Nusuko akis – vadinasi, meluoja? Psichologų tyrimai griauna įsitikinimą, kuriuo pasikliauja daugelis

Pašnekovas nusuka žvilgsnį, ilgiau patyli ar pradeda teisintis, nors uždavėte paprastą klausimą. Įtarimas kyla greitai, tačiau tokie ženklai dar neatskleidžia, ar žmogus meluoja. Tyrimai rodo, kad kūno kalba yra gerokai nepatikimesnis apgaulės „detektorius“, nei mėgstama manyti. Daugiau naudos duoda dėmesys tam, ką žmogus pasako ir ką iš jo pasakojimo galima patikrinti.

Kasdieniuose pokalbiuose lengva supainioti nemalonų įspūdį su įrodymu. Kolega neįprastai ilgai aiškina, kodėl nebaigė darbo, artimasis susierzina paklaustas apie išlaidas, o pardavėjas į konkretų klausimą atsako ilga istorija. Tokiose situacijose norisi greito atsakymo: tikėti ar netikėti?

Tačiau nėra vieno gesto, kuris patikimai atskirtų meluojantį žmogų nuo sakančio tiesą. Mokslinėje apžvalgoje, paskelbtoje „Annual Review of Psychology“, tyrėjai Aldertas Vrij, Maria Hartwig ir Päras Andersas Granhagas pabrėžia, kad nustatyti neverbaliniai apgaulės požymiai yra silpni ir nepatikimi. Atidžiai stebėti žmogų dar nereiškia gebėti perskaityti jo ketinimus.

Akių kontaktas nepatvirtina nei melo, nei sąžiningumo

Įsitikinimas, kad melagis būtinai slepia akis, labai paplitęs. Vis dėlto neverbalinio elgesio tyrimų metaanalizėje nebuvo rasta pagrindo teigti, kad meluodami žmonės sistemingai vengia akių kontakto. Taigi žvilgsnio nukreipimas pats savaime nėra patikimas apgaulės požymis.

Ne mažiau abejotinos ir internete platinamos schemos, esą žvilgsnis į vieną pusę rodo prisiminimą, o į kitą – kuriamą melą. Psichologo Richardo Wisemano ir kolegų atlikti trys tyrimai nepatvirtino populiaraus teiginio, siejamo su neurolingvistiniu programavimu, kad pagal konkrečią akių judėjimo kryptį galima nustatyti melą.

Viename bandyme dalyviams buvo paaiškinta ši tariama taisyklė, tačiau ji nepadėjo geriau atpažinti apgaulės. Išmokta „akių skaitymo“ schema gali suteikti pasitikėjimo savo sprendimu, bet nebūtinai padaryti jį tikslesnį.

Todėl net ir pasikeitęs pažįstamo žmogaus žvilgsnis turėtų paskatinti pasidomėti, kas vyksta, o ne iš karto paskelbti nuosprendį. Klausimas „Ar tau nemalonu apie tai kalbėti?“ palieka daugiau vietos paaiškinimui nei kaltinimas „Matau, kad meluoji“.

Nervingumas gali parodyti stresą, bet ne jo priežastį

Drebantis balsas, susikaustymas ar pastangos atrodyti ramiai dažnai interpretuojami kaip kaltės ženklai. Tačiau svarbi aplinkybė yra pats pokalbis. Kai žmogui gresia rimtos pasekmės arba jis jaučia, kad juo netikima, įtampą gali patirti ir sakydamas tiesą.

Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad didelės svarbos situacijos veikia abi puses – tiek meluojančius, tiek nemeluojančius žmones. Be to, ir vieni, ir kiti gali mėginti slopinti nervingus judesius, nes nenori pasirodyti įtartini. Dėl to ramus veidas nėra sąžiningumo garantija, kaip ir susijaudinimas nėra apgaulės įrodymas.

Kasdienybėje verta atskirti du pastebėjimus: „žmogus nerimauja“ ir „žmogus meluoja“. Pirmąjį kartais galima pastebėti, tačiau antrojo iš jo automatiškai išvesti negalima. Spaudžiant pašnekovą įtampa gali tik didėti, o aiškumo apie patį įvykį nuo to nepadaugės.

Ilgas pasakojimas dar nereiškia įtikinamo paaiškinimo

Dėmesį verta perkelti nuo gestų prie pasakojimo turinio. Atsakydamas žmogus gali pateikti daugybę smulkmenų, bet taip ir nepaaiškinti klausimo esmės. Pavyzdžiui, pasakoti apie sudėtingą rytą, tačiau neatsakyti, ar iš tikrųjų išsiuntė sutartą dokumentą.

Tyrimuose nagrinėjamas vadinamasis patikrinamumo metodas: vertinama, kiek pasakojime yra aplinkybių, kurias galima patvirtinti nepriklausomai. Pakartotiniame eksperimente tiesą sakę dalyviai pateikė daugiau patikrinamų detalių nei melavę, tačiau skirtumas buvo mažesnis nei ankstesniame tyrime. Tai naudinga tyrimų kryptis, o ne neklystantis kasdienio pokalbio testas.

Praktiškai svarbiau išsiaiškinti, ar dokumentas išsiųstas, negu skaičiuoti, kiek kartų žmogus palietė veidą. Siuntimo laikas, sutartas terminas ar konkretus atliktas veiksmas suteikia pagrindą patikrinti situaciją. Vien pasakojimo ilgis tokio pagrindo nesuteikia.

Kaip aiškintis nesusipratimą nepaverčiant pokalbio tardymu?

Pradėkite nuo konkretaus neaiškumo. Vietoj bendro kaltinimo galima pasakyti: „Minėjai, kad išsiuntei vakar, bet aš laiško negavau. Gal galime patikrinti?“ Toks klausimas nukreipia pokalbį į aplinkybę, dėl kurios ir kilo abejonė.

Užduokite po vieną klausimą ir palikite laiko atsakyti. Jeigu informacija nesutampa, įvardykite neatitikimą ir paprašykite jį paaiškinti. Taip pat sau naudinga atskirti, ką tikrai žinote, nuo to, ką tik numanote: neatsakytas skambutis yra faktas, o išvada apie jo priežastį dar gali būti spėjimas.

Įtarimą verta laikyti priežastimi pasitikslinti, o ne galutiniu atsakymu. Sprendžiant dėl pasitikėjimo daugiau svorio turėtų turėti patikrinami faktai ir žmogaus veiksmai, o ne vienas nepatogus žvilgsnis.