Dirbtinė eglutė už 120 eurų ar kasmet gyva? Sudėjau dešimties metų išlaidas – vienas įprotis gali apversti rezultatą

Už dirbtinę eglutę sumokėti 120 eurų iš karto atrodė daug. Už natūralią kasmet palikti po 30 eurų – visai priimtina, juk Kalėdos tik kartą per metus. Tačiau suskaičiavęs dešimties metų išlaidas pamačiau 180 eurų skirtumą. O tada pagalvojau apie dalyką, kurį perkant lengva pamiršti: ar tą pačią dirbtinę eglutę tikrai norėsiu puošti visą dešimtmetį?

Pirmiausia suskaičiavau, kiek kainuoja tas „tik kartą per metus“

Natūrali eglutė man pirmiausia siejasi su jos rinkimu. Apeini vieną, pakeli kitą, pasuki, pažiūri, ar prie sienos paslėpus retesnę pusę ji atrodys gražiau. Dar parsiveži namo, pastatai ir kelias minutes svarstai, ar tikrai tiesiai. Šitas pasiruošimas irgi yra šventės dalis, todėl iš pradžių mintis viską pakeisti viena dėže sandėliuke nelabai viliojo. Vis dėlto norėjau suprasti, kiek už tą tradiciją sumokėčiau per ilgesnį laiką.

Palyginimui pasirinkau kasmet perkamą kirstą eglutę, o ne medelį vazone. Pardavėjų pasiūlymuose 150–175 centimetrų formuota lietuviška eglutė kainuoja 30 eurų, o tokio pat aukščio normandinis kėnis – 49 eurus. Vadinasi, vien pasakymas „kasmet perku gyvą“ apie išlaidas dar nedaug pasako: net panašaus aukščio medelių kainos skiriasi gerokai.

Savo pagrindiniame skaičiavime pasirinkau 30 eurų sumą. Ne todėl, kad už tiek eglutę nusipirks kiekvienas, o todėl, kad tai konkretus parduodamo medelio kainos pavyzdys. Dirbtinei skyriau antraštėje numatytus 120 eurų ir dariau prielaidą, kad už šią sumą gaunu eglutę su jai tinkamu stovu.

Gyva kalėdinė eglutė

Ketvirtos Kalėdos sulygina išlaidas, penktos jau pakeičia vaizdą

Skaičiavimas paprastas: kasmet po 30 eurų per dešimt metų sudaro 300 eurų. Viena dirbtinė eglutė už 120 eurų, naudojama visus dešimt metų, kainuotų vidutiniškai po 12 eurų vienoms Kalėdoms. Skirtumas – 180 eurų. Kad būtų aiškiau, sudėjau išlaidas pagal tai, kelintą kartą eglutė būtų puošiama.

Pirmąsias trejas Kalėdas natūrali eglutė mano biudžetui būtų pigesnis pasirinkimas. Per ketvirtąsias bendra suma susilygintų, o nuo penktųjų dirbtinė jau leistų išleisti mažiau. Tai ir buvo pirmas dalykas, kurio nepamačiau žiūrėdamas vien į 120 eurų kainą: didesnė vienkartinė išlaida nebūtinai reiškia brangesnį pasirinkimą.

Tačiau visame palyginime kainas palikau vienodas. Tai nėra prognozė, kad natūrali eglutė ir po devynerių metų kainuos lygiai 30 eurų arba kad kitą dirbtinę pavyks nusipirkti už tuos pačius 120 eurų. Taip tiesiog lengviau pamatyti, ką pakeičia pats pirkimo dažnumas.

Brangesnis medelis per dešimtmetį sudaro jau kitą sumą

Tuomet vietoj 30 eurų įrašiau 49 eurus – tiek minėtame pasiūlyme kainuoja panašaus aukščio normandinis kėnis. Dešimt tokių pirkinių sudarytų 490 eurų, taigi skirtumas, palyginti su viena 120 eurų dirbtine eglute, išaugtų iki 370 eurų. Tai skaičiavimas pagal vieną dabartinę kainą, o ne teiginys, kad visi natūralias eglutes perkantys žmonės tiek išleidžia.

Šioje vietoje supratau, kodėl vienos šeimos sako, kad dirbtinė atsiperka greitai, o kitos didelio skirtumo nemato. Kasmet pasirenkant brangesnį medelį vienkartinis pirkinys pradeda atrodyti patraukliau. Perkant pigesnę eglutę, sutaupymas kaupiasi lėčiau. Todėl man būtų klaidinga lyginti brangiausią patikusį kėnį su pigiausia dirbtine eglute ir paskui skelbti, kad radau visiems tinkantį atsakymą.

Dirbtinė eglutė

Sutaupymą gali panaikinti noras po kelerių metų nusipirkti gražesnę

Labiausiai susimąsčiau ne dėl natūralių eglučių kainų, o dėl savo paties pirkimo įpročių. Dešimt metų skaičiuoklėje atrodo tvarkingai. Gyvenime per tiek laiko galima persikelti, pakeisti baldus, užsinorėti aukštesnės eglutės arba pamatyti tokią, kurios šakos atrodo natūraliau. Ir štai dar tinkama naudoti eglutė staiga pradeda atrodyti nebepakankamai graži.

Jeigu vieną už 120 eurų pirkčiau dabar, o po penkerių metų ją pakeisčiau kita už tokią pačią sumą, dešimties metų išlaidos siektų 240 eurų. Palyginti su kasmetine 30 eurų eglute, sutaupyčiau jau tik 60 eurų. Jeigu keisčiau kas trejas Kalėdas, per dešimtmetį reikėtų keturių pirkinių – pirmosioms, ketvirtosioms, septintosioms ir dešimtosioms Kalėdoms. Bendra suma būtų 480 eurų, arba 180 eurų daugiau nei kasmet perkant po 30 eurų kainuojantį medelį.

Dirbtinė eglutė mano skaičiavime tampa ekonomiška tada, kai ją ilgai naudoju. Vien parsinešti daugkartinį daiktą namo dar neužtenka – svarbu, kiek kartų jį iš tiesų išsitrauksiu iš dėžės.

Prie eglutės kainos nepridėjau išlaidų, kurių nebūtinai patirčiau

Stovo natūraliai eglutei į pagrindinį palyginimą neįtraukiau: skaičiavau situaciją, kai jis jau yra namuose. Pradedant nuo nulio, jo kainą reikėtų pridėti prie pirmųjų metų išlaidų. Tačiau pirkti naujo stovo kasmet nereikėtų, todėl kartoti šią sumą dešimt kartų būtų nesąžininga.

Lygiai taip pat neįrašiau kasmetinio pristatymo, mokamo išvežimo ar atskiros kelionės automobiliu. Jeigu už šias paslaugas mokama, jos padidina tikrąsias išlaidas, bet man jos nėra savaime suprantama kiekvieno pirkimo dalis. Žaisliukų ir girliandos taip pat neskaičiavau – tais pačiais papuošalais galima puošti abi eglutes. O dirbtinei reikalingos vietos namuose eurais neįvertinau, nors mažame bute didelė dėžė, kurią reikia laikyti vienuolika mėnesių, yra visai apčiuopiamas nepatogumas.

Po šių skaičiavimų 120 eurų man nebeatrodo pernelyg didelė suma, jeigu renkuosi eglutę ilgam. Vis dėlto ir 30 eurų už natūralų medelį nebenoriu vadinti pinigų švaistymu: dešimtmetį išlaikant tokį patį kainų skirtumą, už kvapą, kasmetinį rinkimąsi ir galimybę nelaikyti dėžės namuose papildomai sumokėčiau vidutiniškai 18 eurų per metus.

Dabar prieš pirkdamas dirbtinę eglutę pirmiausia savęs paklausčiau, ar ji man tiks ir po penkerių, ir po dešimties metų. Nes mano lentelėje didžiausią skirtumą padarė būtent atsakymas į šį klausimą.

Norėčiau paklausti jūsų, ką jūs renkatės – gyvą ar dirbtinę eglutę? Atsakymų lauksiu komentaruose 🙂