Mama dvejus metus turėjo antrą feisbuko paskyrą. Radau ją atsitiktinai per draugės gimtadienį

Apie antrą mamos paskyrą sužinojau sėdėdama draugės virtuvėje, kol ji nešė ant stalo tortą. Jos mama rodė telefone nuotraukas iš kažkokios išvykos. Vienoje jų stovėjo mano mama – su ryškiai mėlynu paltu, kurį pati buvau padėjusi išsirinkti. Nusistebėjau, kada jos spėjo kartu išvažiuoti. Draugės mama pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau paklaususi labai keisto dalyko.

– Tai mes vis į vieną ar kitą pusę pavažiuojam. Tavo mama juk kelia nuotraukas.

Pasakiau, kad nieko nemačiau.

Ji paspaudė mamos vardą ir padavė man telefoną.

Paskyroje buvo mamos vardas, bet mergautinė pavardė. Profilio nuotraukoje – gėlės ant jos virtuvės palangės. Po jomis atpažinau tą patį baltą vazoną, kurį pernai buvau netyčia įskėlusi.

Toliau buvo jos nuotraukos. Prie jūros, autobuse, kažkokioje salėje su kitomis moterimis. Po viena stovėjo su puodeliu rankoje, apsikabinusi man nepažįstamą moterį. Komentaruose juokavo, tarėsi dėl kito susitikimo.

Grąžinau telefoną ir pasakiau, kad turbūt rodė, tik neprisimenu.

Nežinau, kodėl pamelavau. Tą akimirką nenorėjau prie svetimo stalo aiškintis, kad apie mamos gyvenimą žinau mažiau negu mano draugės mama.

Mano paskyroje ji beveik nieko neberašydavo

Mama feisbuką turėjo seniai. Pirmą paskyrą jai padėjau susikurti aš, suradau gimines, parodžiau, kaip įkelti nuotrauką ir kaip paskambinti.

Iš pradžių ji buvo labai aktyvi. Keldavo gėles, pyragus, kartais seną šeimos nuotrauką. Po mano įrašais rašydavo ilgus komentarus, siųsdavo sveikinimus su visokiomis širdelėmis.

Vėliau aprimo. Kai paklausdavau, sakydavo, kad ten jau nelabai įdomu.

Aš net apsidžiaugiau. Man atrodė gerai, kad mažiau sėdi prie telefono.

Tą vakarą grįžusi namo susiradau naują paskyrą. Iš savo telefono mačiau tik nedidelę dalį to, ką buvo parodžiusi draugės mama. Pasiunčiau kvietimą draugauti.

Paskui atšaukiau.

Jaučiausi vaikiškai, bet norėjau, kad mama pati man pasakytų, kodėl apie šitą paskyrą nežinau.

Pirmiausia pagalvojau, kad ją kažkas apgavo

Kitą dieną paskambinau.

Pakalbėjome apie įprastus dalykus: kaip vaikai, ar pas mus irgi lyja, ar atvažiuosime sekmadienį. Tada pasakiau, kad per gimtadienį mačiau jos nuotraukas iš išvykos.

Mama trumpam nutilo.

– Aha, buvom nuvažiavusios.

– O kodėl tu turi kitą paskyrą?

Ji atsiduso. Ne nustebusi, ne išsigandusi. Taip, lyg būtų tikėjusis, kad kada nors paklausiu.

– Susikūriau ir turiu.

Iš karto pradėjau klausinėti, kas padėjo, ar nespaudė keistų nuorodų, ar niekas neprašė pinigų. Mama mane pertraukė:

– Niekas manęs neapgavo. Suprantu, ką darau.

Tas jos tonas mane užgavo. Aš juk rūpinausi.

Pasakiau, kad tiesiog keista, kai mama dvejus metus kažką slepia nuo savo vaikų.

Ji atsakė ne iš karto.

– O man buvo keista, kad kiekvieną mano nuotrauką reikėdavo aptarti.

Ji prisiminė dalykus, kuriuos aš seniai buvau pamiršusi

Pradžioje nesupratau, apie ką kalba. Man atrodė, kad niekada jai nedraudžiau nieko skelbti.

Tada mama priminė nuotrauką iš pusseserės jubiliejaus. Ji stovėjo su suknele, kuri man pasirodė per ryški. Buvau paskambinusi ir pasakiusi, kad gal geriau įkeltų kitą kadrą.

Dar priminė savo komentarą po mano nuotrauka. Parašė, kad pavargusi atrodau, o aš paprašiau taip viešai neberašyti. Paskui buvo kažkoks pasidalytas įrašas, dėl kurio jai aiškinau, kad prieš spaudžiant reikia galvoti.

Kai kuriuos tuos pokalbius prisiminiau. Tik savo galvoje buvau juos susidėjusi kitaip: vienur padėjau, kitur perspėjau, dar kitur tiesiog pasakiau nuomonę.

Mama prisiminė, kad po kiekvieno įrašo galėdavo sulaukti mano skambučio.

– Man jau nebesinorėjo nieko dėti, – pasakė ji. – Įsikeli ir lauki, kas vėl ne taip.

Norėjau prieštarauti, kad ne po kiekvieno. Net buvau pradėjusi sakyti. Paskui supratau, kaip kvailai skamba ginčas dėl to, ar savo mamą taisiau dažnai, ar tik pakankamai dažnai, kad ji susikurtų kitą paskyrą.

Apie išvykas žinojo kitos, o aš žinojau jos tyrimų datas

Sekmadienį nuvažiavau viena. Vaikai liko su vyru, nes nenorėjau šito pokalbio tęsti tarp pietų ir prašymų įjungti televizorių.

Mama buvo iškepusi varškės apkepą. Virtuvėje viskas atrodė kaip visada, tik man buvo sunku pradėti.

Paklausiau, kiek laiko ji važinėja su tomis moterimis.

Paaiškėjo, kad susipažino per bibliotekos renginį. Viena pakvietė į pasivaikščiojimą, paskui atsirado grupė, kurioje dalijosi planais. Važiuodavo ne kas savaitę ir ne į brangias keliones. Kartais autobusu prie jūros, kartais į kitą miestą, kartais tiesiog susitikdavo išgerti arbatos.

– Kodėl man nepasakojai?

– Pasakojau.

Pasakiau, kad tikrai būčiau prisiminusi.

Mama pažiūrėjo į mane ir priminė konkretų skambutį. Ji pradėjo pasakoti apie koncertą, o aš pertraukiau paklausti, ar jau užsiregistravo pas gydytoją. Paskui man reikėjo bėgti pasiimti vaiko.

Tą skambutį prisiminiau irgi.

Žinojau, kada mamai baigiasi vaistai. Žinojau, kokius tyrimus darė, ar susimokėjo už šildymą. Kai paskambindavau, beveik visada paklausdavau, ar nieko nereikia.

Apie koncertus klausinėjau mažiau.

Labiausiai skaudėjo, kad ji puikiai apsieidavo be mano pagalbos

Prieš išvažiuodama paprašiau parodyti nuotraukas.

Mama atsinešė telefoną ir atsisėdo šalia. Rodė moteris, pasakojo, kuri moka gerai planuoti keliones, kuri visada vėluoja, kuri autobuse užmiega dar neišvažiavus iš miesto.

Vienoje nuotraukoje ji buvo su lūpdažiu. Ne ryškiu, bet man neįprastu. Vos nepasakiau, kad anksčiau kita spalva labiau tiko.

Susilaikiau.

Keisčiausia buvo matyti, kaip laisvai ji viską susiranda telefone. Atsidaro grupę, parodo susirašinėjimą, grįžta prie albumo. Aš vis dar kartais kalbėdavau su ja taip, lyg be manęs ji ten galėtų tik netyčia kažką paspausti.

Paklausiau, ar galiu ją pridėti.

– Gali, – atsakė. – Tik jau neprižiūrėk manęs ten.

Nusijuokėme abi, bet man nebuvo visai linksma.

Kvietimą išsiunčiau dar sėdėdama pas ją. Mama priėmė vakare.

Dabar kartais matau jos nuotraukas. Ne visas suprantu, ne visus žmones pažįstu. Po vienos parašiau, kad gražiai atrodo. Mama uždėjo širdelę.

Kitą savaitę paskambinusi norėjau paklausti apie naują jos nuotrauką, bet ji negalėjo kalbėti.

– Mes dabar sėdim, paskui perskambinsiu.

Perskambino po dviejų valandų. Iki tol turbūt būčiau paklaususi, kur tiek laiko buvo. Šį kartą paprašiau papasakoti, su kuo susitiko.