Močiutei nupirkome išmanųjį telefoną vaizdo skambučiams. Dabar ji skambina 14 kartų per dieną ir pyksta, kai neatsiliepiame

Močiutei telefoną už 189 eurus nupirkome tam, kad galėtų matyti proanūkę ir nereikėtų kiekvieną kartą prašyti kaimynės pagalbos. Po mėnesio per vieną darbo dieną sulaukiau keturiolikos jos skambučių. Kai pagaliau perskambinau, močiutė jau buvo apsiverkusi ir paklausė, kam apskritai tą telefoną dovanojome, jeigu su ja kalbėtis nenorime. Tą vakarą pirmą kartą rimtai susipykome dėl dovanos, kuri turėjo mus suartinti.

Telefoną rinkome kartu su žmona. Norėjome didesnio ekrano, garsaus skambučio ir tokio aparato, kurio nebūtų baisu netyčia numesti. Dar nupirkome ryškų dėklą ir apsauginį stiklą už 18 eurų. Sumokėję 207 eurus jautėmės padarę gerą darbą. Močiutei aštuoniasdešimt dveji, ji gyvena viena už trisdešimties kilometrų nuo mūsų, o senasis jos telefonas turėjo mygtukus, kurių užrašai jau buvo nusitrynę. Paskambindavo, pasikalbėdavome, bet kai paprašydavo parodyti, kaip paaugo mūsų dukra, turėdavome laukti savaitgalio.

Pirmą vaizdo skambutį išbandėme dar būdami jos namuose. Aš išėjau į kiemą, žmona liko virtuvėje, o dukra stovėjo močiutei už nugaros ir mojavo į ekraną. Močiutė juokėsi taip nuoširdžiai, kad net pati pradėjo mojuoti, nors vaikas buvo per pusmetrį nuo jos. Vėliau kelis kartus pakartojo, kad dabar jau galėsime matytis kasdien. Mes linkčiojome, rodėme, kur paspausti, ir džiaugėmės, kaip greitai ji išmoko. Tik niekas tuo metu nepasakė, kad „kasdien“ mūsų ir jos galvose reiškia skirtingus dalykus.

Iš pradžių skambučiai buvo tokie mieli, kad atsiliepdavome visi

Pirmą savaitę močiutė skambino parodyti žydinčią gėlę, naują televizoriaus uždangalą ar kaimynės atneštus obuolius. Kartą atsiliepiau ir kelias sekundes mačiau tik jos kaktą bei virtuvės lubas. Bandžiau paaiškinti, kaip laikyti telefoną, o ji supyko ne ant manęs, bet ant savo rankų, kurios, jos žodžiais, „niekaip nesusitaria su tuo daiktu“. Paskui abu juokėmės. Darbe kolegoms papasakojau, kad močiutė pagaliau atrado vaizdo skambučius, ir visi sakė, kaip gerai, kad nupirkome.

Vakare ji skambindavo dukrai palinkėti labanakt. Dukrai tai patiko, žmona parodydavo, ką vaikas nupiešė, o močiutė pasakodavo, ką valgė vakarienei. Tik netrukus skambučiai pradėjo ateiti ne vien vakarais. Ryte, kai rengėme vaiką į darželį. Per pietus, kai sėdėdavau susitikime. Dar kartą po keliolikos minučių, nes pirmą kartą neatsiliepiau. Jei nekeldavau aš, skambindavo žmonai, paskui mano mamai. Visi iš pradžių atsiliepdavome bent trumpam, nes galvojome, kad gal kas nors atsitiko.

Dažniausiai nebūdavo atsitikę nieko. Močiutė norėdavo paklausti, ar pas mus irgi lyja, ar pirkome bulvių, ar dukra jau darželyje. Atsakydavau, kad negaliu kalbėti, ir pažadėdavau perskambinti. Ji sakydavo suprantanti, bet po pusvalandžio bandydavo dar kartą. Man pradėjo atrodyti, kad ji tiesiog neklauso. Jai, kaip vėliau paaiškėjo, atrodė, kad pusvalandis jau yra pakankamai ilgas laikas palaukti.

Keturiolika skambučių radau tarp darbinių pranešimų

Tą ketvirtadienį nuo ryto turėjau kelis susitikimus, o po pietų reikėjo užbaigti darbą, kurio terminas jau spaudė. Telefonas gulėjo nutildytas. Per pertrauką pamačiau penkis praleistus vaizdo skambučius ir parašiau: „Močiute, dirbu, vakare paskambinsiu.“ Ji žinučių beveik neskaitydavo, nors buvau rodęs, kur jos atsiranda. Iki darbo pabaigos skambučių buvo keturiolika. Dar gavau žmonos žinutę: „Gal tu gali mamai paskambinti? Ji nerimauja dėl močiutės.“

Mano mama taip pat buvo sulaukusi kelių skambučių. Močiutė jai skundėsi, kad mes neatsiliepiame nuo pat ryto, ir svarstė, ar nesupykome. Mama nežinojo, ką jai pasakoti, todėl pradėjo skambinti mums. Taip vienas mano neatsilieptas telefonas per dieną virto kelių žmonių rūpesčiu. Įsėdęs į automobilį jau buvau piktas dar nepradėjęs pokalbio. Perskambinau močiutei ir pirmas mano sakinys buvo: „Negali juk keturiolika kartų skambinti, kai žmogus dirba.“

Ji kelias sekundes tylėjo. Tada paklausė, ar tikrai skaičiavau. Atsakiau, kad nereikėjo skaičiuoti – telefonas pats rodo. Ji pasakė norėjusi tik minutę pasikalbėti, nes visą dieną nieko nematė. Aš pradėjau aiškinti apie darbą, susitikimus ir tai, kad mano minutės taip pat kažką reiškia. Močiutė atsakė, kad anksčiau telefonu galėdavo bent normaliai prisiskambinti, o dabar mes vis nepasiekiami. Galiausiai pridūrė, kad galiu tą aparatą pasiimti, jeigu taip sunku su ja pabendrauti.

Žmona pasakė tai, ko nenorėjau girdėti

Grįžęs namo iš karto pradėjau pasakoti, kaip močiutė elgiasi neteisingai. Žmona išklausė ir priminė, kad mes patys pirmomis dienomis atsiliepdavome bet kada. Kartais nutraukdavome vakarienę, kartais trumpam pakeldavau telefoną darbe ir parodydavau savo stalą. Močiutei tai atrodė įrodymas, kad skambinti galima. O kai naujumas mums praėjo ir grįžome prie įprastos tvarkos, jai niekas nepaaiškino, kodėl taisyklės staiga pasikeitė.

Aš vis tiek ginčijausi. Sakiau, kad suaugusiam žmogui nereikia aiškinti, jog darbo metu ne visada galima kalbėti. Žmona atsakė, kad močiutė supranta darbą, bet nesupranta, ką tiksliai reiškia ta programėlė. Jei prie mano vardo dega žalias taškas, ji mato mane „esantį“. Jei telefonas skambina ir aš neatsiliepiu, ji galvoja, kad girdžiu, pažiūriu ir nusprendžiu jos nekelti. Jai tai nebuvo tas pats, kas senas telefonas paliktas kitame kambaryje.

Tą vakarą močiutei nebeskambinau. Buvau pasakęs, kad perskambinsiu vakare, bet po ginčo nenorėjau vėl aiškintis. Kitą rytą man dėl to buvo gėda. Supykau, kad ji manimi nepasitiki, o tada pats neištesėjau pažado. Nuvažiavau pas ją šeštadienį be žmonos ir dukros, nes supratau, kad šitą pokalbį turime užbaigti abu.

Ant stalo gulėjo telefonas ir sąsiuvinis su mūsų vardais

Močiutė pasitiko santūriai. Pasiūlė arbatos, paklausė, kaip sekasi vaikui, bet telefono nelietė. Jis gulėjo šalia nedidelio sąsiuvinio. Atsivertęs pamačiau jos ranka surašytus veiksmus: „Paspausti žalią. Surasti vardą. Kamerutė.“ Kitame puslapyje buvo mūsų vardai ir trumpi užrašai, kada kas dažniausiai būna namuose. Prie mano vardo parašyta: „Po darbo.“ Tik mes nebuvome sutarę, kada tiksliai tas „po darbo“ ateina.

Atsiprašiau, kad kalbėjau piktai. Tada pasakiau, kad dažni skambučiai sukelia ne vien susierzinimą – mes pradedame bijoti, kad jai bloga. Jei sulaukiu daug skambučių iš eilės, galvoju apie kritimą, sveikatos bėdą ar kitą nelaimę. Močiutė nustebo. Jai atrodė, kad jeigu neatsiliepiame, reikia tiesiog bandyti dar kartą. Lyg belsti į duris, kai žmogus gal negirdėjo pirmą sykį. Ji nesuprato, kad mūsų telefonuose kiekvienas bandymas lieka matomas.

Paskui paklausiau, kodėl jai taip svarbu prisiskambinti iš karto. Ji ilgai maišė arbatą, nors cukrus seniai buvo ištirpęs. Pasakė, kad kai vaizdo skambutis baigiasi, kambaryje pasidaro labai tylu. Anksčiau laukdavo, kol kas nors atvažiuos, ir žinodavo, kad šiandien tikriausiai nieko nebus. Dabar mes atrodėme esantys visai čia pat, tik reikėjo paliesti ekraną. Jai buvo sunku suprasti, kodėl galimybė mus pamatyti atsirado, o laikas jai liko toks pat ribotas.

Susitarėme dėl vieno dalyko, kurio telefonas pats neišsprendė

Nenorėjau pažadėti, kad nuo šiol visada atsiliepsiu. Žinojau, kad po kelių dienų vėl prasidėtų tas pats. Susitarėme konkrečiai: darbo dienomis aš jai skambinu apie pusę aštuonių vakaro, kai jau būname pavalgę. Jei tą vakarą negaliu, iš anksto pasakau, kada paskambinsiu kitą kartą. Ne „vėliau“, ne „kai turėsiu laiko“, o konkrečiai. Močiutė savo ruožtu pažadėjo paprastam pokalbiui skambinti vieną kartą ir po to palaukti.

Atskirai aptarėme, ką daryti, jei jai tikrai reikia skubios pagalbos. Pasakiau, kad tokiu atveju nereikia likti vien tik prie vaizdo skambučių ir laukti, kol baigsis mano susitikimas. Užrašėme pagalbos numerį ir artimųjų kontaktus, o svarbiausius veiksmus pakartojome kelis kartus. Taip pat paaiškinau, kad programėlėje matomas prisijungimas nereiškia, jog tuo metu sėdžiu laisvas ir laukiu pokalbio.

Su šeima pasidalijome bendravimą, tačiau nesudarėme močiutės „aptarnavimo grafiko“. Mano mama pati susitarė dėl savo skambučių, brolis pažadėjo savaitgalį pasikalbėti ilgiau. Svarbiausia buvo tai, kad nė vienas nebežadėjome už kitus. Močiutei reikėjo žinoti, ko laukti, o mums – nebejausti, kad kiekvieną laisvą minutę privalome atiduoti telefonui.

Pirmą pirmadienį po mūsų pokalbio ji vis tiek paskambino man per pietus. Pamačiau praleistą skambutį ir automatiškai susierzinau, tačiau daugiau bandymų nebuvo. Vakare paskambinau sutartu laiku. Ji atsiliepė beveik iš karto ir pasakė norėjusi paklausti apie televizorių, bet prisiminusi, kad reikia palaukti.

Dabar pasikalbame beveik kasdien. Kartais tik dešimt minučių, kartais ilgiau. Keturiolikos skambučių dienos nepasikartojo. O praėjusį sekmadienį, kai pats paskambinau anksčiau nei įprastai, močiutė neatsiliepė. Po valandos perskambino iš kaimynės virtuvės ir pasakė, kad geria kavą, todėl pakalbėsime vakare. Telefoną ji buvo palikusi namuose.