Dvejus metus mokėjau už sporto klubą ir nuėjau 11 kartų. Suskaičiavęs vieno apsilankymo kainą, iš pradžių nusijuokiau

Sporto klubo programėlę atsidariau norėdamas pasižiūrėti, kada baigiasi mano narystė. Buvau nusprendęs, kad nuo kitos savaitės vėl pradėsiu vaikščioti, todėl pirmiausia reikėjo susitvarkyti prisijungimą. Tada pamačiau apsilankymų istoriją. Per dvejus metus – vienuolika įėjimų. Patikrinau datų filtrą, nes atrodė, kad rodo tik dalį laikotarpio. Nerodė.

Už narystę mokėjau po 29,90 euro per mėnesį. Suma nuskaičiuodavo automatiškai, todėl dažniausiai ją pastebėdavau tik tarp kitų mokėjimų. Nei labai didelė, nei tokia maža, kad būtų visai nesvarbi.

Padauginau iš dvidešimt keturių.

718 eurų ir 60 centų.

Tada padalijau iš vienuolikos.

65 eurai ir 33 centai už vieną apsilankymą.

Pirmiausia nusijuokiau. Garsiai, vienas sėdėdamas kambaryje. Paskui dar kartą pažiūrėjau į programėlę ir juokinga nebebuvo.

Pirkau narystę žmogui, kuriuo žadėjau tapti

Į klubą užsirašiau sausį. Tuo metu daug dirbau sėdėdamas, vakare skaudėdavo nugarą, o lipdamas laiptais jau pradėdavau kvėpuoti garsiau, negu norėjosi.

Klubas buvo pakeliui iš darbo. Tai atrodė didžiausias privalumas: nereikės specialiai važiuoti, tiesiog užsuksiu prieš grįždamas namo.

Registruodamasis galvojau, kad eisiu tris kartus per savaitę. Net buvau pasiskaičiavęs, jog per mėnesį susidarys apie dvylika treniruočių. Tada vienas apsilankymas kainuotų maždaug pustrečio euro.

Labai geras pirkinys, pagalvojau.

Nusipirkau sportinį krepšį, naujus marškinėlius ir gertuvę. Batelius turėjau senus, bet dar visai gerus. Krepšį iš vakaro pasidėjau prie durų, kad ryte nepamirščiau.

Pirmą kartą nuėjau kitą dieną po registracijos. Viskas atrodė rimta: persirengiau, užlipau ant takelio, paskui bandžiau prisiminti, kaip reguliuojasi keli treniruokliai. Po valandos išėjau pavargęs ir savimi patenkintas.

Grįžęs žmonai pasakiau:

– Reikėjo seniai pradėti.

Ji pritarė. Dar paklausė, ar kitą dieną eisiu vėl.

Pasakiau, kad reikia duoti raumenims pailsėti.

Pirmą mėnesį apsilankiau keturis kartus

Iš pradžių viskas dar atrodė gana neblogai. Sausį nuėjau keturis kartus, vasarį – du. Nebuvo tie trys kartai per savaitę, kuriuos planavau, bet sau sakiau, kad svarbiausia po truputį įsivažiuoti.

Paskui darbe prasidėjo sunkesnis laikotarpis. Grįždavau vėliau, kartais reikėdavo pakeliui užsukti į parduotuvę, kartais pasiimti vaiką. Vieną savaitę sirgau, kitą dar kosėjau ir nenorėjau eiti tarp žmonių.

Sportinį krepšį vežiojausi automobilio bagažinėje. Tai leido jaustis bent iš dalies pasiruošusiam. Ryte išvažiuodamas vis galvodavau, kad gal šiandien užsuksiu.

Vakare beveik visada rasdavau priežastį važiuoti tiesiai namo.

Labiausiai laukdavau dienos, kai būsiu normaliai išsimiegojęs, anksčiau baigęs darbus ir turėsiu daugiau jėgų. Tokia diena arba neateidavo, arba atėjus staiga atsirasdavo malonesnių planų.

Per pirmus metus klube apsilankiau aštuonis kartus. Keturi sausį, du vasarį, vienas pavasarį ir vienas rudenį.

Antrais metais – tris.

Visus kartus programėlė buvo tvarkingai išsaugojusi. Man pačiam atmintyje jų atrodė gerokai daugiau.

Mokestis atrodė mažesnis už gėdą atsisakyti

Žmona apie narystę pirmą kartą priminė maždaug po pusmečio.

– Tu dar moki už sportą?

Atsakiau, kad taip, ir iš karto pridėjau, jog kaip tik ruošiuosi vėl pradėti.

Ji pasakė „gerai“ ir daugiau nespaudė.

Paskui šitas pokalbis kartojosi. Kartais ji paklausdavo, kartais pats užsimindavau, kad reikėtų nuvažiuoti. Kiekvieną kartą turėdavau gana įtikinamą paaiškinimą, kodėl pastaruoju metu neišėjo.

Narystės nenutraukiau ir dėl to, kad vis dar įsivaizdavau grįžimą. Atrodė, jeigu dabar atsisakysiu, teks iš naujo registruotis, ieškoti pasiūlymo, gal mokėti brangiau. O čia jau viską turiu. Reikia tik nueiti.

Be to, nutraukti buvo kažkaip gėda. Lyg oficialiai pasirašyčiau, kad nesugebėjau.

Todėl kas mėnesį mokėdavau 29,90 euro ir palikdavau sau galimybę sakyti, kad sporto klubą lankau. Nors tiksliau būtų buvę sakyti, kad turiu jo programėlę.

Vienas šeštadienis kainavo tiek pat, kiek visas mėnuo

Iš vienuolikos apsilankymų gerai prisiminiau vieną šeštadienį. Nuėjau kartu su draugu, kuris tame klube sportavo nuolat.

Jis atėjo, persirengė ir iš karto pradėjo savo treniruotę. Aš kurį laiką tvarkiau spintelės užraktą, paskui ieškojau ausinių, tada nežinojau, nuo ko pradėti.

Draugas parodė kelis pratimus. Baigę dar trumpai pasėdėjome prie įėjimo. Pasakiau, kad kitą savaitgalį galėtume pakartoti.

Jis atsakė:

– Parašyk, kai tikrai eisi.

Nesupykau, nes supratau, kodėl taip pasakė. Buvau jam žadėjęs prisidėti jau ne pirmą kartą.

Daugiau tą mėnesį nenuėjau. Tačiau mokestis buvo toks pat kaip žmogaus, kuris ateina reguliariai ir žino, ką darys.

Kai po dvejų metų skaičiavau vieno karto kainą, supratau ir kitą dalyką: klubas nuo manęs nieko neslėpė. Jis buvo atidarytas, įranga stovėjo, galėjau eiti. Tik aš vis laukiau, kada atsiras tinkama nuotaika.

718 eurų dar nebuvo visos išlaidos

Sportinis krepšys kainavo 24 eurus, marškinėliai – 18, gertuvė – 12. Pridėjęs juos prie narystės gavau 772,60 euro.

Dalijant šią sumą iš vienuolikos, išeitų jau 70,24 euro už apsilankymą.

Tiesa, daiktus tebeturiu ir galiu naudoti kitur, todėl jų nepriskiriu vien prarastiems pinigams. Krepšį buvau pasiėmęs į kelionę, gertuvę kartais nešasi vaikas. Tačiau tuo metu buvau juos pirkęs kaip savo naujo gyvenimo pradžią.

Keisčiausia, kad dėl panašios sumos už automobilio remontą būčiau ilgai ieškojęs pigesnio serviso. O šitie pinigai išėjo mažomis dalimis, beveik nesukeldami jokio pasipriešinimo.

Neprisimenu nė vieno mėnesio, kai būčiau rimtai svarstęs, ar verta dar sumokėti. Mokėjimas tiesiog įvykdavo, o aš sau leisdavau dar kartą pradėti nuo pirmadienio.

Narystę nutraukiau, nors labai norėjosi dar vieno mėnesio

Tą vakarą programėlėje ir sutartyje pasižiūrėjau narystės nutraukimo tvarką. Perskaičiau, ką turiu padaryti, pateikiau prašymą ir išsisaugojau patvirtinimą.

Prieš tai dar spėjau pagalvoti, kad gal reikėtų duoti sau paskutinę galimybę.

Šitas pasiūlymas skambėjo labai pažįstamai. Dvejus metus sau jį kartojau nemokamai, o už galimybę nepanaudoti mokėjau kas mėnesį.

Žmonai parodžiau skaičiavimą. Ji pažiūrėjo į 65,33 euro ir paklausė:

– Čia su treneriu?

Pasakiau, kad čia daugiausia su mano pažadais.

Abu nusijuokėme. Šį kartą jau buvo lengviau, nes bent vieną konkretų veiksmą pagaliau buvau atlikęs.

Dabar nesu staiga pradėjęs kasdien bėgioti. Kelis vakarus per savaitę išeinu pasivaikščioti, kartais namuose padarau pratimų, kuriuos prisimenu. Dėl būsimos narystės dar nieko nežadu.

Sportinis krepšys nebestovi bagažinėje. Parsinešęs jį iškračiau ir radau susuktą rankšluostį, ausines bei seną stovėjimo kvitą. Ant kvito buvo data iš praėjusio rudens.

Pagal programėlę tą dieną klube išbuvau keturiasdešimt tris minutes.