Rekuperacijai pagailėjome 6 000 eurų. Po dviejų žiemų meistras pakėlė spintos kraštą ir parodė, kiek iš tikrųjų „sutaupėme“

Kai įsirenginėjome namą, šeši tūkstančiai eurų už vėdinimo sistemą atrodė išlaida, kurią nesunku atidėti. Langai juk atsidaro, o tėvai visą gyvenimą gyveno be rekuperatorių. Po dviejų žiemų savo miegamajame stovėjau prie atitrauktos spintos, žiūrėjau į pajuodusią sieną ir supratau, kad tą patį sprendimą dabar teks priimti iš naujo. Tik šįkart reikės mokėti ir už tai, ką jau buvome gražiai užbaigę.

Namą pirkome senesnį, tačiau vieta mums patiko taip, kad į jo trūkumus žiūrėjome kaip į būsimus darbus, o ne priežastį atsisakyti. Ramus kvartalas, nedidelis kiemas, mokykla netoli, iki darbo važiuoti panašiai kaip iš ankstesnio buto. Su žmona nusprendėme viską sutvarkyti prieš įsikraustydami: apšiltinti, pakeisti langus, atnaujinti šildymą ir pagaliau turėti namus, kuriuose nereikėtų kiekvieną žiemą galvoti apie šaltas grindis. Pradžioje sąmata atrodė pakeliama. Paskui viena po kitos atsirado išlaidos, apie kurias buvome girdėję, bet kažkodėl tikėjomės jų išvengti.

Kai atėjo eilė vėdinimui, jau buvome pavargę nuo kiekvieno skambučio, prasidedančio žodžiais „čia dar reikės“. Elektrikai rado daugiau darbų, santechnikas siūlė keisti tai, ką planavome palikti, o virtuvės pasiūlymas buvo didesnis, nei įsivaizdavome. Todėl gavęs maždaug 6 000 eurų pasiūlymą rekuperacinei sistemai pirmiausia pagalvojau, ką už tokią sumą dar galėtume užbaigti. Man tai buvo ne oras ir ne drėgmė. Tai buvo trūkstami pinigai durims, spintoms ir keliems mėnesiams ramybės sąskaitoje.

Nusprendėme, kad langus mokėsime atsidaryti

Vėdinimo meistras tuomet dar vaikščiojo po namą, kuriame nebuvo užbaigtos lubos. Rodė, kur galėtų eiti ortakiai, kur tilptų įrenginys, kaip būtų patogu viską paslėpti. Klausiau, ar tikrai be to neišsiversime. Jis aiškino, kad pakeitus langus ir apšiltinus namą oro apykaita pasikeis, todėl vėdinimą reikės spręsti, tačiau aš jau buvau susidaręs savo atsakymą. Pasakiau, kad kol kas vėdinsime per langus, o jei pasirodys, kad neužtenka, prie sistemos grįšime vėliau. Jis perspėjo, kad vėliau bus sudėtingiau, bet tuo metu beveik kiekvienas meistras panašiai kalbėjo apie savo darbų dalį.

Žmona pasiūlė bent palikti vietos būsimiems ortakiams, kol lubos dar atviros. Tačiau ir tam reikėjo sprendimų, medžiagų, papildomo darbo. Aš nenorėjau mokėti už pusę sistemos, kurios galbūt niekada neįrengsime. Mums abiem atrodė, kad atsisakome vieno patogumo, o ne kuriame sau problemą. Juk turėjome vonios ventiliatorių, langai atsidarė, virtuvėje buvo gartraukis. Dabar suprantu, kad net nesidomėjau, ar visa tai kartu užtikrins pakankamą oro apykaitą. Suskaičiavau tik šešis tūkstančius, kurių tą mėnesį nereikėjo pervesti.

Pirmus mėnesius namas atrodė visiškai pateisinantis mūsų pasirinkimą. Buvo šilta, tylu, nebesijautė skersvėjų. Rytais atidarydavome langus, savaitgaliais ilgiau pravėdindavome kambarius. Svečiai gyrė, kaip jauku, o aš net kelis kartus pasakiau, kad gerai padarėme neprisipirkę visko, ką siūlė įrengėjai. Tuomet dar nežinojau, kaip greitai geras įprotis vėdinti ima priklausyti nuo to, ar lauke lyja, ar vaikai serga, ar ryte vėluoji ir ar žmona dar miega kambaryje, kurio langą reikėtų atidaryti.

Pirmą žiemą viską paaiškinome remontu

Pirmi požymiai pasirodė atšalus orams. Rytais miegamojo lango apačioje susidarydavo vandens lašelių, o užuolaidos prie stiklo kartais būdavo drėgnos. Nuvalydavau palangę ir atidarydavau langą. Internete perskaitęs apie po remonto likusią drėgmę nusprendžiau, kad radau paaiškinimą. Grindys, tinkas, dažai – juk visa tai turėjo džiūti. Nors namą šildėme ir prieš įsikraustydami, man buvo patogu tikėti, kad tereikia sulaukti pavasario. Žmonai sakiau tą patį: kitą žiemą jau bus kitaip.

Vėdinome, bet labai nevienodai. Vieną rytą plačiai atidarydavome kelis langus, kitą tik trumpam praverdavome virtuvės. Miegamojo duris naktį laikėme uždarytas, nes vaikai keldavosi anksčiau, o skalbinius šaltuoju metu dažnai džiovinome viduje. Po dušo vonios ventiliatorius ūždavo, tačiau veidrodį vis tiek tekdavo valyti rankšluosčiu. Visa tai priėmėme kaip atskiras smulkmenas. Neturėjome drėgmės matuoklio, todėl ir ginčydavomės remdamiesi pojūčiais: žmonai būdavo tvanku, man atrodydavo, kad tiesiog per šilta.

Pavasarį langai nustojo rasoti, vasarą durys į kiemą dažnai būdavo atviros, ir problema tarsi išnyko. Tą vasarą užsakėme didelę miegamojo spintą. Ji gražiai užpildė nišą prie išorinės sienos, sutalpino visus drabužius ir pagaliau panaikino paskutines dėžes. Baldininkas paliko nedidelį tarpą iki sienos, bet mes apie oro judėjimą už baldo net nepagalvojome. Man tai buvo dar vienas užbaigtas darbas. Žmona sudėjo patalynę į apatinius stalčius ir pasakė, kad dabar jau tikrai gyvename kaip žmonės.

Rekuperacijai pagailėjome 6 000 eurų

Antrą žiemą kvapo nebegalėjome paaiškinti

Iš pradžių žmona pastebėjo, kad spintoje laikomi rankšluosčiai keistai kvepia. Aš pasiūliau juos perskalbti ir geriau išdžiovinti. Paskui tą patį kvapą pajutome prie mano švarkų, nors jie buvo švarūs ir sausi. Vieną sekmadienį pradėjome kraustyti spintą. Kai išėmiau apatinį stalčių ir pašviečiau telefonu, prie grindjuostės pamačiau tamsias dėmes. Atitraukus baldą jų atsivėrė daugiau: sienos apačia ir kampas buvo nusėti pelėsiu. Žmona stovėjo tarpduryje su patalynės krūva rankose, o aš pirmą kartą nebeturėjau paruošto paaiškinimo.

Pirmas mano veiksmas buvo paskambinti šiltinimo darbus atlikusiam žmogui. Buvau beveik įsitikinęs, kad kažkur padaryta klaida ir dabar reikės reikalauti ją ištaisyti. Jis atvažiavo, apžiūrėjo kampą, paklausė apie vėdinimą ir pasiūlė patikrinti plačiau. Nenorėjau iš karto patikėti, kad problema gali būti susijusi ir su mūsų įpročiais, todėl pasikvietėme kitą specialistą. Jis tikrino ne tik patį pelėsį, bet ir galimą drėgmės patekimą, sienų paviršių temperatūrą, oro drėgnumą. Pasakė aiškiai: vien pagal juodą dėmę negalima nuspręsti, ar kaltas vamzdis, fasadas, šaltas kampas, ar nepakankamas vėdinimas.

Mūsų atveju reikšmingo pratekėjimo toje vietoje nerado. Tačiau kampas buvo vėsesnis, spinta ribojo oro judėjimą, o drėgmės namuose buvo per daug. Nusipirkę matuoklį vakarais miegamajame ne kartą matėme daugiau kaip 70 procentų. Plačiau pravėdinus rodmuo sumažėdavo, vėliau vėl kildavo. Specialistas nereikalavo aklai pirkti rekuperatoriaus. Paaiškino, kad turime pašalinti pelėsį, sutvarkyti nustatytas problemines vietas ir užtikrinti nuolatinę, mūsų šeimos gyvenimui pakankamą oro apykaitą. Tik tuomet pradėjome rimtai skaičiuoti, kaip tą padaryti.

Naujas pasiūlymas buvo skirtas jau gyvenamam namui

Parašiau tam pačiam vėdinimo įrengėjui, kurio pasiūlymo buvome atsisakę. Jis atvažiavo be priekaištų, tačiau vaikščiodamas po kambarius vis dažniau žiūrėjo į lubas. Ten, kur anksčiau buvo galima laisvai tiesti ortakius, dabar buvo užbaigta apdaila, šviestuvai ir baldai. Vienur būtų tekę daugiau ardyti, kitur įrengti papildomas dėžes. Nenorėjome labai žeminti kambarių lubų, todėl reikėjo ieškoti maršrutų per koridorių ir pagalbines patalpas. Beveik kiekvienas mūsų pageidavimas išsaugoti jau įrengtą vaizdą reiškė daugiau darbo.

Pats sistemos įrengimo pasiūlymas siekė 7 850 eurų. Pamačiau sumą ir iš pradžių net palengvėjo: brangiau, bet dar ne katastrofa. Tik jis iš karto pasakė, kad čia nėra visų apdailos atkūrimo darbų. Apdailininkas už ardymą, naujas konstrukcijas, glaistymą ir dažymą suskaičiavo dar 2 460 eurų. Elektros darbams reikėjo 690 eurų, o baldų išmontavimui ir surinkimui bei dalies daiktų perkėlimui numatėme dar 400. Bendra suma išėjo 11 400 eurų. Pelėsio pažeistų vietų tvarkymas buvo atskira išlaida.

Su sąmata atsisėdome prie virtuvės stalo. Žmona paėmė lapą, peržvelgė eilutes ir paklausė, ar dabar jau darysime. Buvau pasiruošęs gintis, aiškinti apie tuometes kainas ir visas kitas išlaidas, nors ji manęs niekuo nekaltino. Pasakiau, kad reikės naudoti didžiąją dalį mūsų rezervo. Ji tik linktelėjo ir priminė, kad pinigus laikėme netikėtiems namo darbams. Man labiausiai skaudėjo tai, kad šitas darbas nebuvo netikėtas. Jis jau buvo stovėjęs mūsų sąmatoje prieš dvejus metus, kol pats jo neišbraukiau.

Brangiausia buvo dar kartą išardyti savo ramybę

Prie pinigų greitai prisidėjo tai, ko į sąmatą neįrašysi. Reikėjo derinti laiką su keliais meistrais, ištuštinti kambarių dalis, uždengti grindis ir po darbo vakare grįžti į namus, kuriuose vėl pilna įrankių. Vaikai klausė, kodėl laužome lubas, jeigu jos geros. Spintos turinys stovėjo dėžėse svetainėje, o virtuvėje ant stalo laikėme tai, kam laikinai nebeliko vietos. Kai remontavome pirmą kartą, dar negyvenome name. Dabar visas tas pats triukšmas ir netvarka vyko aplink mūsų kasdienybę.

Tvarkėme ne vien vėdinimą. Pelėsio pažeistas vietas reikėjo tinkamai išvalyti ir atkurti, o baldų išdėstymą pakeitėme taip, kad prie probleminės sienos liktų daugiau erdvės. Niekas nežadėjo, kad įjungus įrenginį visos ankstesnės klaidos išnyks tą pačią dieną. Gavome paaiškinimą, kaip naudoti sistemą, kada keisti filtrus ir kodėl nereikia jos išjungti vien todėl, kad tuo metu namuose atrodo gaivu. Šįkart klausiau iki galo. Net užsirašiau, nors prieš dvejus metus maniau, kad vėdinime nėra ko mokytis.

Baigiantis darbams ieškojau senojo pasiūlymo, kad palyginčiau sumas. Elektroniniame pašte radau ir savo atsakymą meistrui. Buvau parašęs: „Kol kas atsisakome, jeigu reikės, pasidarysime vėliau.“ Perskaičiau žmonai garsiai, bet ji nepasakė „aš juk siūliau“. Tik paklausė, ar jau galime grąžinti drabužius į miegamąjį. Tą vakarą supratau, kad mano atidėtas sprendimas jai dvejus metus reiškė kasdien valomas palanges, nerimą dėl kvapo ir galiausiai daiktus dėžėse.

Dabar name turime veikiančią sistemą, o drėgmę vis dar stebime matuokliais. Per pirmąjį šaltesnį laikotarpį po darbų ankstesnis langų rasojimas gerokai sumažėjo, sutvarkytose vietose naujų dėmių nepastebėjome. Tačiau nebūčiau sąžiningas sakydamas, kad vienas įrenginys išsprendžia bet kokią pelėsio problemą. Mes pirmiausia aiškinomės priežastis ir tvarkėme kelis dalykus. Mano klaida buvo paprastesnė: atnaujindamas namą nusprendžiau, kad oro apykaitą galėsiu palikti atsitiktinumui.

Kai dabar kas nors klausia, ar rekuperacija mums brangiai kainavo, atsakau: beveik dvigubai daugiau, negu galėjo kainuoti prieš įsikraustant. Paskutinę apdailos sąskaitą sumokėjau stovėdamas koridoriuje, kur dar jautėsi šviežių dažų kvapas. Pakėlęs akis mačiau naują lubų juostą, po kuria paslėpti ortakiai. Prieš dvejus metus toje vietoje jau kartą buvome viską užglaistę ir nudažę. Tada labai džiaugiausi, kad bent šitą namo dalį pagaliau užbaigėme.