Gaunu 530 eurų pensiją ir vis dar dirbu sargu: vaikai prašo ilsėtis, bet mano sąskaitos nuo jų žodžių nesumažėja

Dukra paskambino sekmadienį, kai ruošiausi į naktinę pamainą. Paklausė, ką veikiu. Pasakiau, kad tepuosi sumuštinius į darbą. Ji atsiduso: „Tėti, kiek tu dar dirbsi? Tau jau laikas pailsėti.“ Žiūrėjau į ant stalo padėtą duoną ir galvojau, kaip jai atsakyti, kad nenuskambėtų kaip priekaištas. Mano pensija – 530 eurų. Už darbą sargu gaunu dar apie 900. Vaikai norėtų, kad antrosios sumos atsisakyčiau. Tik pirmosios mano gyvenimui neužtenka.

Man septyniasdešimt. Sunku pačiam tai ištarti, nes galvoje vis dar esu tas vyras, kuris vienu kartu užnešdavo du maišus bulvių į ketvirtą aukštą ir dar bardavo žmoną, kad neneštų sunkaus krepšio. Dabar prieš lipdamas laiptais pasižiūriu, ar kišenėje turiu raktus, kad nereikėtų grįžti. Tarp trečio ir ketvirto aukšto kartais sustoju pasitaisyti batraiščio, nors jis būna užrištas.

Dirbu sargu nedidelės įmonės teritorijoje. Pamainos ilgos, dalis jų naktinės. Reikia stebėti kameras, registruoti atvykstančias mašinas, apeiti teritoriją, patikrinti vartus. Kai kas įsivaizduoja, kad sargas tik sėdi prie televizoriaus. Mano poste televizoriaus nėra. Yra nedidelis virdulys, stalas, dvi kėdės ir spintelė, kurios durelės neužsidaro. Joje laikau puodelį, arbatos ir atsargines kojines. Pradėjau jas nešiotis po vienos pamainos, kai apėjau teritoriją per šlapdribą ir iki ryto sėdėjau drėgnais batais.

Kol žmona buvo gyva, apie pinigus kalbėdavome kitaip

Anksčiau namuose buvome dviese. Dvi pensijos, vienas šaldytuvas, viena šildymo sąskaita. Žmona mokėjo taip susidėlioti pirkinius, kad savaitės pabaigoje dar rasdavo, ką paruošti iš to, ką aš jau būčiau laikęs tuščiomis lentynomis. Ji vis sakydavo, kad aš parduotuvėje perku akimis, o valgyti paskui reikia pagal piniginę. Pykdavau, kai tikrindavo mano parneštą čekį, bet dabar pats jį peržiūriu dar neišėjęs iš parduotuvės.

Jos nėra beveik ketverius metus. Pirmą žiemą vienas supratau, kad žmogui mirus daug kas namuose lieka kainuoti tiek pat. Butas netampa perpus mažesnis, vamzdžiai nešildo tik mano lovos pusės, sugedęs čiaupas nepataisomas pigiau. Dar ilgai maistą gamindavau dviem. Išvirdavau puodą sriubos ir trečią dieną valgydavau ją vien todėl, kad gaila išpilti. Tik vėliau išmokau paimti mažesnį puodą.

Sargo darbą susiradau ne iš karto. Kurį laiką bandžiau išsiversti iš pensijos ir santaupų. Tos santaupos nebuvo didelės, o man vis atrodė, kad jos tirpsta be rimtos priežasties: vieną mėnesį reikėjo akinių, kitą – taisyti dantis, paskui sugedo šaldytuvas. Po paskutinio pirkinio užsirašiau, kiek liko sąskaitoje, ir supratau, kad toliau taip gyventi negaliu.

Vaikai žino mano pensiją, bet nežino viso sąrašo

Turiu sūnų ir dukrą. Abu su šeimomis, abu dirba. Sūnus moka būsto paskolą, dukra augina du vaikus. Aš žinau, kad jiems irgi nėra taip lengva, kaip kartais atrodo iš atostogų nuotraukų. Niekada nesėdėjau skaičiuodamas jų pinigų. Užtat jie vis dažniau pradėjo skaičiuoti mano metus: kiek man dar liko jėgų, ar saugu naktimis nemiegoti, ar ne laikas nustoti save varginti.

Kartą, kai abu buvo atvažiavę, sūnus pasakė, kad sveikatos už pinigus nenusipirksi. Sutikau. Tada iš stalčiaus išėmiau lapą, kuriame buvau susirašęs vieno žiemos mėnesio išlaidas. Už būsto išlaikymą, šildymą, elektrą ir vandenį išėjo 205 eurai. Maistui – 190. Vaistams – 47. Telefonui – 12. Kelionėms mieste – 18. Iš viso 472 eurai. Iš pensijos liko 58 eurai drabužiams, buitiniams pirkiniams ir viskam, kas tame lape dar nebuvo įvykę.

Dukra perskaitė ir pasakė, kad vasarą šildymo sąskaita juk mažesnė. Taip, mažesnė. Tačiau vasarą mano dantys neatostogauja, batai nenustoja dėvėtis, o skalbimo mašina nesužino, kad papildomų pinigų neturiu. Aš nenoriu kiekvieną kartą, kai kas nors sugenda, pirmiausia svarstyti, kuriam vaikui skambinti.

Paklausiau, iš ko turėčiau gyventi, jeigu išeičiau iš darbo

Tą vakarą ilgai tylėjau, kol pagaliau pasakiau, kad galėtume pabandyti susitarti. Jeigu jie tikrai nori, kad nebedirbčiau, galėtų pagalvoti, ar įstengtų kas mėnesį bent kiek prisidėti. Ne devyniais šimtais, kuriuos dabar uždirbu. Mažesne suma, kuri leistų turėti atsargą ir nebijoti kiekvienos naujos sąskaitos. Man pačiam buvo nemalonu tai tarti. Atrodė, kad namuose staiga tapau svečiu, prašančiu pagalbos.

Sūnus iš karto pradėjo kalbėti apie paskolą, dukra – apie vaikų išlaidas. Abu sakė, kad nuolatinės sumos pažadėti negali. Jei ko prireiks, tada jau žiūrėsime. Aš linktelėjau. Jokių ginčų nebuvo, niekas durimis netrenkė. Paskui gėrėme arbatą, dukra supjaustė atsivežtą pyragą, o aš paklausiau anūko, kaip jam sekasi mokykloje.

Kai jie išvažiavo, susirinkau puodelius. Sūnaus puodelyje dar buvo likę šiltos arbatos. Atsisėdau jo vietoje ir pirmą kartą sau aiškiai pasakiau: vaikai nori, kad ilsėčiausi, tačiau atsisakytų mano pajamų pakeisti negali. Gal ir neprivalo. Bet sprendimą, kaip gyventi toliau, tuomet turėsiu priimti pats.

Sunkiausia pamainos dalis prasideda prieš aušrą

Iki vidurnakčio dar nieko. Atvažiuoja paskutinės mašinos, kažkas paskambina, reikia atidaryti vartus. Vėliau teritorija nutyla, o apie ketvirtą ryto pradeda gelti kelius ir taip ima miegas, kad tenka atsistoti, nusiprausti šaltu vandeniu. Kavos stengiuosi gerti mažiau, nes paskui grįžęs namo dar ilgai vartausi lovoje. Kartais atrodo, kad visą dieną laukiu miego, o kai jau galiu atsigulti, jis niekaip neateina.

Vieną rytą po pamainos autobuse pravažiavau savo stotelę. Prabudau nuo to, kad vairuotojas smarkiau pristabdė. Išlipau kitoje, grįžau pėsčiomis. Nieko baisaus nenutiko, tik tada pirmą kartą pagalvojau, kad vaikai kalba ne visai be pagrindo. Tą dieną paskambinau vadovui ir paprašiau, kad, jei atsirastų galimybė, duotų daugiau dieninių pamainų. Pasakė, kad bandys derinti. Aš negalėjau tiesiog padėti telefono ir nuspręsti rytoj nebegrįžti.

Už maždaug 900 eurų per mėnesį nusiperku ne prabangą. Galiu susitvarkyti dantis nelaukdamas, kol pradės skaudėti, pakeisti suplyšusią striukę ir kartais į svečius nueiti su kažkuo rankoje. Dalį atidedu. Man labai svarbu žinoti, kad jei prireiks didesnės sumos, bent pirmą kartą galėsiu atsiversti savo sąskaitą, o ne vaikų telefono numerius.

Praėjusį mėnesį anūkė paprašė atvažiuoti į jos koncertą

Ji pati paskambino ir pasakė, kada reikės būti. Girdėjau, kaip fone dukra kažką primena, o anūkė skuba pasakoti, kad dainuos ne viena, bet aš vis tiek ją pamatysiu. Pažadėjau atvažiuoti, nors mano grafike tą dieną buvo pamaina. Po skambučio iš karto pradėjau ieškoti, su kuo galėčiau apsikeisti. Kolega sutiko, tik paprašė kitą kartą jį išleisti pas gydytoją.

Į koncertą atvykau anksčiau. Koridoriuje stovėjau su kitais tėvais ir seneliais, rankoje laikiau mažą gėlių puokštę. Anūkė pamatė mane pro salės duris ir taip stipriai pamojo, kad vos neužkliudė šalia stovinčios mergaitės. Per pasirodymą ji kelis kartus ieškojo manęs akimis. Aš sėdėjau tiesiai, nors po ankstesnės nakties buvau miegojęs tik kelias valandas.

Po koncerto dukra pasiūlė važiuoti pas juos vakarienės. Atsisakiau, pasakiau, kad pavargęs ir norėčiau namo. Ji vėl pradėjo apie darbą: štai matai, net su mumis ramiai pabūti nebegali. Tą kartą neištvėriau. Pasakiau, kad į koncertą atvažiavau, pamainą išsikeičiau, gėlių nupirkau, o dabar nenoriu prie vaiko aiškintis, kodėl esu pavargęs. Dukra nutilo. Anūkė priėjo, paėmė mane už rankos ir visiems pasakė, kad senelis šiandien labai gražiai apsirengęs.

Aš irgi norėčiau ryte niekur neskubėti

Kartais pavydžiu vyrams, kuriuos matau parke sėdinčius ant suoliuko. Nežinau jų gyvenimų, nežinau, kiek gauna ir kas jiems padeda. Tiesiog einu iš naktinės pamainos su savo krepšiu ir galvoju, kad norėčiau turėti rytą, po kurio nereikėtų pirmiausia išsimiegoti. Galėčiau nueiti į turgų, ramiai pasigaminti pietus, užsukti pas draugą. Dabar dažnai net paskambinti atidedu, nes žinau – kalbėdamas pradėsiu žiovauti.

Žmona būtų mane barusi už tokį darbą. Tuo beveik neabejoju. Ji būtų liepusi mažinti pamainas, šilčiau rengtis ir nevalgyti vien sumuštinių. Kartais, ruošdamasis nakčiai, dar išverdu sriubos ir įsipilu į termosą. Tą termosą ji nupirko prieš daugelį metų, kai dirbdavau visai kitą darbą. Dangtelis jau apsitrynęs, tačiau šilumą vis dar laiko.

Kitą savaitę dukra vėl paskambino. Šį kartą neklausė, kada išeisiu iš darbo. Paklausė, kurią dieną būsiu laisvas, nes norėtų atvažiuoti. Pasakiau, kad trečiadienį, tik geriau po pietų – ryte grįšiu iš pamainos. Ji sutiko ir pridūrė, kad maisto negaminčiau, pati atsiveš.

Trečiadienį prabudęs radau jos žinutę: „Tėti, būsiu ketvirtą. Pamiegok, dar turi laiko.“ Perskaičiau du kartus. Tada pasidėjau telefoną ant žmonos pusėje likusio naktinio stalelio ir dar trumpam užsimerkiau.