Išėjęs į pensiją pabėgau į seną sodybą ir paėmiau teptuką: dabar iš paveikslų uždirbu daugiau nei per visą gyvenimą

Kai išėjau į pensiją, pirmą mėnesį jaučiausi taip, lyg būčiau per klaidą likęs namuose. Visą gyvenimą kėliausi anksti, skubėjau į darbą, sprendžiau reikalus, grįždavau pavargęs ir vis kartodavau sau: „Kai turėsiu laiko, pagyvensiu kitaip.“

Tik kai tas laikas pagaliau atsirado, nežinojau, ką su juo daryti.

Vaikai jau suaugę, anūkai turi savo gyvenimą, žmona buvo mirusi prieš kelerius metus. Butas mieste staiga pasidarė per tylus. Rytais nebereikėjo niekur eiti, bet būtent tai ir slėgė labiausiai. Atrodė, kad visi kažkur juda, o aš likau stovėti vietoje.

Tada ir nusipirkau seną sodybą.

Sodyba buvo sena, bet man ji pasirodė gyva

Draugai sakė, kad išprotėjau. „Kam tau tie griuvėsiai? Tau reikia ilsėtis, o ne stogus lopyti“, – kartojo jie. Ir jie nebuvo visai neteisūs. Namas buvo senas, krosnis rūko, langai kreivi, kieme žolė iki kelių, o daržinė atrodė taip, lyg pati laikytųsi tik iš užsispyrimo.

Bet vos įėjau į vidų, pajutau keistą ramybę. Ten nebuvo jokios prabangos, bet buvo šviesa. Pro mažą langą ryte krito saulė, už namo augo sena obelis, o vakare aplink būdavo tokia tyla, kokios mieste niekada negirdėdavau.

Pirmą vasarą daugiau tvarkiau negu gyvenau. Dažiau langus, nešiau lauk senus rakandus, valiau dulkes, ploviau grindis, pjoviau žolę. Vieną dieną palėpėje radau seną medinį rėmą. Ir tada prisiminiau, kad jaunystėje labai mėgau piešti.

Mokykloje dailės mokytojas sakydavo, kad turiu akį spalvoms. Bet gyvenimas greitai parodė, kad „akis spalvoms“ sąskaitų neapmoka. Reikėjo dirbti, išlaikyti šeimą, auginti vaikus, remontuoti butą, galvoti apie rytojų. Teptukai liko kažkur praeityje.

Pirmą paveikslą nutapiau virtuvėje

Neturėjau nei molberto, nei normalių dažų. Nusipirkau pigiausią drobę, kelis akrilinius dažus ir atsisėdau prie virtuvės stalo. Iš pradžių net buvo nejauku. Pensininkas, senoje sodyboje, su teptuku rankoje – pats sau atrodžiau juokingai.

Nutapiau seną obelį. Kreivą, su viena nulūžusia šaka, bet žydinčią. Kai baigiau, ilgai žiūrėjau į paveikslą ir pirmą kartą po daugelio metų pagalvojau: „Čia mano.“

Ne tobulas, ne profesionalus, bet mano.

Tą nuotrauką įkėliau į socialinius tinklus. Be jokio plano. Parašiau tik tiek: „Pirmas bandymas po daugelio metų.“ Po kelių valandų viena moteris paklausė, ar parduočiau. Aš net nusijuokiau. Parašiau jai, kad čia tik mėgėjiškas darbas. O ji atsakė: „Man kaip tik tokio reikia. Tikro.“

Pardaviau už 40 eurų. Tada man tai atrodė ne pinigai, o stebuklas.

Viskas prasidėjo nuo vieno užsakymo

Po pirmo paveikslo atsirado antras prašymas. Kažkas norėjo, kad nutapyčiau seną tėvų namą iš nuotraukos. Tada – sodybą, kurioje žmogus leido vaikystės vasaras. Vėliau – katiną ant palangės, močiutės darželį, ežerą, seną obelį, medinę tvorą.

Pamažu supratau, kad žmonės perka ne tik paveikslą. Jie perka prisiminimą. Vienam reikia namo, kurio jau nebėra. Kitam – kiemo, kuriame augo. Trečiam – jausmo, kad kažkas iš praeities dar gali kabėti ant sienos.

Mano paveikslai nebuvo modernūs ir šalti. Juose buvo lietuviški kaimai, kreivi langai, senos obelys, takeliai per žolę, rūkas virš laukų, puodelis ant stalo, krosnis, tvora, katinas, palangė. Gal todėl žmonėms jie tiko. Jie buvo paprasti, bet artimi.

Kai užsakymų pasidarė per daug, išsigandau

Iš pradžių tapiau tada, kai norėjau. Paskui atsirado eilė. Vieną dieną supratau, kad turiu užsakymų trims mėnesiams į priekį. Ir tada mane apėmė baimė.

Pradėjau galvoti: o jei nepavyks? O jei žmogui nepatiks? O jei visi supras, kad aš tik savamokslis pensininkas iš senos sodybos?

Bet viena pirkėja parašė žinutę, kurią iki šiol saugau. Ji užsakė paveikslą pagal savo mamos gimtosios sodybos nuotrauką. Kai gavo, parašė: „Mama verkė. Sakė, kad jūs nutapėte ne namą, o jos vaikystę.“

Tada supratau, kad man nereikia apsimesti profesionalu. Man reikia tapyti taip, kaip jaučiu.

Dabar tai mano pragyvenimo šaltinis

Šiandien mano pensija nebėra vienintelis pinigų šaltinis. Paveikslai atneša daugiau, nei kadaise uždirbdavau dirbdamas visu etatu. Kartais pačiam sunku tuo patikėti. Visą gyvenimą buvau įpratęs skaičiuoti, taupyti, galvoti, ar galiu sau leisti geresnius batus, naują įrankį ar kelionę pas vaikus.

Dabar pirmą kartą gyvenime turiu pinigų ne tik būtinybei, bet ir ramybei. Susitvarkiau sodybos stogą. Įsivedžiau geresnį šildymą. Nusipirkau normalų molbertą, kokybiškų dažų, lentynas drobėms. Ir vis dar kas rytą atsikeliu su noru eiti prie paveikslo.

Manęs kartais klausia, ar nesigailiu, kad nepradėjau anksčiau. Kartais pagalvoju, kad galėjau. Bet tada pats sau atsakau: gal anksčiau būčiau neturėjęs ką pasakyti. Gal reikėjo nugyventi visą tą gyvenimą, kad ranka pagaliau žinotų, ką tapyti.

Pensija man tapo ne pabaiga, o pradžia

Pensija daugeliui atrodo kaip pabaiga. Man irgi taip atrodė. Atrodė, kad geriausi metai jau praėjo, o dabar liko tik saugoti sveikatą, virti sriubą ir laukti, kada kas nors paskambins.

Bet pasirodo, žmogus gali pradėti iš naujo ir šešiasdešimt penkerių. Gali išmokti parduoti internetu. Gali susikurti puslapį. Gali bijoti ir vis tiek bandyti. Gali iš pomėgio pasidaryti darbą, kuris ne vargina, o prikelia.

Senoje sodyboje radau ne tik ramybę. Radau save tokį, kokį buvau seniai pamiršęs.

Dabar, kai ryte atsisėdu prie drobės, dažnai pagalvoju: visą gyvenimą dirbau tam, kad išgyvenčiau. O dabar pirmą kartą darau tai, dėl ko iš tikrųjų jaučiuosi gyvas.