Nusipirkau naują telefoną už 1200 eurų išsimokėtinai. Po mėnesio suskaičiavau kiek jis kainuos iš tikro

Telefono ekraną pirmą vakarą nuvaliau gal tris kartus, nors ant jo dar nebuvo nė vieno piršto atspaudo. Man 34-eri, gyvenu Kaune su vyru ir aštuonmete dukra, dirbu administratore nedidelėje įmonėje. Senasis telefonas vis strigdavo: banko programėlė atsidarydavo per ilgai, kamera prastai fotografuodavo mokyklos renginiuose, o bateriją vis tekdavo krauti. Naują telefoną už 1200 eurų paėmiau išsimokėtinai, nes parduotuvėje mėnesio įmoka pasirodė pakeliama. Galvojau, kelis metus mažiau išleisiu smulkmenoms, bet turėsiu daiktą, kuris veiks be nuolatinio nervinimosi.

Tą dieną po darbo buvau pavargusi, lauke pylė lietus, prie parduotuvės durų batai jau buvo purvini. Konsultantas kalbėjo greitai, mandagiai, rodė kameras, atmintį, siūlė dėklą ir papildomą apsaugą. Aš labiausiai išgirdau vieną dalyką: mėnesio mokestis nėra toks didelis. Namuose vyrui pasakiau, kad telefonas brangus, bet „išdėliojus mėnesiais nesijaučia“. Po mėnesio, kai ant šaldytuvo pradėjo kauptis sąskaitos, nusprendžiau susirašyti, kiek tas sprendimas man iš tikrųjų kainuoja.

Parduotuvėje žiūrėjau į įmoką, o ne į visą eilutę apačioje

Nesakau, kad man kažkas buvo nuslėpta. Sąlygos buvo pateiktos, reikėjo tik perskaityti iki galo, o aš skubėjau pasiimti telefoną ir važiuoti namo. Dukra laukė pas močiutę, vyras rašė, kad reikia nupirkti pieno ir kačių kraiko, todėl galvoje jau buvau visai kitur. Man pasakė, kiek mokėsiu kas mėnesį ir kiek laiko truks mokėjimai. Tą akimirką man to užteko.

Prie telefono prisidėjo ne tik pats įrenginys. Pasirinkau planą su daugiau interneto, nes atrodė, kad jo reikia, taip pat papildomą apsaugą – konsultantas priminė, kiek gali kainuoti sudaužytas ekranas. Dar pasiėmiau dėklą ir apsauginį stiklą, nes naujam telefonui norėjosi viską turėti iškart. Kiekvienas pasirinkimas atskirai neatrodė baisus. Problema buvo ne viena didelė suma, o daug mažų „tegu būna“.

Vyras vakare paklausė, ar tikrai reikėjo tokio modelio. Aš iškart susierzinau, nes išgirdau ne klausimą, o priekaištą. Pasakiau: – Aš juk ne kas mėnesį sau telefoną perku. Dabar suprantu, kad jis greičiausiai nebandė manęs kontroliuoti. Tiesiog norėjo žinoti, kaip tai atrodys mūsų bendrame biudžete.

Ant šaldytuvo palikta sąskaita privertė atsisėsti su skaičiuotuvu

Po pirmo mėnesio gavau sąskaitą ir iš pradžių tik akimis perbėgau bendrą sumą. Ten buvo įprasti dalykai, kuriuos ir taip mokėjome namuose, bet nauja telefono eilutė kažkaip iškart krito į akis. Vakare dukra ruošė pamokas virtuvėje, vyras krapštėsi prie spintelės durelių, o aš atsisėdau ir atsidariau sutarties dokumentus. Jie buvo telefone, el. pašte ir dar programėlėje, todėl vien jų suradimas užtruko ilgiau, nei tikėjausi.

Susirašiau telefono kainą, mėnesines įmokas per visą laikotarpį, pasirinktos apsaugos mokestį ir kiek papildomai man kainuos planas, palyginti su ankstesniu. Pridėjau dėklą, stiklą ir kelis pirkinius programėlių parduotuvėje, kuriuos pirmomis dienomis pasidariau „kad būtų patogiau“. Neskaičiavau labai tiksliai, tiesiog norėjau pamatyti bendrą vaizdą. Galutinė suma buvo gerokai didesnė už tuos 1200 eurų, kuriuos buvau sau įsidėjusi į galvą.

Labiausiai supykau ne ant pardavėjo ir ne ant sutarties. Supykau ant savęs, nes buvau įsitikinusi, kad moku elgtis su pinigais. Mes su vyru neperkame visko iš eilės, planuojame atostogas, taupome dukros būreliams, palyginame maisto kainas. O čia pati pasidaviau tam jausmui, kad jei mėnesio mokestis mažas, tai ir pirkinys kažkoks nedidelis.

Pavargusi moteris parduotuvėje renkasi telefoną ir papildomus priedusNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Vyrui pasakiau ne skaičių, o tai, ko gėdijausi

Iš pradžių norėjau nieko nesakyti. Galvojau, pati susitvarkysiu: atsisakysiu kavos mieste, rečiau užsisakysiu pietus, kurį laiką nepirksiu sau drabužių. Bet tai nebūtų buvęs sprendimas. Tik tylus savęs baudimas, kuris paskui namuose vis tiek virsta pykčiu. Kitą vakarą, kai dukra jau miegojo, padėjau užrašus ant stalo tarp arbatos puodelių ir pasakiau, kad blogai įvertinau tą pirkinį.

Vyras pažiūrėjo į lapą, paskui į mane ir nepasakė to, ko bijojau. Tik tarė: – Gerai, pažiūrėkim, ką dar galim pakeisti. Nuo to man nepasidarė lengva, nes vis tiek teko pripažinti, kad buvau užsispyrusi. Bet palengvėjo, kad nereikėjo vaidinti, jog viskas puiku vien todėl, kad telefonas gražus ir greitas.

Paaiškėjo, kad kai kurių papildomų dalykų mums realiai nereikia, o dėl kitų verta pasidomėti, ar galima pasirinkti ką nors paprasčiau. Nesitikėjau, kad viską pavyks panaikinti, ir taip nebuvo. Tačiau vien tai, kad peržiūrėjome kasdienes išlaidas, padėjo pamatyti, kur išslysdavo pinigai: užkandžiai degalinėje, keli pristatyti pietūs per savaitę, prenumeratos, kurių seniai nebenaudojome. Telefonas nebuvo vienintelė mūsų biudžeto skylė, tik ją gerai išryškino.

Brangiausias pasirodė ne telefonas, o skubėjimas

Per kelias savaites pradėjau kitaip žiūrėti į reklamose rodomą mėnesio kainą. Ji nėra melas, bet nepasako, kaip tas mokestis susideda su kitais mažais įsipareigojimais. Tą patį mėnesį reikėjo nupirkti dukrai sportinius batelius, automobiliui prireikė smulkaus remonto, o šildymo sąskaita buvo didesnė, nei norėjosi. Atskiras mokėjimas atrodė menkas, bet bendrame fone jau spaudė.

Nenoriu sakyti, kad pirkti išsimokėtinai visada blogai. Kartais taip patogiau, ypač kai daikto reikia darbui ar senasis jau nebeveikia. Man blogai buvo tai, kad sprendimą priėmiau pavargusi, skubėdama ir nepasikalbėjusi su žmogumi, su kuriuo dalijuosi namų išlaidomis. Pirkiniui reikėjo ne daugiau drąsos, o vienos ramios valandos su skaičiuotuvu.

Dabar telefonu tikrai džiaugiuosi. Jis greitas, nuotraukos geros, o darbo žinutes galiu sutvarkyti nebesinervindama, kad programėlė užstrigs. Bet kai gaunu mėnesio sąskaitą, tas džiaugsmas tampa labai konkretus: žinau, kad už patogumą mokėsiu ilgiau, nei tada sau įsivaizdavau. Dar liko viena neišspręsta smulkmena – dukra jau klausia, kada ir ji gaus naują telefoną. O aš dabar daug atsargiau renku žodžius atsakydama.

Ką nuo tada darau prieš paspausdama „pirkti“

Nuo šios istorijos netapau žmogumi, kuris nieko sau nebeleidžia. Tiesiog išmokau nevertinti pirkinio pagal tai, ar šiandien pajėgiu sumokėti pirmą įmoką. Man padeda keli paprasti dalykai, kuriuos norėčiau buvusi prisiminusi tą lietingą vakarą parduotuvėje.

• Prieš sutinkant perskaitau, kiek mokėsiu per visą laiką, o ne tik kiek kainuos vienas mėnuo.
• Atskirai pasižymiu visus priedus: apsaugą, planą, aksesuarus ir paslaugas, kurios atrodo „tik keli eurai“.
• Jei pirkinys didelis, bent vieną naktį palaukiu ir aptariu jį namuose, net jei atrodo, kad sprendimas akivaizdus.
• Įsivaizduoju, kaip ta įmoka atrodys ne ramų mėnesį, o tada, kai sugenda automobilis ar prireikia nenumatytų išlaidų.

Šita pamoka man kainuos daugiau, nei tikėjausi, bet bent jau neliko vien pykčiu ant savęs. Dabar sąskaitos nuo šaldytuvo nenuimu iškart – palieku kelioms dienoms, kad nepamirščiau: maža mėnesio eilutė ir visa pirkimo kaina nėra tas pats. O kaip pasielgtumėte jūs, jei suprastumėte, kad išsimokėtinai paimtas daiktas kainuos gerokai daugiau, nei atrodė parduotuvėje?