Būdamas 32-ejų įkūriau reklamos agentūrą. Po penkerių metų turiu namą ir automobilį be paskolų: Lietuvoje uždirbti įmanoma

Lietuvoje įmanoma uždirbti. Čia faktas kaip blynas. Sakau tai ne išgirdęs kieno nors pasakojimą ir ne pažiūrėjęs motyvacinį vaizdo įrašą. Būdamas 32 metų įkūriau reklamos agentūrą, o šiandien, praėjus penkeriems metams, turiu namą, automobilį ir neturiu paskolų. Mano metinės asmeninės pajamos pastaruoju metu peržengė šimto tūkstančių eurų ribą. Tačiau buvo laikotarpis, kai užsidaręs virtuvėje skaičiavau, kiek mėnesių dar galėsiu apsimesti, kad man sekasi.

Žodis „apsimesti“ gal skamba negražiai, bet pradžioje taip ir jaučiausi. Pažįstamiems sakydavau, kad dirbu sau, kuriu agentūrą, turiu klientų. Visa tai buvo tiesa. Tik nepasakodavau, kad vienas klientas vėluoja sumokėti, kitas laukia pasiūlymo, o trečias po dviejų susitikimų nusprendė reklamą kol kas atidėti.

Pirmus mėnesius žodis „agentūra“ man pačiam skambėjo truputį per didelis. Buvo vienas žmogus, nešiojamasis kompiuteris ir stalas nuomojamame bute. Dizainerį samdydavau konkrečiam darbui, tekstus dažniausiai rašydavau pats, o sąskaitas klientams siųsdavau vakare, kai jau būdavau baigęs jų darbus.

Vis dėlto šiandien nesigailiu nė vieno iš tų metų. Net pirmųjų, kai uždirbau mažiau, negu būčiau gavęs samdomame darbe.

Išėjau ne todėl, kad nekenčiau savo darbo

Iki agentūros dirbau rinkodaros srityje. Turėjau normalų atlyginimą, pažįstamą kolektyvą, aiškias užduotis. Niekas manęs neskriaudė, ir viršininkas nebuvo blogas žmogus.

Tiesiog vis dažniau pastebėdavau, kad man įdomiausia darbo dalis prasideda ten, kur reikia pačiam sugalvoti, pasiūlyti ir įrodyti rezultatą. Norėjau spręsti, su kuo dirbti, už ką prisiimti atsakomybę ir kiek kainuoja mano darbas.

Vakare dar padėdavau vienam pažįstamam su reklama. Paskui atsirado kitas. Pinigai buvo papildomi, bet svarbiausia – supratau, kad žmonės pasirengę mokėti ir tiesiogiai man.

Išeidamas turėjau santaupų ir du nedidelius klientus. Šiandien tikrai nepasakyčiau, kad buvau viską puikiai apskaičiavęs. Buvau pasiruošęs tiek, kiek tuo metu mokėjau, o dalies klausimų tiesiog dar nebuvau sau uždavęs.

Žmona paklausė vieno labai konkretaus dalyko:

– Kiek laiko bandysi, jeigu neuždirbsi?

Susitarėme po pusmečio rimtai peržiūrėti situaciją. Ji manęs neatkalbinėjo, bet ir nežadėjo, kad kažkaip savaime susitvarkys. Už tai esu dėkingas. Mums reikėjo mokėti nuomą ir pirkti maistą nepriklausomai nuo mano entuziazmo.

Pirmais metais dirbau daugiausia, uždirbau mažiausiai

Pirmų metų pabaigoje mano asmeninėms reikmėms iš verslo teko maždaug 12 tūkstančių eurų. Vidutiniškai tūkstantis per mėnesį.

Prieš išeidamas iš darbo tikrai ne apie tokią sumą svajojau.

Blogiausia buvo tai, kad negalėjau pasakyti, jog tingėjau. Dirbdavau šeštadieniais, sekmadieniais atsakinėdavau į laiškus, vakarais taisydavau pasiūlymus. Kartais visą dieną būdavau užsiėmęs, tačiau vakare negalėdavau aiškiai pasakyti, kuris darbas tą dieną uždirbo pinigų.

Prisiėmiau pernelyg skirtingų užsakymų. Vienam reikėjo logotipo, kitam administruoti socialinius tinklus, trečiam sukurti svetainę, ketvirtam paleisti reklamos kampaniją. Kiekvienam žadėjau, kad padarysiu.

Nenorėjau prarasti nė vieno kliento, todėl sunkiai pasakydavau kainą. Dar sunkiau būdavo pasakyti, kad papildomas darbas kainuos papildomai.

Vieną vakarą taisiau maketą, kurį klientas jau buvo patvirtinęs. Jis persigalvojo, nes parodė žmonai, o jai nepatiko spalva. Paskui nepatiko šriftas. Tą užsakymą buvau įvertinęs taip pigiai, kad skaičiuoti valandinio atlygio net nenorėjau.

Tada pirmą kartą atsidariau darbo skelbimus.

Niekam apie tai nesakiau. Peržiūrėjau kelis pasiūlymus, vieną net išsisaugojau. Atlyginimas atrodė labai geras, ypač palyginus su tuo, ką pats tuo metu išsimokėdavau.

Kitą rytą dar kartą grįžau prie savo klientų sąrašo. Nusprendžiau, kad prieš uždarydamas verslą bent pabandysiu pakeisti būdą, kuriuo dirbu.

Po penkerių metų turiu namą ir automobilį be paskolųNuotrauka: OpenAI

Pradėjau uždirbti tada, kai nustojau žadėti viską visiems

Peržiūrėjau, kurie užsakymai buvo pelningi, kur klientai liko patenkinti ir kur turėjau aiškiausią rezultatą. Paaiškėjo, kad geriausiai sekasi ne vienkartiniai smulkūs darbai, o nuolatinė reklamos priežiūra įmonėms, kurioms svarbios užklausos ir pardavimai.

Susiaurinau paslaugas. Aiškiau aprašiau, ką klientas gauna, kas į kainą įskaičiuota, o dėl ko tariamės atskirai. Pradėjau prašyti medžiagą ir sprendimus pateikti laiku, nes iki tol pats kentėdavau dėl svetimo vėlavimo.

Pakelti kainas buvo baisu. Pirmą naują pasiūlymą išsiunčiau ir paskui kas kelias minutes tikrinau paštą.

Klientas sutiko.

Be derybų. Net nepaklausė, kodėl tiek.

Man tai buvo didesnis įvykis, negu galėtų atrodyti. Pirmą kartą aiškiai pamačiau, kiek daug savo kainoje buvau palikęs baimės, kad mane pasirinks per brangų.

Žinoma, sutiko ne visi. Su keliais klientais išsiskyrėme. Tačiau likusiems galėjau skirti daugiau dėmesio, o naujų ieškojau jau tiksliau suprasdamas, su kuo noriu dirbti.

Antrais metais mano asmeninės pajamos siekė apie 36 tūkstančius eurų. Jau galėjau normaliai prisidėti prie šeimos išlaidų ir vėl taupyti.

Tada pirmą kartą išgirdau iš žmonos:

– Atrodo, pradeda veikti.

Man tas sakinys reiškė labai daug.

Didžiausias augimas prasidėjo, kai dalį darbo perdaviau kitiems

Ilgai įsivaizdavau, kad pats padaryti pigiau. Jei galiu parašyti tekstą, kodėl turėčiau už jį mokėti? Jei moku pakoreguoti svetainę, kam samdyti kitą?

Tik mano darbo diena nuo to netapo ilgesnė. Aš galėjau iki išnaktų tvarkyti smulkmenas arba susitikti su nauju klientu, pasiruošti kampanijos analizei, išspręsti problemą, dėl kurios klientas iš tikrųjų ir samdė agentūrą.

Pradėjau nuolat bendradarbiauti su keliais specialistais. Vėliau atsirado žmogus, perėmęs dalį projektų koordinavimo. Tai buvo pirmos išlaidos, dėl kurių labai nervinausi: pinigus reikės mokėti reguliariai, o pajamos dar neatrodė visiškai patikimos.

Bet pamažu galėjau atsitraukti nuo kiekvieno maketo ir kiekvienos užduoties. Pradėjau matyti visą klientą, jo tikslus, sutarties pelningumą ir komandos krūvį.

Trečiais metais mano asmeninėms pajamoms liko apie 68 tūkstančius eurų. Ketvirtais – 112 tūkstančių, penktais – 156 tūkstančiai.

Čia kalbu apie man tekusias pajamas po įmonės išlaidų ir taikomų mokesčių, o ne visą agentūros apyvartą ar klientų reklamai leidžiamus biudžetus. Šių sumų nemaišau, nes versle labai lengva pasigirti pinigais, kurie tik praeina per sąskaitą.

Dabar mano metinės pajamos siekia šešiaženklę sumą. Apie 100–200 tūkstančių eurų intervalą jau galiu kalbėti kaip apie savo dabartinio verslo galimybes, nors nė vienų būsimų metų pajamų iš anksto garantuoti negaliu.

Namui susitaupėme todėl, kad nepradėjome gyventi pagal geriausią mėnesį

Kai pajamos smarkiai padidėjo, norėjosi visko. Geresnio automobilio, kelionių, didesnio būsto, daiktų, kuriuos iki tol tik pasižiūrėdavau.

Tačiau galvoje dar labai gyvai laikėsi pirmųjų metų prisiminimas. Žinojau, kaip atrodo mėnuo, kai dirbi, o pinigų sąskaitoje vis tiek mažėja. Todėl sutarėme, kad nuolatinių šeimos išlaidų nedidinsime kiekvieną kartą gavę geresnes pajamas.

Mano penkerių metų asmeninių pajamų skaičiavimas atrodė taip:

Iš šios sumos per penkerius metus maždaug 92 tūkstančiai eurų teko mano daliai šeimos pragyvenimo ir kitų asmeninių išlaidų. Tai vidutiniškai apie 1 533 eurus per mėnesį, nors pradžioje galėjau skirti mažiau, vėliau daugiau. Žmona taip pat dirbo ir prisidėjo prie bendro gyvenimo – negaliu jos indėlio ištrinti iš savo sėkmės istorijos.

Likusius pinigus kaupiau didesniems tikslams. Namui, būtinam jo paruošimui gyventi ir sandorio išlaidoms skyrėme 250 tūkstančių eurų iš mano sukauptos sumos. Automobiliui – 24 tūkstančius. Dar 18 tūkstančių liko asmeniniam rezervui.

Namas nebuvo pats didžiausias ar prašmatniausias iš apžiūrėtų. Buvo variantų, į kuriuos įėjus iš karto norėjosi pasilikti, tik jų kainos būtų reiškusios paskolą. Mes pasirinkome tokį, už kurį galėjome sumokėti sukauptais pinigais.

Automobilį irgi pirkau naudotą. Gerą, man patinkantį, bet be mėnesinės įmokos ir be poreikio kažkam įrodyti, kiek uždirbu.

Atskirai pinigų reikėjo ir pačiam verslui. Agentūros veiklos rezervo nelaikiau savo santaupomis namui. Darbuotojų ir partnerių atlygis negalėjo priklausyti nuo to, ar man tą mėnesį prireikė baldų.

Labiausiai jaudinausi ne pasirašydamas dokumentus

Tą dieną, kai pagaliau persikraustėme, buvau labiau pavargęs negu laimingas. Važinėjome pirmyn ir atgal, kažkur dingo vienos spintelės tvirtinimai, reikėjo prijungti skalbyklę, o vakare dar skambino klientas.

Tik vėliau, kai jau buvome uždarę duris ir susinešę paskutinius daiktus, atsidariau savo seną skaičiavimų failą.

Jame dar buvo pirmų metų lapas. Nedidelės sąskaitos, neapmokėti darbai, pažymėtos nuomos ir komunalinių išlaidų datos. Viename langelyje buvau įrašęs sumą, iki kurios nukritus santaupoms ieškosiu darbo.

Ilgai į tą langelį žiūrėjau.

Tada nuėjau pas žmoną ir parodžiau. Ji prisiminė tą laiką geriau, negu tikėjausi. Prisiminė, kaip bandydavau sakyti, kad viskas gerai, nors vakarais būdavau toks įsitempęs, kad negalėdavau normaliai kalbėti.

Tą vakarą galėjome pasidžiaugti neįrodinėdami vienas kitam, kad penkeri metai buvo lengvi.

Laisvas jaučiuosi, nors dirbti vis dar reikia

Kai sakau „pagaliau esu laisvas“, neturiu omenyje, kad nebedirbu. Klientai vis dar gali išeiti, kampanijos kartais nepasiteisina, žmonės serga, o sutartis tenka peržiūrėti.

Tačiau dabar galiu atsisakyti darbo, kurio nenoriu. Galiu neskubėti priimti blogo pasiūlymo vien todėl, kad po savaitės reikės mokėti už būstą. Galiu kelioms dienoms išvažiuoti su šeima ir žinoti, kas tuo metu prižiūri projektus.

Tokios laisvės pradžioje neturėjau. Pirmus metus dirbau sau, bet buvau priklausomas beveik nuo kiekvieno kliento laiško.

Man verslas tapo galimybe uždirbti tiek, kiek anksčiau net nemokėjau realistiškai planuoti. Tai nereiškia, kad kiekvienam būtina steigti agentūrą ar išeiti iš darbo. Mano komandoje yra žmonių, kuriems patinka samdomas darbas, ir dėl jų profesionalumo šiandien galiu pasakoti savo istoriją.

Bet tiems, kurie jau turi gebėjimų, mato paklausą ir nuolat galvoja pabandyti, savo patirtį pasakau atvirai: aš irgi nebuvau tikras, kad pavyks. Buvau žmogus, kuris vieną vakarą rinkosi darbo skelbimus, o kitą rytą dar kartą pabandė susitvarkyti savo verslą.

Dabar įvažiuoju į savo kiemą, pastatau automobilį ir kartais vis dar mintyse pasitikrinu: už abu sumokėta. Tas jausmas nepabosta.

Kitą rytą vėl važiuoju dirbti. Tik jau su visai kitu noru.