Sodo namelyje žiemai neišleidau vandens iš vamzdžių. Pavasarį už taisymą sumokėjau 380 eurų

Kovo pabaigoje atsukau sodo namelio čiaupą ir vietoj vandens išgirdau tylų šnypštimą kažkur po grindimis. Man 43-eji, su vyru auginame du paauglius, o nedidelį sodo namelį už miesto turime jau šeštus metus. Jis paprastas: vasarą ten nakvojame savaitgaliais, mažoje virtuvėje kepame blynus ir ravime lysves, kurių kasmet prisodiname per daug. Tą rytą galvojau, kad gal reikės pakeisti kokią tarpinę – rudenį juk buvau mačiusi, kaip užsukamas vanduo.

Žiemai namelį palikome skubėdami po paskutinio spalio savaitgalio. Vaikai jau sėdėjo automobilyje, ant verandos mėtėsi purvini batai, o aš dar lakstydama tikrinau langus ir šaldytuvą. Vyras pasakė, kad vanduo užsuktas, todėl mintyse užsidėjau varnelę prie dar vieno darbo. Tik vėliau paaiškėjo, kad užsukti vandenį ir išleisti jį iš vamzdžių nėra tas pats. Tada man atrodė, kad užtenka užsukti ventilį ir viskas.

Rudenį užteko vieno skuboto linktelėjimo

Mūsų namelyje vanduo atvestas tik į virtuvę ir mažą patalpą prie sandėliuko, kur yra kriauklė rankoms nusiplauti. Sistema lyg ir nesudėtinga, bet vamzdžiai eina ne tik palei sieną: dalis pasislėpę po grindimis ir už spintelės. Ankstesnis savininkas, atiduodamas raktus, buvo užsiminęs, kad prieš šalčius reikia viską ištuštinti. Aš tai prisiminiau tik miglotai, kaip ir daugelį darbų, kuriuos vis žadame susirašyti, bet kažkodėl nesusirašome.

Spalį dar buvo šilta, todėl apie šalčius rimtai negalvojau. Tą savaitgalį tvarkėme lapus, nešėme iš namelio patalynę ir ginčijomės, ar verta palikti seną elektrinį šildytuvą. Vyras užsuko pagrindinį ventilį lauke, o aš paklausiau: „Viskas?“ Jis linktelėjo ir pasakė, kad turbūt taip. Pats nebuvo iki galo tikras, kur ten yra vandens išleidimas.

Dabar nesmagu tai pripažinti, bet abu pasirinkome paprasčiausią kelią – nesiaiškinti ir tikėtis, kad nieko nenutiks. Atrodė, vienas mažas namelis per žiemą tiesiog pastovės. Langines uždarėme, maistą išnešėme, net seną kilimą nuo grindų pakėlėme, kad nesudrėktų. O vamzdžiai liko tarp tų darbų, kuriuos vis atidedi kitam kartui.

Po grindimis atsirado garsas, kurio nesinorėjo girdėti

Pavasarį atvažiavome pilnu automobiliu: daigai, valymo priemonės, vaikų pamiršti sportiniai batai, du maišai maisto. Naktimis dar pašaldavo, bet dieną švietė saulė, visi jau buvome nusiteikę pradėti sezoną. Iš pradžių nieko blogo nepastebėjome. Tik virtuvėje, prie spintelės, ant linoleumo pamačiau tamsesnę dėmę.

Atsukus čiaupą vanduo nepasirodė, bet kažkas sušnypštė. Tada po grindimis pasigirdo burbuliavimas, o prie sienos lėtai pradėjo šlapti siūlė. Vyras iškart pasakė, kad gal čia nuo žiemos susikaupusi drėgmė, bet man tas paaiškinimas neatrodė įtikinamas. Po kelių minučių jau traukėme iš spintelės puodus, kibirus ir dėžę su arbata, nes vandens vis daugėjo.

Vaikai stovėjo tarpduryje ir nenorėjo lipti į balą su kojinėmis, o aš pykau labiau ant savęs nei ant situacijos. Iš pradžių net nepanikavau – labiau norėjosi apsimesti, kad patys greitai susitvarkysime. Užsukėme vandenį, išvalėme grindis ir kelias valandas skaitėme internete rastus patarimus. Bet buvo aišku, kad problema slepiasi ten, kur patys neprieiname.

Rudenį vyras suka lauko vandens ventilį, o šeima skubiai uždaro sodo namelįNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Bandymas sutaupyti kainavo dar vieną nervingą savaitgalį

Kitą savaitę vyras atvažiavo vienas, su įrankių dėže ir iš pažįstamo pasiskolintu prietaisu vamzdžiams apžiūrėti. Jis tikėjosi rasti vieną įtrūkimą, pakeisti detalę ir tuo viską baigti. Vakare grįžo pavargęs, purvinais keliais ir daug tylesnis nei paprastai. Paaiškėjo, kad bėda greičiausiai ne vienoje vietoje, o dalis vamzdžio buvo deformuota.

Susipykome labai paprastai, buitiškai. Aš pasakiau, kad reikėjo iškart kviesti žmogų, kuris tuo užsiima, o jis atkirto, kad ne viską reikia spręsti pinigais. Abu buvome po darbų, namų virtuvėje gulėjo sąskaita už komunalines paslaugas, ant kėdės kabojo neišlankstyti skalbiniai. Paskui pripažinome, kad ginčijomės ne vien dėl vamzdžių. Abu jautėmės pražiūrėję tą reikalą rudenį.

Galiausiai per sodo kaimyną radome meistrą, kuris atvyko po kelių dienų. Jis apžiūrėjo virtuvę, pasižiūrėjo, kur eina vanduo, ir ramiai pasakė: „Šalčiui užtenka nedidelio likusio vandens kiekio.“ Man nuo tos frazės nepalengvėjo, bet bent jau nebereikėjo spėlioti. Meistras paaiškino, ką, jo manymu, reikės atidaryti ir pakeisti, o mums liko nuspręsti, ar dar bandyti patiems, ar leisti jam viską sutvarkyti.

380 eurų sąskaita ant stalo nebuvo vien už vamzdžius

Pasirinkome, kad tvarkytų jis, nes nenorėjome dar vieną savaitgalį ardyti grindų ir paskui abejoti savo darbu. Reikėjo pakeisti pažeistas vietas, sutvarkyti sujungimus ir patikrinti, ar vanduo niekur nebesunkiasi. Už darbą ir medžiagas sumokėjome 380 eurų. Tai nebuvo suma, kuri būtų sujaukusi visus mūsų planus, bet iš pavasario biudžeto ji išlindo labai ne laiku.

Tą vasarą atsisakėme kelių dalykų, kuriuos namelyje buvome sugalvoję pasidaryti. Nebepirkome naujos lauko dėžės įrankiams, atidėjome terasos dažymą ir vis dar naudojame seną suolelį, kurio viena lenta kliba. Sąskaita kelias savaites gulėjo namuose ant šaldytuvo, nes nenorėjau jos iškart sukišti į stalčių. Ne dėl kažkokios pamokos – tiesiog vis užkliūdavo akys.

Po taisymo dar kelis kartus eidavau tikrinti grindų. Atrodydavo, kad vėl girdžiu šnypštimą, nors dažniausiai tai būdavo vėjas prie namelio sienos ar šaldytuvo garsas. Vyras iš manęs juokėsi, bet pats prieš išvažiuodamas po kiekvieno savaitgalio ventilį apeidavo du kartus. Nieko čia romantiško, tiesiog abu nenorėjome dar kartą įlipti į tą pačią balą.

Kitą rudenį palikome mažiau vietos spėliojimams

Dabar prieš žiemą turime paprastą darbų lapą, priklijuotą virtuvės spintelės viduje. Ten surašyta, ką išnešti, ką išjungti, ką patikrinti ir ką padaryti su vandeniu. Svarbiausia, kad šio darbo nebepavadiname vien „užsukti vandenį“. Patikriname, ar sistema ištuštinta, ir tik tada uždarome namelį.

Jeigu kas nors pasakytų, kad čia smulkmena, tikriausiai sutikčiau. Bet tos smulkmenos buityje dažnai suvalgo daugiausia kantrybės: vieną vakarą, sugadintą savaitgalį, kelias įtampas namuose ir pinigus, kuriuos būtum išleidęs kitaip. Man padėjo keli paprasti principai:

• nepasikliauti vien tuo, kad kažkas „turbūt jau padaryta“;
• sezoninius darbus susirašyti, net jeigu jie atrodo akivaizdūs;
• jei nežinome, kaip veikia namelio sistema, paklausti žmogaus, kuris žino;
• nebandyti iš principo visko taisyti patiems, kai problema slepiasi po grindimis.

Vis dar nesutvarkėme to klibančio suolelio, o terasą dažysime, matyt, tik kitą vasarą. Rudenį išvažiuodama iš sodo jau bent nebesijaučiu taip, lyg pusę svarbių dalykų būčiau palikusi atsitiktinumui. O kaip pasielgtumėte jūs – bandytumėte tokį gedimą taisyti patys ar iškart kviestumėte meistrą?