies kasymas ar lietimas ypač dažnai minimas populiariuose patarimuose apie melą. Pasakojimas patrauklus, nes siūlo aiškų atsakymą: žmogus palietė nosį, vadinasi, pasakė netiesą. Tačiau realiame gyvenime nosį liečiame dėl daugybės priežasčių, pradedant niežuliu ir baigiant įpročiu. Termografiniai tyrimai iš tiesų nagrinėjo veido temperatūros pokyčius atliekant emocines bei protines užduotis, tačiau jų rezultatai nėra paprasta kasdienė taisyklė. Viename tyrime meluojant nosies ir rankos temperatūra netgi buvo linkusi mažėti.

Knygoje taip pat minimas Alano Hirscho ir Charleso Wolfo atliktas Billo Clintono parodymų vertinimas, kuriame skaičiuoti nosies palietimai. Toks retrospektyvus garsaus įrašo nagrinėjimas gali atrodyti įtikinamas, ypač žinant istorijos aplinkybes, tačiau palietimų skaičius neleidžia savarankiškai nustatyti, kurie sakiniai buvo melagingi. Sprendžiant apie pasakojimą reikia jo turinį tikrinančių duomenų. Kitu atveju lengva patekti į ratą: pirmiausia žmogų laikome melagiu, o paskui kiekvieną jo judesį suprantame kaip patvirtinimą.

Kada judesiai pradeda trukdyti perduoti mintį

Nuolat spaudinėjamas rašiklis, traškinami pirštų sąnariai ar vaikščiojimas trumpu maršrutu gali blaškyti auditoriją. Klausytojas pradeda sekti, kada vėl pasigirs spragtelėjimas ar kur kalbėtojas pasisuks, ir dalis dėmesio atitenka šiam pasikartojimui. Dėl to verta atpažinti įpročius, kurie užgožia mintį. Tačiau teiginys, kad pasitikintys žmonės beveik nejuda, būtų klaidinantis. Gyva gestikuliacija gali padėti aiškinti, pabrėžti ir palaikyti ryšį, o ramiai stovintis žmogus taip pat gali jaustis labai nesaugiai.

Pasikartojantys judesiai, tikai ar kitokie individualūs ypatumai neturėtų tapti pagrindu abejoti žmogaus gebėjimais. Kartais bandymas juos nuslopinti atima daugiau dėmesio nei pats judėjimas. Jeigu kalbate viešai, vertinkite praktinį rezultatą: ar jus galima girdėti, ar aišku, ką rodote, ar judesiai netrukdo naudotis mikrofonu ir skaidrėmis. Toks vertinimas padeda pasiruošti geriau nei nuolatinė baimė, kad netyčia prisilietę prie veido prarasite visą auditorijos pasitikėjimą.

Kito žmogaus įtampa gali paveikti ir stebėtojus

Pokalbio atmosfera kartais persiduoda greitai. Kai pranešėjas akivaizdžiai pasimeta, salėje gali atsirasti nejaukumo: klausytojai nustoja patogiai sėdėti, ima nerimauti dėl jo, laukia, ar pavyks tęsti. Tyrimuose nagrinėjamas ir fiziologinis vadinamojo empatinio streso atsakas. Stebint stresą patiriantį žmogų, daliai stebėtojų buvo nustatytas kortizolio padidėjimas; reakcija priklausė ir nuo tarpusavio artumo bei stebėjimo sąlygų.

Šios išvados verčiau turėtų paskatinti kurti palankesnę bendravimo aplinką. Kalbėtojui gali padėti aiški pristatymo struktūra, iš anksto patikrinta technika ir galimybė pasidaryti pauzę. Klausytojui – kantrybė, dėmesingas žvilgsnis ir neskubinantis klausimas. Jeigu žmogus pameta mintį, demonstratyvus susierzinimas vargu ar padės jam susikaupti. Kartais užtenka pasakyti, kad galima neskubėti, ir kelias sekundes ramiai palaukti.

Kaip sumažinti blaškančius įpročius nepradedant kovoti su savimi

V. van Edwards siūlo rankoms suteikti aiškią užduotį. Pristatymo metu galima laikyti skaidrių pultelį, o neformalioje aplinkoje – puodelį, jeigu tai patogu. Tačiau svarbu pasirinkti daiktą, kuris nesukuria naujo blaškymo. Rašiklis nepadės, jeigu pradėsite be perstojo spaudinėti jo mygtuką, o puodelis gali varginti, jeigu visą dėmesį skirsite baimei išlieti gėrimą. Tikslas – rasti patogią atramą, kad daugiau dėmesio liktų pokalbiui.

Daug ką galima palengvinti dar prieš susitikimą. Pasirinkite drabužius, kurių nereikia nuolat taisyti, papuošalus, kurie nekliūva, ir šukuoseną, kuri nekrenta į akis. Jei stovėdami siūbuojate, išbandykite patogesnę kojų padėtį ar galimybę trumpam atsiremti į tvirtą stalo kraštą. Vienu metu keiskite tik kelis dalykus. Kalbos repetavimas turėtų padėti jaustis laisviau, o ne paversti pasirodymą sudėtingu nurodymų rinkiniu, kuriame reikia vienu metu prižiūrėti rankas, kojas, akis ir kiekvieną veido raumenį.

Pastebėję diskomfortą pirmiausia pabandykite suprasti jo priežastį

Jeigu pašnekovas staiga atsitraukė, užsisklendė ar pradėjo neramiai judėti, pagalvokite, kas ką tik įvyko. Gal klausimas nuskambėjo kaip kaltinimas, gal pertraukėte svarbią mintį, gal žmogus nežino, ar gali nesutikti. Galima pasitikslinti: „Ar aiškiai paaiškinau, ko klausiu?“ arba „Ar ši tema jums nepatogi?“ Tokie klausimai suteikia galimybę pačiam žmogui įvardyti būseną. Jie taip pat padeda išvengti situacijos, kai iš šalies priskiriamos emocijos, kurių pašnekovas apskritai nejaučia.

Knygoje autorė pasakoja apie draugę, kuri žaisdavo auskaru, tačiau nustojo tai daryti pokalbiui pasisukus apie būsimą pristatymą. Vėliau paaiškėjo, kad jai reikėjo papildomos pagalbos. Šio pavyzdžio vertė – galimybė pastebėti, kad žmogui kažkas svarbu, ir apie tai pasikalbėti. Nereikia iš kiekvieno judesio kurti diagnozės. Kartais geriausia reakcija yra paprastas pasiūlymas: „Matau, kad čia daug reikalų. Ar norėtum kartu peržiūrėti, ką dar reikia padaryti?“

Pasitikėjimą geriau tikrinti klausimais ir faktais

Kai iš tiesų svarbu išsiaiškinti, ar pasakojimas teisingas, vien kūno kalbos stebėjimo nepakanka. Leiskite žmogui užbaigti mintį, paprašykite patikslinti aplinkybes ir palyginkite informaciją su tuo, ką galima patikrinti. Prieštaravimą verta aptarti tiesiai, nesupainiojant jo su kaltinimu: „Anksčiau minėjote kitą laiką – padėkite suprasti, kaip buvo.“ Netikslumas gali atsirasti dėl prasto prisiminimo ar nesusikalbėjimo, todėl ir jis savaime dar nėra melo įrodymas.

Stebėti kūno kalbą naudinga tiek, kiek tai padeda geriau bendrauti: pastebėti nuovargį, atpažinti įtampą, suteikti daugiau erdvės ar pačiam nustoti blaškyti auditoriją. Tačiau nusisukimas, sprando lietimas ar nerami koja neturėtų nusverti to, ką žmogus sako ir ką patvirtina aplinkybės. Pastebėtas gestas gali tapti priežastimi užduoti jautresnį klausimą. Atsakymą vis tiek reikės išklausyti.