Visą rudenį rinkau grybus ir pardavinėjau prie kelio po 8 eurus už kilogramą: sezono pabaigoje suskaičiavau, kiek iš tikrųjų uždirbau

Pirmus pinigus už grybus parsivežiau susilanksčiusi striukės kišenėje. Namuose ištraukiau juos kartu su automobilio rakteliais ir keliais prilipusiais spygliais. Suskaičiavau ant virtuvės stalo: 64 eurai.

Už grybus, kuriuos dar tą rytą pati susirinkau.

Tą vakarą uždarbis atrodė visai neblogas. Miške pabuvau, pajudėjau, namams dar liko keptuvei. Kitą rytą jau žiūrėjau, kokius orus rodo savaitgaliui.

Tik rudenį baigdama pirmą kartą sudėjau ne vien pardavimus. Ir tada pasidarė aišku, kodėl pinigų lyg ir gaudavau, bet kišenėje jų likdavo mažiau, negu tikėjausi.

Pradėjau todėl, kad namuose grybų jau niekam nebereikėjo

Grybauti mėgau ir anksčiau. Turėjau savo vietas, seną krepšį, peiliuką ir batus, kurių negaila sušlapinti. Vienais metais parsinešdavau daugiau, kitais mažiau. Ką suvalgydavome, ką užšaldydavome, ką atiduodavau artimiesiems.

Tačiau šį rudenį po kelių sėkmingų išvažiavimų namuose pradėjo trūkti ne grybų, o indelių jiems sudėti.

Kai paskambinau seseriai pasiūlyti dar vieną porciją, ji padėkojo ir pasakė, kad jos šaldiklis pilnas. Kaimynė irgi jau buvo gavusi. Namuose pasiūlymas vakarienei vėl kepti grybus didelio susižavėjimo nesukėlė.

Taip ir nusprendžiau pabandyti parduoti.

Nusipirkau paprastas svarstykles, pasiruošiau maišelių ir ant kartono užrašiau: „Grybai – 8 Eur/kg.“

Pirmą kartą stovėti buvo nejauku. Atrodė, kad visi pravažiuojantys žiūri būtent į mane, nors dauguma tikriausiai net nepastebėjo. Sustojus pirmajam automobiliui, pradėjau pasakoti daugiau, negu žmogus klausė: kada rinkta, kur laikyta, kodėl vieni mažesni, kiti didesni.

Jis tiesiog norėjo kilogramo.

Ne kiekvieną kartą iš miško grįždavau su uždarbiu

Po pirmų sėkmingų pardavimų buvo lengva pradėti skaičiuoti per daug optimistiškai. Jei šiandien gavau tiek, tai kitą kartą gal gausiu dar daugiau. Ypač kai iš miško parsinešdavau pilną krepšį.

Tačiau grybavimas greitai pataisė mano planus.

Vieną rytą nuvažiavau anksčiau negu paprastai, o pamėgtoje vietoje jau stovėjo keli automobiliai. Kitą kartą miškas atrodė tinkamas, drėgmės buvo, bet grybų beveik neradau. Grįžau su tokiu kiekiu, kurį namuose suvalgėme patys.

Pasitaikė ir dienų, kai rinkti sekėsi geriau negu parduoti. Stovi, automobiliai važiuoja, sustojusių nėra. Tada pradedi kilnoti krepšelius, taisyti užrašą, galvoti, ar kaina per didelė, nors vakar už tą pačią kainą žmonės pirko.

Už aštuonis eurus parduodavau pasvertą, jau nuvalytų grybų kilogramą. Ne viskas, ką parsinešdavau iš miško, patekdavo ant svarstyklių pirkėjams. Dalį pasilikdavome, dalis netikdavo parduoti, kartais likdavo neparduotų.

Sezono pabaigoje mano užrašuose buvo maždaug 168 kilogramai parsineštų grybų ir 146 kilogramai parduotų.

Tas skirtumas – 22 kilogramai – pardavimo pajamų neatnešė. Namuose jie pravertė, tačiau pinigų už juos negavau.

Pardavimų suma atrodė įspūdingai

Pradėjusi prekiauti užsivedžiau sąsiuvinį. Užrašydavau datą, kiek pardaviau ir kiek pinigų gavau. Iš pradžių todėl, kad smalsu, paskui jau nenorėjau pamesti skaičiaus.

Per sezoną pardaviau 146 kilogramus po 8 eurus.

146 kg × 8 Eur = 1 168 eurai pajamų.

Kai suskaičiavau šią sumą, kurį laiką ties ja ir sustojau. Daugiau nei tūkstantis eurų iš užsiėmimo, kuris man patinka.

Bet šių pinigų vienoje vietoje neturėjau. Dalį jau buvau išleidusi degalinėje, dalį smulkiems pirkiniams. Todėl po pardavimų sąrašu pradėjau rašyti išlaidas.

Čia ir paaiškėjo mažiau maloni sezono pusė.

Į mišką važiuodavau ne nemokamai

Per rudenį grybauti išvažiavau 22 kartus. Kelionė iki rinkimo vietų ir atgal vidutiniškai sudarydavo apie 55 kilometrus.

22 kelionės × 55 km = 1 210 kilometrų.

Dar šešiolika kartų važiavau į vietą, kur pardavinėdavau. Šiems važiavimams pirmyn ir atgal susidarė maždaug po 10 kilometrų.

16 kelionių × 10 km = 160 kilometrų.

Taigi bendras atstumas, susijęs su grybais, buvo apie 1 370 kilometrų.

Mano automobilio vidutinėms sąnaudoms skaičiuoti paėmiau 8 litrus šimtui kilometrų, o apytikslei vidutinei degalų kainai – 1,75 euro už litrą.

1 370 km × 8 l / 100 km = 109,6 litro.

109,6 l × 1,75 Eur = 191,80 euro degalams.

Beveik du šimtai eurų. Kol pyliausi po truputį, ši suma taip nesijautė. Juk automobiliu važiuodavau ir kitais reikalais, todėl degalinėje nesusimąstydavau, kiek konkrečiai kainuoja mano grybavimo maršrutai.

Dar pridėjau 24 eurus maišeliams ir kitoms pakavimo smulkmenoms, 18 eurų svarstyklėms bei 12 eurų pirštinėms.

Visos šios suskaičiuotos išlaidos – 245,80 euro.

Iš 1 168 eurų pardavimo pajamų atėmus jas, liko 922,20 euro.

Tai suma po mano išvardytų tiesioginių išlaidų. Automobilio nusidėvėjimo, turėtų įrankių ir mokesčių į šį skaičiavimą neįtraukiau, todėl galutiniu grynuoju pelnu jos nevadinu.

Daugiausia nustebino valandų skaičius

Pinigus suskaičiuoti buvo lengviau negu laiką. Vis dėlto pagal išvažiavimus ir užrašus galėjau bent apytiksliai įvertinti, kiek jo skyriau.

Kelionėms ir grybavimui išėjo apie 110 valandų. Dar maždaug 22 valandas praleidau grybus valydama, rūšiuodama ir ruošdama parduoti. Važiavimams į prekybos vietą ir pirkėjų laukimui teko dar apie 40 valandų.

Iš viso – maždaug 172 valandos.

Padalijau likusius 922,20 euro iš šio laiko.

922,20 Eur ÷ 172 val. = apie 5,36 euro už valandą.

Prie šio skaičiaus pasėdėjau ilgiau.

Kai gerą dieną už grybus gaudavau kelias dešimtis eurų, atrodydavo, kad uždirbau greitai. Tačiau į tą dieną mintyse neįtraukdavau ankstesnio nesėkmingo išvažiavimo ar vakaro prie virtuvės stalo, kai visi jau ilsėjosi, o aš dar valiau kotelius.

Pirkėjas sumokėdavo už kilogramą. Visas laikas iki to kilogramo likdavo mano.

Kitą rudenį grybauti važiuosiu, bet nebeskaičiuosiu taip pat

Vis tiek nesigailiu pabandžiusi. Tie pinigai man buvo naudingi, o namuose dar liko paruoštų grybų. Be to, dalį šių išvažiavimų būčiau sau leidusi ir nieko neparduodama – miške būti mėgstu.

Tačiau dabar atskiriu du dalykus: kiek gaunu iš pirkėjų ir kiek lieka po išlaidų.

Kitą sezoną nebenorėčiau važiuoti vien todėl, kad jau kelios dienos nebuvau ir „gal ką rasiu“. Pardavimui ruoščiau tik tokį kiekį, su kuriuo paskui nereikėtų stovėti iki vakaro. O jei turėčiau vieną nedidelį krepšelį, ramiai parsivežčiau namo.

Sąsiuvinio neišmečiau. Paskutiniame puslapyje liko trys skaičiai: 1 168 eurai pajamų, 245,80 euro suskaičiuotų išlaidų ir 172 valandos.

Anksčiau, paklausta, kiek uždirbau iš grybų, būčiau pasakiusi: daugiau nei tūkstantį. Dabar pirmiausia prisimenu tuos beveik du šimtus eurų degalams ir vakarus prie nenuluptų grybų. Tik tada sakau sumą.